Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 1d. 20:07

Istorikė Eglė Vilčiauskaitė: „Juokas sovietmečiu – būdas neutralizuoti susikaupusias įtampas“

Sovietmečio karikatūros Interviu
Eglės Vilčiauskaitės archyvas / Sovietmečio karikatūros

Bene ryškiausiai juoko esmę savo romane „Rožės vardas“ apmąstęs rašytojas Umberto Eco teigė, kad bet kuri ideologija kuria labai aiškią hierarchinę struktūrą, kurioje galioja griežta tvarka ir aklas paklusnumas. Tuo tarpu komedija bei satyra apverčia nusistovėjusią tvarką ir leidžia į viską pažvelgti kritiškai.

O kokia juoko paskirtis buvo sovietmečiu? Kokios tuomet gyvavo juokavimo formos? Iš ko pasišaipydavo populiaraus žurnalo „Šluota“ žurnalistai ir dailininkai? Kur komunistinėje santvarkoje buvo juokavimo ribos ir kokia įkalinimo bausmė galėjo grėsti Stalino valdymo laikotarpiu už netinkamoje vietoje iškrėstą juoką? Galiausiai, iš kur rasdavosi tuomet iš lūpų į lūpas keliavę anekdotai ir ar jie galėjo prisidėti prie Sovietų Sąjungos griūties? – apie tai pokalbis su juoko kultūrą Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu tyrinėjančia Egle Vilčiauskaite.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Eglė Vilčiauskaitė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Eglė Vilčiauskaitė

– Žvelgiant į ano meto kronikas, televizijų reportažus ar spaudą, į akis visų pirma krinta rimtumas. Rodos, toje epochoje, bent oficialiai, viskas buvo daroma labai rimtais veidais laikantis griežtų reglamentų ir disciplinos, o džiugesys ir šypsenos čia legalios tik propagandiniais tikslais įtvirtinant optimizmą pačia komunizmo ideologija. Tad ar galima sakyti, kad juokas tuomet egzistavo kaip tam tikras pogrindis, galimybė atsiriboti ir kritiškai pažvelgti į esamą tikrovę?

– Jūsų pasiūlytą formuluotę apversčiau ir pasakyčiau kitaip – humoras yra neatsiejamas nuo totalitarinės santvarkos tiek kalbant apie viešąją erdvę, kur pakliūti galėjo tik režimo sankcionuotas turinys, tiek ir privačius pajuokavimus, kurie tam tikra prasme ir gali būti suprantami, kaip autonomiško santykio su tikrove išsaugojimas.

Humoras tuo metu, bent oficialiai, buvo konstruojamas tarsi „vertybinė higiena“, ginklas prieš praeities negeroves.

Vis dėlto, tokias skirtis tikslingiau taikyti stalinizmo laikotarpiui. Tuo metu humoro funkcija suvokta kaip revoliucinė – jis turėjo padėti „išvalyti“ praeities buržuazines, klerikalines, išnaudotojų liekanas ir panašiai. Neatsitiktinai ir pagrindinio humoristinio žurnalo pavadinimas buvo „Šluota“. Taigi humoras tuo metu, bent oficialiai, buvo konstruojamas tarsi „vertybinė higiena“, ginklas prieš praeities negeroves.

Vėlyvuoju sovietmečiu, pirmuoju sekretoriumi tapus Nikitai Chruščiovui, viešasis laukas liberalizavosi ir humoras prarado šį revoliucinį pobūdį. Pradėta kurti daugiau pajuokavimų apie kasdienybę, tokias socialines negeroves kaip alkoholizmas ar vagiliavimas, tarpusavio santykius. Juokavimo temoms priartėjus prie kasdienybės, tokia mąstymui patogi skirtis tarp privataus „laisvinančio“ ir propagandinio humoro persidengė – žmonės juokaudami referuodavo komedijas, perpasakodavo anekdotus, kuriuos skaitė spaudoje. Taigi, vėlyvojo sovietmečio humoro negalima pavadinti totalitariniu ar vien propagandiniu.

