Siūlome paskaityti knygos autoriaus pokalbį su komunikacijos eksperte Luka Lesauskaite.
– Kodėl pasirinkote nagrinėti būtent šią temą?
– Okupavę Lietuvą, sovietai bandė riboti gyventojų ekonominį aktyvumą, – tema man pasirodė įdomi ir mažai tyrinėta. Kalbant apie sovietmetį, daugiau dėmesio sulaukia politika, bet atsiranda vis daugiau tyrimų, kuriuose pagrindinis dėmesio objektas yra visuomenė ir jos įvairūs gyvenimo niuansai. Savo knygoje nagrinėju, kaip sovietams sekėsi ideologinėmis, politinėmis, „policinėmis“ priemonėmis užgniaužti žmonių ekoniminį aktyvumą.
– Istoriografijoje esame įpratę tą laikotarpį vadinti tiesiog „homo sovieticus” kūrimo procesu. Jūs pasukate visai kita kryptimi: įvardijate tai ne kaip naujo žmogaus konstravimą, o kaip sistemingą verslumo žudymą. Kodėl pasirinkote būtent tokią perspektyvą?
– Aš nuo „homo sovieticus“ konstrukto ir termino labai stipriai neatitolstu, dažnai jį vartoju. Mano supratimu, būtent verslumo žudymas ir individualios iniciatyvos užkirtimas buvo vienas iš esminių momentų sovietams kuriant visuomenę, kurią būtų patogu valdyti.
Suprantama, istorikai sakytų, jog pats svarbiausias dalykas buvo visų politinių ambicijų užkardymas, kad visuomenėje neatsirastų opozicija. Taip, tai yra prioritetas, tačiau po to einantis tikslas – perprogramuoti visuomenę, kad ji taptų nebeversli, nebeaktyvi, nebeiniciatyvi ir priklausoma nuo režimo. Tai buvo, mano supratimu, vienas iš pagrindinių sovietų režimo tikslų. Lietuvos atveju tai nepavyko.
– Gal galėtumėte pasidalinti pagrindiniais šaltiniais? Kas suteikė daugiausia informacijos, iš kurios ir gimė knyga?
– Pagrindiniai šaltiniai – iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Lietuvos ypatingojo archyvo. Tai itin aktualu kalbant apie sovietmečio tyrinėjimą. Bet sąmoningai pabandžiau rasti ir mažiau kitų tyrėjų naudotų dokumentų. Šiuo požiūriu svarbus tapo Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo fondas, kuris svarstė malonės klausimus. Būtent į šią instituciją plaukė prašymai nuteistų žmonių ir jų artimųjų.
Žinoma, malonės prašymai yra kritiškai vertintinas šaltinis. Juose matome bandymą įsiteikti, parodyti save labiau ideologizuotu ar indoktrinuotu asmeniu, negu esi ar norėtum būti. Tačiau tuose prašymuose kartais praslysdavo įdomios informacijos, kurią dėliojant mažais mozaikos lopinėliais ryškėja vaizdas, kaip verslumas reiškėsi paprastų žmonių, pakliuvusių į režimo krumpliaračius, gyvenime.
– Gal pasidalintumėte viena kita istorija?
– Labai liūdna skaityti vaikų malonės prašymus, kuriuos jie patys ar giminaičių padedami rašė pirmaisiais pokario metais tėvams pakliuvus į sovietinius lagerius. Iš absurdiškų atvejų prisimenu jauną moterį, kuri nusipirko sovietinėje valstybinėje parduotuvėje kaproninių kojinių ir jas perdažiusi pardavinėjo. Šiais laikais tai vertintume kaip savotišką prekės ženklo pradžią ar net kokios nors nišinės studijos gimimą tiesiog ant prekystalio Vilijampolės turgavietėje. Sovietų režimas už šią iniciatyvą nubaudė 5 metus lagerio.
