TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Ištrauka iš Ernsto Jüngerio romano „Plieno audrose“

Knygos viršelis
Leidyklos „Kitos knygos“ nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
1
A A

Ernstas Jüngeris (1896-1998) – žymus vokiečių rašytojas ir karys. 1920-aisiais Veimaro Vokietijoje pasirodė jo dokumentinis romanas „Plieno audrose“ apie Pirmąjį pasaulinį karą, kurio šimtmetį dabar minime.

„Plieno audrose“ sulaukė didelio populiarumo ir įkvėpė daugelį apie šį karą rašusių autorių, tarp jų – Erichą Mariją Remarque‘ą.  Romaną knygų mugei žada išleisti leidykla „Kitos knygos“, iš vokiečių kalbos vertė Laurynas Katkus. Knygos pristatymas mugėje vyks vasario 28-ąją, sekmadienį 12 val. Rašytojų kampe. 

Čia siūlome knygos ištrauką

RENJEVILIS

Iš romano „Plieno audrose“

1917-ųjų rugpjūčio 4-ąją išsilaipinome iš traukinio garsiajame Mars la Ture. Septintoji ir aštuntoji kuopos įsitaisė Donkūre, kur keletą dienų gana jaukiai pagyvenome. Tik varganos maisto normos kartais man keldavo keblumų. Buvo griežtai uždrausta laukuose ieškotis maisto, tačiau beveik kiekvieną rytą lauko žandarai pranešdavo vardus keleto kareivių, naktį sučiuptų kasant bulves, ir aš negalėjau jų nebausti: „kad leidosi pagaunami“, kaip skambėjo mano, žinoma, neoficialus pagrindimas.

Tomis dienomis ir pats patyriau, kad neteisūs turtai neskalsūs. Iš apleisto flamandų dvaro mudu su Tebe paėmėm karališką įstiklintą karietą; važiuojant traukiniu mums pavyko paslėpti ją nuo smalsuolių akių. Dabar ketinome padaryti prabangią iškylą į Mecą, kad pagaliau vėl kaip reikiant pasimėgautume gyvenimu. Tad vieną popietę į karietą pakinkėme arklius ir išvykome. Deja, skirta Flamandijos lygumoms, o ne kalnuotai Lotaringijai, ji neturėjo stabdžių. Dar kaime įgavome tokį pagreitį, kad netrukus švilpėme su vėju, o tai galėjo baigtis tik blogai. Pirmasis iššoko vežikas, tada Tebė, nukritęs ant padargų krūvos ir stipriai susimušęs. Ant šilkinių apmušalų sėdėti likau vienas ir jaučiausi labai nesmagiai. Atsilapojusias duris švariai nupjovė telegrafo stulpas. Galiausiai karieta nuriedėjo nuo skardžio ir atsitrenkė į namo sieną. Pro langą ropšdamasis iš sudaužyto vežimo nustebęs konstatavau, kad likau nesužeistas.

Rugpjūčio 9-ąją kuopą inspektavo divizijos vadas generolas majoras fon Busė, pagyręs už gerą veikimą kautynėse. Kitą popietę mus susodino į traukinį ir nuvežė prie Tiakūro. Iš ten iškart išžygiavome į naujas pozicijas, kurios ėjo per miškingas Kot Loreno aukštumas priešais sugriautą, iš ne vieno tarnybos įsakymo žinomą Renjevilio kaimą.

Pirmąjį rytą apžiūrėjau savo sektorių, kuris pasirodė ilgokas vienai kuopai; jį sudarė neperregimas iš dalies apgriuvusių apkasų labirintas. Priekinę liniją daugelyje vietų apgriovė čia paplitusios trikojės sparnuotosios minos. Atitraukta per šimtą metrų, mano slėptuvė buvo šalia vadinamosios susisiekimo tranšėjos, netoli iš Renjevilio vedančio kelio. Pirmą kartą po ilgo laiko vėl stovėjome prieš prancūzus.

