Sutinku, itin specifinė tema. Tikriausiai dėl šios priežasties Julienas buvo pakviestas prancūzų žiūrovams pristatyti istorinį Lietuvos kontekstą. Greitakalbe išbėrė tiek, kad neslėpsiu – ir aš šį bei tą naujo išgirdau. Ir akcentai kitur, labai įdomu ir greičiausiai normalu – juk žvelgiama iš kitos perspektyvos, iš toliau. Apie tai ir šis pokalbis.
Pokalbis taip pat yra straipsnių ciklo apie Lietuvos kultūros vaizdą užsienio kontekste dalis.
– Kaip, jūsų nuomone, pavyko Lietuvos sezonas Prancūzijoje?
– Nelengva užduotis – įvertinti tiesioginį tokios iniciatyvos poveikį ar pateikti tikslius apibendrinimus. Juk klausimas – kokia visuomenės dalis lankosi kultūrinėse erdvėse ir kaip ši dalis perduoda savo patirtis likusiems?
Visgi neabejotina, kad kultūros sferoje sezonas tapo galingu katalizatoriumi – atvėrė duris Lietuvos kultūros atstovams, stiprino ryšius ir paskatino naujus bendrus projektus ne tik tarp lietuvių, bet ir tarp prancūzų intelektualų bei menininkų, susidomėjusių Lietuva. Tam tikra prasme ši iniciatyva sukėlė rezonansą, padedantį išsklaidyti skepticizmą ar nežinojimą, kurie galėtų kelti abejonių dėl kultūros ar jos raiškos vertės pripažinimo.
Vienas iš sezono sėkmingų sprendimų, mano manymu, buvo ne tik pabrėžti garsius praeities vardus, bet ir atskleisti Lietuvos šiuolaikinės meno scenos modernumą bei jos įsitraukimą į naujausias meno tendencijas – tiek technikos, tiek temos požiūriu. Žinoma, visada galime kelti klausimą, ar žiūrovas, užklydęs iš gatvės, atpažintų lietuviškumą viename ar kitame kūrinyje, tačiau menas neša estetinę vertę, kelias įvairias emocijas, o emocinis ryšys – tai universali kalba, kuria kalbantys išvengia egzotizavimo ar, kitaip tariant, sąmoningo ar nesąmoningo kultūros marginalizavimo.
Galiausiai sezono įvykiai leido geriau suprasti, kaip Lietuva, savyje talpinanti tokią audringą istoriją, reflektuoja šiuolaikinį pasaulį.
– Lietuvos sezono Prancūzijoje metu lietuvių kultūrą aptariau su įvairaus plauko prancūzais ir išvedžiau vieną vardiklį – juos ypač žavi, domina mūsų mitinis pasaulis, pagoniška kultūra, ryšys su gamta. Kaip manote, kodėl tai domina prancūzus?
– Šiandien pasaulis aktyviai persvarsto savo tapatybę ir nepasitiki ateitimi, tad mitų ir tradicijos tyrinėjimas padeda apmąstyti savo kilmę ir „įsišaknyti“. Vakarų šalyse domėjimasis Šiaurės ir Baltijos kraštų mitologija yra būdas suvokti geografiškai ir kultūriškai periferinius regionus kaip tam tikrus Europos tapatybės saugotojus.
Šiandien pasaulis aktyviai persvarsto savo tapatybę ir nepasitiki ateitimi, tad mitų ir tradicijos tyrinėjimas padeda apmąstyti savo kilmę ir „įsišaknyti“.
Kalbant apie Lietuvą, įdomu sugrįžti į pirmosios nepriklausomybės laikotarpį. Nuo XX a. 3-iojo dešimtmečio požiūris į šalį ėmė ženkliai keistis. Pradžioje Lietuva buvo menkai žinoma ir kai kuriems ji atrodė kaip netikėtas, o priešiškai mažų valstybių atžvilgiu nusiteikusiems – net ir nepageidaujamas, naujosios Europos tvarkos kūrinys – buvo abejojama, kad tokioje visuomenėje su saujele intelektualų priešaky egzistuoja tautinė sąmonė. Pabrėždamas lietuvių kalbos svarbą ir vertindamas liaudies meną ir tradicijas, Lietuvos elitas siekė įrodyti, kad Lietuva – ne dirbtinis darinys, o sena tauta, turinti teisę į savo valstybę, sergėjančią savo kultūrą ir istoriją.