Tokių mažų istorijų mano knygoje yra nemažai, nes siekiau pateikti ne tik sausus faktus, bet ir iliustruoti teorinį pasakojimą. Archyvų dokumentuose užšifruotus teiginius norėjau pagyvinti konkrečiomis, į absurdiškas situacijas pakliuvusių žmonių istorijomis.
– Kas labiau atsiskleidžia: sistemos absurdiškumas ar žmonių išradingumas ir gebėjimas kūrybiškai išgyventi?
– Knyga apima kiek daugiau nei dešimtmetį, per kurį visko būta. Pavyzdžiui, jeigu žvelgtume į 1940–1941 metus, vadinamąją pirmąją sovietinę okupaciją, galėtume matyti sovietų reformos užgriuvusią pasimetusią visuomenę. Vėliau, pokario metais ir šeštojo dešimtmečio pradžioje prieš Stalino mirtį, žmonės jau gerokai apsukresni ir drąsesni.
Pokariu kovo mėnesį Sovietų Sąjungoje būdavo skelbiamas tarsi mūsų laikų „juodasis penktadienis“: mažinamos kainos daugybei įvairiausių produktų ir prekių, sakykim, nuo 20 iki 30 procentų. Sovietų saugumas stebėdavo visuomenės elgesį tomis dienomis. Tendencija buvo aiški: žmonės, pamatę nuleistas kainas ir prekes lentynoje, suprasdavo, kad jas reikia pirkti masiškai, nes po savaitės ar mėnesio tų prekių nebus.
Apibendrindamas pasakyčiau, kad iš pradžių visuomenė patyrė labai didelį sukrėtimą, kaip iš normalios, sąlyginai vakarietiškos kapitalistinės visuomenės buvo pasukta visiškai kitu keliu. Tačiau vėliau ji gan greitai prisitaikė ir suprato žaidimo taisykles, t.y. kaip suktis, kad išgyventų.
Režimas turėjo savo įsivaizdavimą, kiek ūkiško muilo gabalų, degtukų dėžučių ar druskos normalu pirkti.
Čia galbūt labai tiktų konkretus pavyzdys. Prieš pat Stalino mirtį, 1951–1952 metais, sovietų milicija ir kitos institucijos gaudydavo perkančius parduotuvėse daugiau negu gali suvartoti eilinis vartotojas. Režimas turėjo savo įsivaizdavimą, kiek ūkiško muilo gabalų, degtukų dėžučių ar druskos normalu pirkti. Jeigu pirkėjas šią ribą peržengdavo, sulaukdavo papildomo dėmesio – jis galėjo būti bet kada nutvertas už parankės, pripažintas spekuliantu ir nuteistas. Tokių atvejų, kai žmonės buvo suimami ne dėl to, kad prekiavo turguje supirktomis prekėmis, bet tiesiog dėl to, kad jų namuose, spintose ar sandėliuose buvo rastos režimo supratimu per didelės atsargos, buvo ne vienas. Režimas juos suvokė kaip ekonominius nelegalus, kaip spekuliantus, net jei jie tų atsargų nepardavinėjo.
– Ar pavyko apčiuopti riboženklį, kuomet žmonės jau prisitaikė ir pradėjo išradingai galvoti, kaip tą pogrindinę ekonomiką išnaudoti?
– Nebūsiu šioje vietoje labai originalus. Jeigu imtume visą laikotarpį, kuris nagrinėjamas mano knygoje – nuo 1940 iki 1953 metų, tai tas negrįžtamas taškas yra 1947 metų pabaiga. Sovietų Sąjungoje įvykdoma vadinamoji valiutos reforma ir atsisakoma normuoto gyventojų aprūpinimo. Karo metais, kaip ir daugelyje kitų pasaulio valstybių, taip ir Sovietų Sąjungoje, buvo įvesta kortelių sistema. Kitaip sakant, norėdamas įsigyti tam tikrų maisto produktų, turėjai pateikti kortelę, kurią gaudavai iš savo darbovietės ar gyvenamojo kvartalo administracijos. 1947-ųjų pabaigoje nuo to nueinama. Viešai paskelbiama, kad pradedamas kokybiškai naujas, patys sovietai tai vadina „laisvosios prekybos“, laikotarpis. Taigi žmogus, turintis pinigų, gali ateiti į parduotuvę ir įsigyti kokių nori prekių.