Žinoma, išliko kai kurios neliečiamos zonos, apie kurias viešai nebuvo galima juokauti, tačiau privačiai, ypač patikimųjų rate, galėjai juokauti jau apie viską.

Kiek toks humoras turėjo sistemingo kritiškumo sovietinei sistemai? Greičiausiai, jei politinius anekdotus pasakoja disidentiškai nusiteikęs žmogus to turinio būta daugiau, bet žvelgiant, kaip plačiai jie buvo paplitę – juos pasakojo tiek paprasti darbininkai, tiek nomenklatūrininkai – netikslinga būtų humorui priskirti maišto funkciją. Juokas sovietmečiu – būdas neutralizuoti susikaupusias įtampas, kurios atsirasdavo iš skelbiamos ideologijos ir tikrovės neatitikimo. Šitokią sąmonės praktiką vokiečių filosofas Peteris Sloterdijkas gan taikliai apibrėžė kaip „kovingumą praradusį humorą“.

Eglės Vilčiauskaitės archyvas/Sovietmečio karikatūros
Eglės Vilčiauskaitės archyvas/Sovietmečio karikatūros

– Ar gerai suprantu, kad, žvelgiant iš oficialios ideologijos pozicijos, juokas, visų pirma, buvo suvokiamas kaip tam tikra visuomenės „švietimo“ forma, kurią šiandien labai sunku atskirti nuo pašaipos bei patyčių iš ideologinių priešų. Šia prasme tokį juoką gal net galima būtų palyginti su ankstesniais laikais įprastomis viešomis egzekucijomis?

– Taip, sovietmečiu humoras tikrai turėjo atlikti „švietimo“ bei pamokymo funkciją, o pašaipa iš ideologinių priešų buvo labiau būdinga stalinmečiui. Žinoma, ir vėlyvuoju sovietmečiu išliko šis žanras demaskuojantis „supuvusius kapitalistinius Vakarus“ ar pajuokiantis dvasininkus bei buržuaziją, bet jis sudarė santykinai menką dalį tuomečio humoristinio turinio.

Mokyti humoru pradėta šiek tiek kitaip. Pavyzdžiui, sovietmečiu vienas populiariausių humoro žanrų buvo satyra. Pagrindinė formalioji jos paskirtis buvo kova su negerovėmis. Pasiėmus ir pavarčius žurnalą „Šluota“, vaizdas atrodo tikrai idiliškas – paprasti žmonės rašo ir skundžiasi, pavyzdžiui, apie kolūkio pirmininko girtuokliavimą, vagystes ar kokį kitą kombinavimą. Šis įvykis su pašaipa aprašomas žurnale ir kitame numeryje spausdinamas tęsinys, kaip po šio paviešinimo buvo išspręsta problema. Tokiu būdu gali susidaryti įspūdis, jog išliko žurnalistikos kaip ketvirtosios valdžios funkcija. Tačiau tokio turinio kritika buvo leidžiama tik iki tam tikros hierarchinės ribos: kritikuoti ir pašiepti galima kolūkių pirmininkus, gamyklų administraciją, žemesnės grandies partinę valdžią ar kitus valdininkus. Žinoma, kritikos adresatas bei jos turinys buvo kontroliuojami ir jeigu koks veikėjas turėjo tvirtą „užnugarį“, satyrinėje spaudoje toks nebūdavo minimas.

Spaudoje atsiradusi valdininkų kritika visuomenei suteikė regimybę, jog satyra yra vienas laisviausių žanrų. Galėjo net kilti įspūdis, jog egzistuoja minties ir žodžio laisvė.