Dalis visuomenės, abejojanti modernizacijos nauda – urbanizacija, industrializacija ir vietinių tradicijų nykimu – šį diskursą priėmė palankiai. Jis išliko aktualus ir sovietmečiu, nes tautinės kultūros puoselėjimas reiškė pasipriešinimą ideologiniam režimui. Šiandien tokios idėjos vėl įgyja svarbą ir tampa vaisingos, ypač pasaulyje, kuris patiria didžiulius kultūrinius ir technologinius pokyčius. Be to, čia veikia ir romantikos elementas, tam tikra eskapizmo forma, noras atrasti mažai žinomą erdvę. Skirtingai nei XX a. 3-iajame dešimtmetyje, šiandien Lietuva ir Baltijos šalys yra neatsiejama Europos dalis (dėl narystės Europos Sąjungoje ir dalyvavimo kultūriniuose tinkluose), todėl domėjimasis senąja lietuvių kultūra reiškia ir siekį atrasti bendrą europinę kultūrą bei mitologinį tinklą, kuriame visos istorijos persipina.
– Sakote, kad Lietuvos istorija – audringa. Po šia gražia metafora slepiasi ir ilgametė Rusijos agresija. Kaip ši patirtis gali pasitarnauti šiandien omenyje turint Rusijos agresiją prieš Ukrainą?
– Kaip istorikas, galiu pasakyti, kad dabartiniai įvykiai keičia požiūrį į Vidurio ir Rytų Europą. Anksčiau šis regionas dažnai buvo laikomas periferija – „kruvinomis žemėmis“, kurios kentėjo nuo totalitarinių režimų. Nors Vakarai suprato šių šalių traumas, dažnai buvo abejojama jų gebėjimu objektyviai ir racionaliai vertinti didžiąją kaimynę Rusiją.
Šiandien vyksta savirefleksija – pripažįstama, kad didžiosios Vakarų valstybės buvo aklos ir ignoravo Baltijos šalių perspėjimus apie Rusijos grėsmę.
Šiandien vyksta savirefleksija – pripažįstama, kad didžiosios Vakarų valstybės buvo aklos ir ignoravo Baltijos šalių perspėjimus apie Rusijos grėsmę. Lietuvos ir viso Baltijos regiono patirtis ypač reikšminga todėl, kad čia veikia demokratiniai režimai, sugebėję atsilaikyti prieš Rusijos įtaką ir reflektuoti savo sovietinę atmintį, išgyventas traumas bei jos pasekmes visuomenei.
Lietuvos patirtis rodo, kad agresija gali ne tik sunaikinti politines realybes, bet ir pakirsti demokratines vertybes, paskatinti populistinius judėjimus ir sukelti vidinį nestabilumą. Ši patirtis itin vertinga, nes Lietuva išgyveno šiuos procesus savo kailiu, o ne stebėjo iš tolo.
– Tikriausiai dėl savo mažumo, o gal dėl kolektyvinių traumų šiandien esame labai ambicinga visuomenė. Mokomės daug kalbų, norime būti visų pasaulio konkursų viršūnėse, mūsų švietimo sistema grįsta rezultatais ir pan. Kaip jūs tai vertinate?
– Vakarų vaizduotėje, kalbant apie mažas valstybes, vyrauja dvi prieštaringos perspektyvos. Viena vertus, egzistuoja neigiamas požiūris – mažos šalys laikomos nacionalizmo židiniais, pernelyg uždaromis kultūriniu ar ekonominiu požiūriu. Jos dažnai siejamos su vidiniais (etninių mažumų) ar tarptautiniais konfliktais, kurie gali peraugti į kruvinus regioninius ar net pasaulinius karus: stereotipai, būdingi Balkanų regionui. Kita perspektyva yra utopinė – mažos valstybės laikomos naujosios tarptautinės tvarkos pirmūnėmis, aprūpinančiomis dideles tarptautines organizacijas, tokias kaip JT ir kt., diplomatais ir ekspertais bei atliekančiomis nešališkų tarpininkių vaidmenį tarp didžiųjų galių, pernelyg susitelkusių į savo imperines strategijas.
Dėl savo mažumo, siekio „užsitarnauti vardą“ ir gauti tam tikrų santykinių pranašumų tarptautinio darbo pasidalijimo kontekste, šios valstybės dažnai laikomos laboratorijomis socialinėms ir techninėms inovacijoms – stereotipai, dažnai siejami su Belgijos, Šveicarijos ar Islandijos modeliais.
Kai Baltijos valstybės atsirado tarptautinėje arenoje XX a. 3-ajame dešimtmetyje arba vėl po 1990 m., kilo klausimas, ar jos taps „šiaurės Balkanais“, nuolatinių konfliktų zona, ar suformuos savotišką „Baltijos Beniliuksą“ – stabilų, bendradarbiaujantį regioną. Galiausiai įsitvirtino būtent pastarasis modelis, ką rodo Baltijos šalių lyderių aktyvus vaidmuo Europos Sąjungoje, stiprus dėmesys naujosioms technologijoms ir spartus jų diegimas į visuomenės gyvenimą. Be to, ši tendencija atsispindi ir praktiniu lygmeniu – Baltijos šalių sportininkų ir menininkų pasiekimai, praturtinantys tarptautinį įvaizdį.