Gausių ir turtingų sovietinių parduotuvių vaizdinys buvo aktyviai piešiamas. Prisidėjo ir kovo mėnesio „juodasis penktadienis“, kai masiškai sumažinamos kainos. Na, tiesiog fantastiškas gyvenimas, galėtum pagalvoti! Problema čia tik ta, kad tai tik propagandinis, ideologinis konstruktas, kuris su realybe nelabai turėjo ką bendro. Konkreti iliustracija: lūžio taškas yra 1947 metų gruodis, kai įvykdoma valiutos reforma, o 1948 metų kovą, tai yra praėjus vos trims mėnesiams, Vilniaus mieste jau trūksta duonos. Ką tai reiškia? Žmonės išperka, nes kaupia didesnes atsargas. Jie bijo, kad prekės išnyks iš parduotuvių, todėl tampa eventualiai spekuliantiški.
– Knygoje nemažai kalbama apie spekuliantus. Kokie buvo išradingiausi žmonių kovos su režimo primetama tvarka būdai?
– Pradžioje visuomenė yra sukrėsta, tad nelabai ir randasi specifinio pogrindinio verslumo. Žmonės bando gyventi taip, kaip gyveno anksčiau. Pirmaisiais pokario metais, nuo 1944 m. iki 1947 m. vidurio, yra „mažojo nepo“ laikotarpis, kai dar tebeleidžiamos smulkios privačios įmonės, o valstiečių ūkiai vis dar yra nesukolektyvinti. Ši visuomenė dar turi „kapitalistinių liekanų“, kaip vadindavo sovietai.
Jau nuo pokario metų atsiranda ženklų, kad įvairiose sovietinėse gamyklose, prekybos organizacijose yra didžiuliai grobstymo mastai. Turbūt visi suprantame, kad žmogui nelabai reikia 100 dėžučių degtukų. Tikėtina, kad jis jas bandys parduoti. Būtent šitas grobstymo reiškinys pagimdė kitą, kurį sovietai vadino spekuliacija. Kitaip sakant, pogrindinės produkcijos pardavimas. Bet toli gražu ne visais atvejais buvo spekuliuojama pagrobta produkcija. Radosi segmentas žmonių, kurie tiesiog bandė atlikti smulkių privačių prekeivių rolę.
Labai dažnas veiklos modelis atrodė taip: žmogus gyvena mieste, nuvažiuoja į kaimą, turguje iš ūkininkų, kurie vis dar yra laisvi, nesuvaryti į kolūkius, nusiperka maisto produktų. Tas žmogus, kuris nėra nei ūkininkas, nei prekybininkas (draudžia sovietinė sistema), atvažiuoja į miestą ir turguje, tarpuvartėje ar iš namų parduoda supirktą produkciją su atitinkamu antkainiu, kad padengtų laiko ir kelionės sąnaudas. Valdžios supratimu, tai yra nusikaltimas – spekuliacija. Tokius žmones masiškai stverdavo, sodindavo ilgiems metams į lagerius.
Valdžios supratimu, tai yra nusikaltimas – spekuliacija. Tokius žmones masiškai stverdavo, sodindavo ilgiems metams į lagerius.