Nepaisant to, spaudoje atsiradusi valdininkų kritika visuomenei suteikė regimybę, jog satyra yra vienas laisviausių žanrų. Galėjo net kilti įspūdis, jog egzistuoja minties ir žodžio laisvė. Ir nors žmonės ėmė labiau pasitikėti žurnalu „Šluota“, tačiau čia publikuojami tekstai bei karikatūros neabejotinai turėjo atlikti politinį ir ideologinį darbą.

Kita „mokymo“ dalis buvo nukreipta jau į pačios visuomenės ydas – girtuoklystę, vagiliavimą, tinginystę, veltėdžiavimą, biurokratizmą ir panašiai. Rodos, kalbėdami apie sovietmetį iki šiol dažnai naudojame būtent šiuos raktažodžius. Tokie pajuokavimai buvo sušvelnintas savikritikos įrankis, turėjęs padėti spręsti šias problemas: jei juokiamasi iš tavęs, tu turėtum susigėsti ir taisyti savo elgesį. Tačiau taip tikrai nebuvo, nepaisant net ir to, kad ir pačioje visuomenėje tokie pajuokavimai sklandė gan plačiai.

Apibūdindamas tokią situaciją „Šluotos“ redaktorius Juozas Bulota yra pažymėjęs: „Nuo tos kovos negerovių ne tik kad nemažėjo, bet daugėjo.“ Istoriškai sunku užčiuopti, bet, mano manymu, nuolat ir nepertraukiant girdint anekdotus apie alkoholizmą, asmuo supranta tai ne kaip ydos demaskavimą, bet kaip tam tikrą visuotinę normą. Maža to – jei tai ir problema, ji nerimta. Šia prasme, sovietmečiu žmogus buvo suvoktas kaip baltas lapas, kurį galima lengvai užpildyti tinkamu „turiniu“. Bet kaip matome, tikrovė gerokai skyrėsi nuo tokio įsivaizdavimo.

Negaliu nesutikti ir su jūsų palyginimu apie humorą kaip viešą egzekuciją. Išties juokas turi ir šį disciplinarinį pobūdį. O žvelgiant į to meto modernėjančias Vakarų valstybes, pastebimi labai panašūs procesai: nuo disciplinos per kūniškumą, pereinama prie disciplinos per socialines priemones. Žinoma, procesai panašūs, bet tikrai netapatūs. Vėlyvuoju sovietmečiu rengti vieši „draugiški teismai“, kuomet socialinių normų neatitinkantys asmenys buvo teisiami jų pačių bendruomenės. Pavyzdžiui, gamyklose tokių pavardės bei „nusikaltimai“ būdavo viešai iškabinami sienlaikraščiuose ar aprašomi laikraščiuose, tokiu būdu juos pašiepiant. Tokie vieši pažeminimai tarsi liudijo, kad prasižengėlį baudžia ne valstybė, o bendruomenė ir kolektyvas. Šitaip vyko tariamas galios perstūmimas.

Eglės Vilčiauskaitės archyvas/Sovietmečio karikatūros
Eglės Vilčiauskaitės archyvas/Sovietmečio karikatūros

– Satyras bei feljetonus kūrė rašytojai bei žurnalistai, karikatūras piešė dailininkai, ir visa tai galima vertinti kaip tarnystę ideologijai pajuokiant tai, iš ko juoktis buvo leidžiama, o gal net primygtinai reikalaujama iš viršaus. Neatsitiktinai „Šluota“ buvo tiesiogiai atsakinga LKP Centro komitetui.

– Išties, formaliai galima teigti, kad tai buvo ideologinis darbas, bet tuomet tą patį reiktų pasakyti beveik apie visus Lietuvos menininkus, kurių kūriniai pasirodydavo viešumoje. Štai tuomet viską apibendrinančios formuluotės sukelia įtarimą dėl visuotinio jų taikymo.