Šiose pozicijose būtų gerai jautęsis geologas. Prisiartinimo eigose vėrėsi net šeši klodai, nuo koralinių kalkių iki „Gravlotės mergelio“, kuriame iškalti koviniai apkasai. Gelsvai rudoje uoloje buvo pilna suakmenėjusių gyvūnų, pirmiausia plokščių, į bandelę panašių jūrų ežių: tūkstančių jų šonai kyšojo iš apkaso sienų. Kiekvieną kartą apėjęs sektorių, į blindažą grįždavau pilnomis kišenėmis kriauklių, jūros ežių ir amonitų. Mergelis malonus dar ir tuo, kad jis daug atsparesnis oro permainoms nei įprastas molis. Apkasai vietomis netgi rūpestingai pamūryti, o dugnas pabetonuotas, taigi net ir didžiausi kritulių kiekiai be vargo  nubėgdavo.

Mano slėptuvė buvo gili ir drėgna. Ypač erzino viena jos savybių: šiose apylinkėse vietoje įprastinių utėlių gyveno daug judresni jų giminaičiai. Šių dviejų rūšių santykiai, regis, priešiški, panašiai kaip rudųjų ir juodųjų žiurkių. Čia nepadėdavo netgi įpročiu tapęs baltinių keitimas, nes šoklūs parazitai klastingai tykodavo gulto šiauduose. Į neviltį įvarytas miegalius galiausiai nusviesdavo apklotus ir pradėdavo atkaklią medžioklę.

Maitinimas taip pat galėjo būti žymiai geresnis. Be skystos pietų sriubos, gaudavome tik trečdalį kepaliuko duonos su juokingai mažu priedu - jį dažniausiai sudarė gesti pradėjęs marmeladas. Pusę mano davinio kaskart sugrauždavo riebi žiurkė, kurią dažnai, bet nesėkmingai medžiojau.

Rezervinės ir besiilsinčios kuopos apsistojo miško gilumoje pasislėpusiose senovinėse blokhauzų gyvenvietėse. Man ypač patiko postovis rezervinėje Kelmų stovykloje, kuri aklojoje zonoje glaudėsi prie siauro miško tarpeklio šlaito. Gyvenau ten mažiulytėje pusiau į atšlaitę įkastoje trobelėje, tankiai apaugusioje lazdynais ir sedulomis. Pro langą matėsi medžiais apaugęs kalno šlaitas, o apačioje - siauras, upelio vagojamas pievos rėžis. Smagiai leidau laiką maitindamas begalę vorų kryžiuočių, krūmuose išskleidusių galingus tinklus. Prie galinės blokhauzo sienos išrikiuota visokių rūšių butelių kolekcija liudijo, kad čia ramiai dūmodamas laiką leido ne vienas atsiskyrėlis, tad ir aš stengiausi nelaužyti garbingų šios vietos tradicijų. Kai vakarais tik pradėjus temti iš klonio kylantis rūkas susimaišydavo su tirštu baltu ugniakuro dūmu, o aš, atsidaręs duris, sėdėdavau tarp gaivaus rudens oro ir liepsnos šilumos, man dingojosi, kad prie viso to tinka taikus gėrimas - raudonvynis perpus su kiaušinių likeriu gaub-tašoniame stikle. Skaitydavau knygą ir tęsdavau užrašus. Šios tylios šventės buvo paguoda dar ir dėl to, kad vadovavimą mano kuopai perėmė iš atsargos bataliono atvykęs laipsniu vyresnis ponas, o man kaip būrio vadui vėl teko nuobodžiai budėti apkasuose. Nesibaigiančių sargybų stengiausi išvengti - kaip įpratęs, dažnais reidais.

Rugpjūčio 24-ąją sviedinio skeveldra sužeidė narsųjį rotmistrą Bėkelmaną. Tai trečiasis bataliono vadas, kurį pulkas prarado per trumpą laiką.

Budėdamas susidraugavau su puskarininkiu Klopmanu, jau vyresniu, vedusiu, neįprastai karingu vyru. Jis buvo iš tų žmonių, kurie drąsos požiūriu neturi nė vienos silpnos vietos; tokių iš šimtų pasitaiko vienetai. Susitarėme, kad norime pažiūrėti, kaip prancūzai apkasuose gyvena, ir rugpjūčio 29-ąją padarėme pirmą vizitą.