Pirmaisiais pokario metais buvo ypač daug nelegaliu amatu besiverčiančių asmenų. Sovietinis režimas paskelbė, kad, pavyzdžiui, draudžiamas avikailio apdirbimas. Kai kuriuose Lietuvos regionuose tuo metu avikailio apdirbimas buvo vienas iš pagrindinių amatų. Ir staiga žmonės, kurie, atrodo, nieko nusikalstamo nedaro, o tik tęsia tėvų ir senelių veiklą, tampa nusikaltėliais ir pagal sovietinį baudžiamąjį kodeksą gali atsidurti porai metų už grotų.
– Pogrindinė ekonomika, kuri išsivystė į tokį tinklą, – ar tai pilietinio pasipriešinimo forma, ar tiesiog išgyvenimo būdas?
– Mano manymu, tai visa apimantis išgyvenimo būdas. Pavadinti to rezistencija tikrai nedrįsčiau. Iš šaltinių, su kuriais esu susipažinęs, nesusidarė vaizdas, kad radosi daug ar bent stebėtinai daugiau atvejų, kai žmonės vykdė savo veiklą būtent sąmoningai norėdami taip silpninti režimą. Žmonės tiesiog norėjo gyventi, gyventi geriau, kad jų artimieji būtų geriau apsirengę bei turėtų sotesnį kąsnį.
Norėčiau pastebėti, kad patys sovietinio režimo vykdytojai ir diegėjai elgėsi lygiai taip pat, kaip jų persekiojami ekonominiai nelegalai. Tokių atvejų tikrai pasitaikė ne vienas. Pavyzdžiui, žinoma, kad sovietinis saugumas užfiksavo tuometinio Lietuvos SSR finansų ministro A. Drobnio nuomonę: jis, sovietinės Lietuvos finansų ministras, nuoširdžiai mano, kad Lietuvoje iš viso turi likti privatus valstiečių ūkis ir tam tikras privatus verslo sektorius. Kalba eina apie aukščiausią sovietinio režimo politikos veikėją, kuris pats veidmainiškai žiūri į tuos ideologinius postulatus, diegiamus iš Maskvos.
Sistema yra korumpuota. Žmonės, kurie diegia tą ideologiją, į viską žiūri veidmainiškai bei pragmatiškai. Jie suprato, kad daro nusikaltimą ar nesąmonę, bet darė, nes reikėjo, nes bijojo dėl savo kailio.
– Ar galima sakyti, kad tam tikros schemos ir metodai, išmokti anuomet, be kurių nebuvo galima išgyventi, tam tikru būdu atsikartojo ir atkūrus nepriklausomą Lietuvą? O gal ir šiandien jų esama?
– Nesu atlikęs platesnio tyrimo, bet mano nuomone, kad tai, kas aprašoma knygoje, yra pats baisiausias Lietuvos sovietinės okupacijos laikotarpis iki pat Stalino mirties. Po jos pats režimas sušvelnėjo. Už spekuliaciją skiriamos mažesnės bausmės, galėjo būti baudžiama ne kalėjimu, o administracinėmis baudomis ir panašiai. Tai, kas vyko per pirmąjį sovietinės okupacijos dešimtmetį, buvo didelė psichologinė kolektyvinė trauma, kurios padarinius iki galo suprasti, manau, yra kelių kartų klausimas.
Man lengviau pažvelgti į praėjusio amžiaus dešimtąjį dešimtmetį – tai, ką mes esame linkę įvardyti „laukiniais 90-aisiais“ – ir bandyti paaiškinti, kad šis laikotarpis su reketu, organizuotu nusikalstamumu, mokesčių slėpimu, pilkąja ekonomika ir kitais dalykais buvo nulemtas būtent šios traumos. Tai būtų labai paprastas ėjimas. Šiuo metu tikrai neturiu tvirto pagrindimo tokiems teiginiams, bet galėčiau spėti, kad tai viso sovietmečio, visos sovietinės okupacijos ir visuomenės sovietizacijos padarinys. Kitas klausimas, ar visuomenė jau įveikė tą traumą. Mano manymu, pamažu ją įveikia.