Vėlyvuoju sovietmečio žmonės ne taip jau labai skyrėsi nuo dabartinių – jie irgi norėjo saviraiškos laisvės, savirealizacijos bei jausti, jog daro kažką prasmingo. Nurodymai „iš viršaus“ kaip dabar, taip ir anuomet, ne visada buvo sutinkami džiugiai, bet labiau kaip tam tikra duotybė su kuria tenka susitaikyti arba reikia apeiti. Žurnalo „Šluota“ kolektyvo santykį su ideologija nagrinėjusi Miamo universiteto antropologė Neringa Klumbytė teigia, kad žurnalistai ir dailininkai niekad nesuvokė savo darbo kaip socializmo statybos, veikiau kaip kūrybingą erdvę. Jie nuolatos stengėsi „pastumti“ tam tikras draudžiamas ribas, derėtis, perkeisti reikalaujamą dogmatiškumą. Pavyzdžiui, „Šluotos“ valdyba žurnalistams vis primindavo, kad reikia daugiau temų, pajuokiančių dvasininkus bei kapitalistus. Tuo tarpu žurnalo redaktoriai, net ir komunistai, nurodė žurnalistams stengtis neįžeisti religinių žmonių jausmų ir tiesiog kritikuoti kunigų gobšumą, bet ne pačią religiją. Tad nepaisant reikalavimo „iš aukščiau“, atvirai propagandiniai tekstai ar feljetonai žurnale pasirodydavo labai retai.

Beje, 1970 m. minėtos Lenino šimtosios gimimo metinės ir akivaizdu, kad visa viešoji erdvė tuomet buvo sklidina šiai progai skirtų tekstų ir kūrinių. Visiems žurnalams buvo nurodyta vienaip ar kitaip pažymėti šią sukaktį. Visi taip ir padarė, išskyrus „Šluotą“. Redakcija išsisuko teigdama, kad satyrinis žurnalo pobūdis neleidžia jiems šia tema pasisakyti. Žinoma, nesinori „Šluotos“ redakcijos parodyti kaip prieš sistemą kovojančio kolektyvo. Greičiau jie buvo nei rezistentai, nei sovietiniai ideologai. Žmonės tiesiog dirbo mėgstamą darbą, siekė saviraiškos, na, o kartais stengdavosi apeiti tam tikrus nurodymus, tačiau, visgi, sovietinės ideologijos ribose.

Eglės Vilčiauskaitės archyvas/Sovietmečio karikatūros
Eglės Vilčiauskaitės archyvas/Sovietmečio karikatūros

– Kokios tuomet buvo temos tabu ir kur sovietmečio juoko ribos?

– Juoktis ir šaipytis nebuvo galima iš aukščiausių partinių vadovų ir nomenklatūros, sovietinės simbolikos, negalima atskleisti okupacijos fakto, taip pat draudžiami ir tuometinio padorumo ribas peržengiantys juokeliai. Trumpai tariant, negalima juoktis iš pačios sistemos ir jos legitimacijos simbolių.

Vis dėlto, kadangi juokas buvo skirtas ydoms taisyti, galima buvo sukelti ir tam tikrą rezonansą. Juk kritikuojant visuomenės „ydas“, galima prisikasti ir iki pačios sistemos klaidingumo. Dėl to oficialaus humoro ribos buvo kintamas dydis. Juk nekaltas juokelis apie girtavimą galėjo atskleisti socializmo kaip sistemos trūkumus.

Vis dėlto, nemanau, kad yra valdžiai naudingas juokas – yra tik naudingi humoro suvokėjai. Juokas remiasi subjektu, kuriam yra skirtas. Kita vertus, jis priklauso nuo interpretacijos: vienas anekdotą gali suvokti kaip pasišaipymą iš girtuoklystės, o kitas tai jau susies su pačios sistemos ydingumu.

– Kokių sankcijų galima buvo sulaukti už pajuokavimą nederamomis temomis? Ir kaip su metais keitėsi tokių bausmių praktika?

– Stalino laikais bausmė buvo tikrai griežta – už nederamo anekdoto pasakojimą pagal 58 straipsnį – už politinius („kontrrevoliucinius”) nusikaltimus – grėsė 10 metų lageryje.

