O kokia juoko paskirtis buvo sovietmečiu? Kokios tuomet gyvavo juokavimo formos? Iš ko pasišaipydavo populiaraus žurnalo „Šluota“ žurnalistai ir dailininkai? Kur komunistinėje santvarkoje buvo juokavimo ribos ir kokia įkalinimo bausmė galėjo grėsti Stalino valdymo laikotarpiu už netinkamoje vietoje iškrėstą juoką? Galiausiai, iš kur rasdavosi tuomet iš lūpų į lūpas keliavę anekdotai ir ar jie galėjo prisidėti prie Sovietų Sąjungos griūties? – apie tai pokalbis su juoko kultūrą Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu tyrinėjančia Egle Vilčiauskaite.
02 08
Istorikė Eglė Vilčiauskaitė: „Juokas sovietmečiu – būdas neutralizuoti susikaupusias įtampas“
Bene ryškiausiai juoko esmę savo romane „Rožės vardas“ apmąstęs rašytojas Umberto Eco teigė, kad bet kuri ideologija kuria labai aiškią hierarchinę struktūrą, kurioje galioja griežta tvarka ir aklas paklusnumas. Tuo tarpu komedija bei satyra apverčia nusistovėjusią tvarką ir leidžia į viską pažvelgti kritiškai.
Interviu
Sovietmečio karikatūros / Eglės Vilčiauskaitės archyvas
Pranešti klaidą
Sėkmingai išsiųsta
Dėkojame už praneštą klaidą