Tai visiškai logiška, nes, priešingai nei didelės valstybės, turinčios stiprų užnugarį – milžinišką kultūrinį ir ekonominį potencialą bei klaidingą amžinybės pojūtį, mažos valstybės, kaip teigė Milanas Kundera, „gali bet kada išnykti – ir jos tai žino“. Pastarosios neturi prabangos pasiduoti inercijai, todėl privalo nuolat įrodinėti savo gyvybingumą, išlaikyti budrumą ir laviruoti tarptautinės sistemos galios žaidimuose. Skirtingai nei didelės ar vidutinio dydžio valstybės, mažos šalys negali tiesiogiai kurti ar formuoti regioninės politinės ar socioekonominės sistemos ir visgi sumaniai naudodamos turimas kortas, gali išvengti ar bent jau pristabdyti neigiamas permainas, žalingas joms ar visai sistemai. Būtent ši realybė lemia nepaprastą Lietuvos visuomenės dinamiškumą, tačiau kartu ir tragišką būtinybę niekada pernelyg neatsipalaiduoti – nes bet koks užmigimas ant laurų gali greitai atnešti naujų išbandymų.
– Koks yra Lietuvos įvaizdis Prancūzijos istorijos vadovėliuose ir žinynuose?
– Tęsiant anksčiau išsakytas mintis, galima sakyti, kad Lietuva, kaip ir kitos mažos valstybės, mūsų istorijos knygose ar vadovėliuose yra tarsi žvėris, trumpam sušmėžuojantis naktį miške lekiančio automobilio žibintų šviesoje. Minima tik tada, kai kalbama apie didžiuosius pasaulinius sukrėtimus, kurių metu tampa auka (Antrasis pasaulinis karas), arba kaip valstybė, pasinaudojusi krizėmis savo nepriklausomybei atgauti (po Pirmojo pasaulinio karo ar Sovietų Sąjungos griūties metu). Dėl to plačiojoje visuomenėje susiformavęs naratyvas, kuriame akcentuojamas tragiškas jos likimas ir aukos statusas. Tai, žinoma, svarbu įsisąmoninti, tačiau ne mažiau svarbu kalbėti ir apie ramesnius istorijos laikotarpius, kai Lietuvos visuomenė galėjo tvariai vystytis, kurti stabilias valstybines struktūras ir net tapti dinamiška inovacijų erdve tiek socialinėje, tiek kultūrinėje srityje.
Nepaisant to, praėjus daugiau nei trisdešimčiai nepriklausomybės metų, Prancūzijos visuomenė jau turi galimybę naudotis įvairiais vadovėliais ir straipsniais, leidžiančiais geriau pažinti Lietuvos gyvenimą.
– Ar prisimenate savo pirmąją kelionę į Lietuvą? Koks buvo pirmasis įspūdis apie šalį?
– Mano pirmoji kelionė į Lietuvą įvyko 1997 metais, tad neturėjau galimybės liudyti pirmųjų šalies pokyčių po Sovietų Sąjungos žlugimo. Tačiau daugiau nei 25 metus stebėjau, kaip šalis smarkiai pasikeitė – tiek urbanistinio peizažo prasme, tiek ir savo gilia integracija į Europos kultūrą, su visais teigiamais ir neigiamais aspektais.
1997-aisiais jaunam istorikui tai buvo nepakartojamas nuotykis – atrasti intensyviai besikeičiančią šalį su paskutiniais sovietinio pasaulio likučiais, greitai besimodernizuojančią, bet kartu ir jaudinančią savo praeities pėdsakais, kurie atrodė jau amžiams palaidoti, išlikę tik retuose prisiminimuose ar pageltusiose nuotraukose iš sovietmečio metu išleistų knygų.
Daugelį metų archyvuose tyrinėjau Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį 1920–1930 m., tad nepaprastai jaudinanti patirtis pamatyti Kauną ir jo modernistinę architektūrą – istorija, kurią iki tol mačiau tik knygose, staiga tapo apčiuopiama realybe!
Šiandien stengiuosi būti ne tik istorikas, bet ir plačiau atverti akis į dabartinę Lietuvą, amžių istorijos tąsą. Būtent šiuo aspektu Lietuvos sezonas Prancūzijoje buvo intelektualiai įkvepiantis – suteikė galimybę iš naujo įvertinti mūsų požiūrį į praeitį, o taip pat patirti dabartį išsivaduojant iš vietinių aktualijų.
Publikaciją iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas.