Vėliau, į valdžią atėjus N.Chruščiovui, linksmesnių plaučių žmonėms tokios represinės priemonės nebetaikytos. Pati teismo bylų netyrinėjau, tad negaliu tvirtinti, kad vėlyvajame sovietmetyje būtų oficialiai baudžiama už politinių anekdotų pasakojimą. Neabejotinai, galima buvo sulaukti kvietimo pasiaiškinti dėl nederamų temų, išklausyti pamokymą, kaip turi elgtis tarybinis pilietis ir tiek.

Tiesa, egzistuoja atskira anekdotų serija apie tai, kaip pavojinga pasakoti juokelius bei viską stebinti ir girdintį saugumą. Vis dėlto, tokie anekdotai greičiau veikė šių struktūrų naudai – palaikė žmonių baimę ir tikėjimą, jog KGB yra visur.

– Atskirą vietą humoro kultūroje užima daugiausia iš lūpų į lūpas keliaujantys anekdotai. Kokios temos dominavo čia, iš ko daugiausia pasijuokiama? Ar anekdotą galima laikyti nesankcionuotu, nepriklausomu humoro žanru, kur galima buvo pasakyti žymiai daugiau?

– Tiesą sakant, iš lūpų į lūpas keliaujančiuose anekdotuose dominavo panaši tematika kaip ir spaudoje – pajuokiamas alkoholizmas, darbo kultūra, lyčių santykiai, etninės grupės. Išimtį čia sudaro tik nešvankūs ir politiniai anekdotai, kurių negalima aptikti viešojoje spaudoje. Kita vertus, skiriasi ir naudojama leksika: gyvai pasakojamuose anekdotuose ji galėjo būti kur kas brutalesnė.

Kaip žanrą anekdotus nepriklausomais ir nesankcionuotais galima pavadinti tik tuo atveju, jei jie pasakojami gerų draugų būryje. Tačiau ir čia jie gali nesuveikti, nesukelti juoko, jei auditorija nesupranta potekstės. Tad anekdoto pasisekimas, jo poveikis priklauso ne tik pasakotojo pažiūrų, bet ir nuo klausančio ir jo suvokimo galimybių.

Juokeliai leisdavo išsakyti tą pačią mintį, tik šmaikščiai, greitai užčiuopiant kasdienybėje pasitaikančias absurdiškas situacijas.

Ar galima čia pasakyti daugiau? Vėlyvuoju sovietmečiu tarp artimųjų galima buvo kalbėtis jau žymiai laisvai, o viešumoje juk ir nepasakosi netinkamų politinių anekdotų, todėl nemanau, kad anekdotui dera priskirti išsisakymo funkciją. Greičiau juokeliai leisdavo išsakyti tą pačią mintį, tik šmaikščiai, greitai užčiuopiant kasdienybėje pasitaikančias absurdiškas situacijas.

Pasakyti daugiau ar kalbėti „tarp eilučių“, labiau tiko kiti humoro žanrai, kuriuose išsireiškiama abstrakčiau ir daugiaprasmiškiau – tai humoreskos, komedijos, poezija. Tarp žymiausių autorių galima išskirti Vytautę Žilinskaitę, Kazį Sają, Marcelijų Martinaitį. Vis dėlto, tai jau profesionalioji literatūra: ją galėjai skaityti, žiūrėti, juoktis, bet vargiai pritaikyti kasdienėse situacijose kaip anekdotus.

Eglės Vilčiauskaitės archyvas/Sovietmečio karikatūros
Eglės Vilčiauskaitės archyvas/Sovietmečio karikatūros

– Ar galite pasakyti vieną ar kelis anekdotus, kurie jums asmeniškai tiksliausiai nusako tą laiką arba tiesiog yra jums juokingiausi. Ir kodėl?

– Tikriausiai, kaip ir daugumai, man sovietmečio anekdotai visų pirma siejasi su politinėmis ir ideologinėmis temomis. Papasakosiu vieną, susijusį su Lenino šimtosiomis gimimo metinėmis. 1970-tieji tapo bene vaisingiausi metai anekdotų kūrėjams – tyrėjai skaičiuoja, kad jų buvo sukurta daugiau nei bet kada, ir kartais juos literatūriškai krikštija „Leniada“. Kaip jau minėjau, tuo metu viešoji erdvė buvo pripildyta Lenino gyvenimą ir veiklą įsimbolinančių propagandinių vaizdinių, tekstų, renginių. Šis ideologinių klišių perpildytas šventimas tapo puikiu penu anekdotų kūrėjams. Vienas iš įdomesnių man yra šis:

– Kodėl prieš Lenino jubiliejų atleido tiek įmonių direktorių?

Persistengė. Skulptūrų fabrikas suprojektavo fontaną „Lenino čiurkšlė“, muilo gamykla pagamino muilą „Atmintinoms Lenino vietoms“, parfumerijos fabrikas – „Lenino palaikai“, vaikiškų žaislų fabrikas – mauzoliejų su mygtuku: paspaudi – iškrenta karstelis su Stalinu, laikrodžių gamykla – laikrodį-šarvuotį su Leninu-gegute: kas valandą išlenda iš šarvuočio, ištiesia ranką ir sako: „draugai, proletarinė revoliucija, apie kurią taip ilgai svajojo bolševikai... Ku-ku“, trikotažo fabrikas – liemenėlės „Lenino kalneliai“, lovų gamykla – trigulę lovą „Leninas visada su mumis“.

Gal dėl to, kad pati visiškai nemoku pasakoti anekdotų, man asmeniškai juokingiausi vadinamieji „mediniai“ anekdotai. Vienas, privertęs mane balsu juoktis, yra šis:

Vieną kartą į karstų dirbtuvę atėjo žmogus. Jis paklausė karstų meistro:

– Ar negalėtum padaryti man karsto?

Meistras sutiko, ir netrukus žmogus tą karstą atsiėmė. Po kiek laiko žmogus atėjo ir paprašė meistro:

– Ar negalėtum man padaryti apvalaus karsto?

Meistras sutiko ir padarė jam apvalų karstą. Netrukus ir vėl tas pats žmogus ateina ir prašo, ar negalėtų jam padaryti karsto su zigzagais. Meistras nustebęs pažiūrėjo ir sušuko:

– Tu kvailas!

– Taip, – atsakė žmogus.

Arba toks labai trumpas:

– Prašom sėstis!

– Ačiū, aš jau sėdėjau.

Eglės Vilčiauskaitės archyvas/Sovietmečio karikatūros
Eglės Vilčiauskaitės archyvas/Sovietmečio karikatūros

– Ar Lietuvoje tuomet būta originalios juoko kultūros ženklų, gal galima būtų išskirti kažkokius lietuviško humoro bruožus, temas, autorius?

– Humoro kultūros veikia panašiai kaip ir kulinarinės – jos neturi valstybinių sienų, o veikiau yra būdingos tam tikriems kultūriniams regionams. Lietuvai buvus Sovietų Sąjungos sudėtyje ji ir tapo vadinamojo Rusų-Sovietinio humoro kultūros areale ir dalijosi panašiais bruožais, panašiomis anekdotų schemomis ir temomis.

Tačiau jei reikėtų išskirti nacionalinį reiškinį, humoro „cepeliną“ – tai būtų „Kindziulio“ anekdotai, kurie iki šiol dar kartais pasakojami ir prisimenami su nostalgija. Pradžioje Kindziulio pasakojimai buvo publikuoti kaip autoriniai Vytauto Mikalausko kūriniai, tačiau ilgainiui juos pradėjo kurti daugelis autorių ir net skaitytojų.

Humoro kultūros veikia panašiai kaip ir kulinarinės – jos neturi valstybinių sienų, o veikiau yra būdingos tam tikriems kultūriniams regionas.

Originalumu išsiskyrę jau minėti autoriai Žilinskaitė, Martinaitis, Saja nebuvo tipiški sovietinio humoro atstovai, mat jie peržengdavo iš „kovos su blogybėmis“ į kiek sudėtingesnį ir abstraktesnį ironišką kalbėjimą.

Kaip originalius kūrėjus galėčiau paminėti ir kino studijos „Mėgėjas“ kolektyvą. Kurdami mėgėjiškus filmus, jie turėjo šiek tiek daugiau kūrybinės laisvės eksperimentuoti su kino formomis, kalbėti abstrakčiau, o tai suteikė žiūrovams didesnį interpretacijų spektrą. Lietuviškame kine, be abejo, išskirtinis, nors ir prieštaringai vertinamas, Raimondo Vabalo filmas „Marš, marš, tra-ta-ta“, sukurtas 1964 metais.

Eglės Vilčiauskaitės archyvas/Sovietmečio karikatūros
Eglės Vilčiauskaitės archyvas/Sovietmečio karikatūros

– O ar galima kalbėti apie psichologinį juoko poveikį pačiai visuomenei – mažinti įtampą, slopinti baimę, atsipalaiduoti, kurti distanciją, tartum apsisaugoti nuo esamos tikrovės, galų gale, ją apmąstyti kritiškai? Kaip vertintumėte prielaidą, kad anekdotai, kuriuose pajuokiama santvarka, jos negerovės, atspindėjo kritinį žmonių mąstymą bei visuomenės brandą ir tai atvedė prie Sąjūdžio bei Nepriklausomybės paskelbimo?

– Žinoma, psichologiškai juokas dažnu atveju tikrai veikia kaip atpalaidavimo mechanizmas, tik kiek kebliau atsakyti, ar distancijos kūrimas visada nuveda prie kritiško tikrovės apmąstymo. Distancija su pasauliu neretai yra sveikas psichologinis mechanizmas, padedantis į situaciją žvelgti iš platesnės perspektyvos, „o bet tačiau“, mano spėjimu, toks santykis gali ir pagilinti susvetimėjimą su savimi bei savo aplinka. Jei viskas yra juokai, nieko nėra rimto ir svarbaus, tuomet galima juoktis ir šaipytis iš bet ko. Nutrindamas ribas tarp rimtumo ir juokavimo, žmogus tartum atsiriboja nuo visuomenės.

Mintį, kad anekdotai atspindi kritinį žmonių mąstymą, vertinčiau skeptiškai. Visų pirma, anekdotas kaip žanras yra tiesiog trumpas pasakojimas, dažniausiai atskleidžiantis kasdienybės paradoksus bei realijas. Juose galima rasti kritikos, bet mąstymo – nelabai.

Anekdotus reiktų suvokti ne kaip autentišką žmogaus sukurtą produktą, bet kaip „pasiskolintą“ turinį.

Antra, anekdotus reiktų suvokti ne kaip autentišką žmogaus sukurtą produktą, bet kaip „pasiskolintą“ turinį. Svarbu pažymėti, kad tuo metu originalių lietuviškų anekdotų buvo tikrai mažai, dauguma jų buvo verstiniai. Tai reiškia, kad anekdotai nebuvo tiesioginė vykstančių procesų refleksija, o veikiau nugirsti, išmokti ir perpasakoti kitų pasakojimai. Jų kritikos objektas galėjo sutapti su kalbančiojo nuomone, o galėjo tiesiog būti pasakojimas vien dėl atskleisto juokingo paradokso.

Esu tikra, kad visa ta masė žmonių, kurie sovietmečiu pasakojo anekdotus, nebuvo slapti disidentai – daugumą jų net negalėjo įsivaizduoti, kad Sovietų Sąjunga kada nors sužlugs ir anekdotai veikiau padėjo „nuleisti garą“, kad vėliau galėtum toliau gyventi normalų, ramų, įprastą gyvenimą. Prie Sąjūdžio atvedė veiksmai ir nebejuokingos kalbos. Beje, tai puikiai atskleidžia ir anekdotų statistika prasidėjus pertvarkai: naujų anekdotų variantų smarkiai ėmė mažėti, o visuomenėje dominavo rimtis. Todėl aš veikiau teigčiau, kad anekdotai buvo savitas ir įdomus sovietinės kultūros reiškinys, bet jam labiau tinka mano jau minėtas „kovingumą prarudusio humoro“ terminas.

Eglės Vilčiauskaitės archyvas/Sovietmečio karikatūros
Eglės Vilčiauskaitės archyvas/Sovietmečio karikatūros

– Jūs pati esate gimusi jau Nepriklausomoje Lietuvoje, todėl man įdomu, kodėl ėmėtės tirti būtent sovietmečio laikotarpį ir jo juoko ypatumus. Ar pažinus juoko kultūrą anuomet galima suprasti ir tai, kokia juoko kultūra yra šiandien? O gal dar daugiau – per juoką suprasti kokie esame šiandien?

– Tiek sovietmetį, tiek juokavimo ypatumus paskatino tirti jo keistumas. Atsimenu, vaikystėje pasakojimus apie sovietmetį patirdavau kaip mįslingą, netgi kiek kraupią pasaką, kurioje veikėjai buvo ir mano tėvai su seneliais.

Tas pats ir su anekdotais – žvelgiant iš vaikiškos perspektyvos susirinkę žmonės vienas po kito laido anekdotus, kurių prasmės nelabai supranta, bet atrodo, kad čia vyksta kažkoks keistas, nesuprantamas, paslaptingas ritualas.

Atsimenu, vaikystėje pasakojimus apie sovietmetį patirdavau kaip mįslingą, netgi kiek kraupią pasaką, kurioje veikėjai buvo ir mano tėvai su seneliais.

Augdama tą pasakiškumą ir rituališkumą racionalizavau, o studijų metais mąstydama apie sovietmetį bei prisimindama tą keistumo jausmą, supratau, kad už šitos temos slypi kai kas daugiau. Na, ir, žinoma, šiame pasirinkime būta ir šiek tiek atsitiktinumo.

Vis dėlto, sunku surasti sovietmečio ir dabartinio humoro bendrystę. Žlugus Sovietų Sąjungai, Lietuva gan sparčiai perėjo iš rusiškos humoro tradicijos į anglosaksišką. Žinoma, vyresni žmonės dar ir dabar mėgsta rusišką humorą, bet tarp jaunimo, sakyčiau, tai jau beveik išnykę. Pats humoras patyrė daug transformacijų ne tik dėl politinių, bet ir technologinių pokyčių. Sovietmečiu pagrindiniu žanru buvusį anekdotą ir karikatūras pakeitę „memsai“, satyrą – vaizdo įrašai ir vaizdeliai. Pats humoras tapo daugiau vizualus ir dažnai patiriamas virtualiai per socialinius tinklus.

Manau, kad analizuojant sovietmečio juoką, nelabai galime pasakyti, kokie esame šiandien. Žinoma, yra likę kai kurių kultūrinių praktikų. To pati netyriau, bet, man regis, pašaipų kultūra galėjo pradėti formuotis būtent sovietmečiu. Tačiau tikrai nesinori sovietmečio vaizduoti kaip „blogio sėklos“, kurioje galima atrasti visų dabartinių Lietuvos problemų šaknis. Istorijos kaip blogio, kurį atstovauja „jie“ ir gėrio – „mes“ – kovos suvokimas uždaro asmenį praeityje – keistame, kraupiame ir kartu juokingame laikotarpyje.

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

26:32
00:48
26:34

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/