Nušliaužėme prie plyšio priešo užtvaroje, kurį Klopmanas prakirpo praėjusią naktį. Mus nemaloniai nustebino, kad spygliuota viela buvo vėl sumegzta; keldami nemažą triukšmą, ją dar kartą perkirpome ir nusileidome į apkasą. Ilgai tykoję už artimiausio traverso, pradėjome sėlinti toliau, sekdami paskui telefono laidą, kuris baigėsi prie žemėn įsmeigto durtuvo. Pozicijos buvo daug kartų užtvertos spygliuota viela, kartą - net grotuotomis durimis, tačiau tuščios. Viską gerai apžiūrėję, tuo pačiu keliu grįžome atgal ir vėl rūpestingai užtaisėme plyšį, kad mūsų vizitas liktų nepastebėtas.

Kitą vakarą Klopmanas vėl žvalgėsi apie tą vietą, tačiau jį pasitiko šautuvų šūviai ir citrinos formos granatos, vadinamieji „anties kiaušiniai“; viena granata nukrito visai šalia jo prie žemės prispaustos galvos, tačiau nesprogo. Jis buvo priverstas kuo skubiau paraityti kulnis. Dar kitą vakarą iškeliavome dviese ir pamatėme, kad priekinis apkasas užimtas. Pasiklausėme sargybinių ir nustatėme, kur jų postai. Vienas švilpiniavo smagią melodiją. Galiausiai gavome ugnies ir nuslinkome atgal.

Vėl budint apkasuose, staiga pasirodė mano bendražygiai Foigtas ir Haverkampas, kurie akivaizdžiai pašventė ir jiems kilo keistas sumanymas iš jaukios Kelmų stovyklos per tamsut tamsutėlį mišką nusigauti į priešakinę liniją, o tada eiti patruliuoti, kaip sakė. Mano principas visada buvo toks, kad kiekvienas pats geriausiai žino, kada jam žaisti su ugnimi, todėl leidau jiems išlipti iš apkaso, nors priešininkas dar nebuvo nusiraminęs. Patrulis apsiribojo tik prancūziškų sviedinių šilkinių parašiutų paieška ir vienas kito vaikymu palei priešo spygliuotą vielą mojuojant tom baltom skepetom. Be abejo, juos apšaudė, tačiau po kurio laiko jiedu laimingai sugrįžo. Juos saugojo Bakchas.

Rugsėjo 10-ąją iš Kelmų stovyklos patraukiau į pulko vadavietę, norėdamas paprašyti atostogų.

- Galvojau apie jus, - atsakė pulkininkas, - tačiau pulkas turi atlikti kovinę žvalgybą, ir aš noriu patikėti tai jums. Pasirinkite tinkamus žmones ir pasitreniruokite su jais Sulevro stovykloje.

Mūsų užduotis buvo dviejose vietose įsiveržti į priešo apkasus ir pamėginti paimti belaisvių. Patrulį sudarė trys vienetai: dvi smogiamosios grupės ir padalinys, turėjęs užimti priešakinę liniją bei pridengti mūsų užnugarį. Aš vadovavau visam patruliui ir kairiajai grupei, dešiniąją patikėjau leitenantui fon Kynicui.

Pakvietus savanorius, mano nuostabai, - vis dėlto jau buvo 1917-ųjų pabaiga - į priekį visose bataliono kuopose išėjo beveik trys ketvirtadaliai karių. Dalyvius pasirinkau tradiciniu metodu: eidamas išilgai rikiuotės ir ieškodamas „gerų veidų". Kai kurie nepatekusieji vos neverkė.

Mano grupę, įskaitant ir mane, sudarė keturiolika vyrų, tarp jų kariūnas fon Zglinickis, puskarininkiai Klopmanas, Mevijus, Diujezyfkenas ir du pionieriai. Susitiko didžiausi antrojo bataliono pramuštgalviai.

Dešimt dienų treniravomės mėtyti granatas ir atlikome operaciją mokomajame objekte, imituojančiame realias sąlygas. Stebuklas, kad taip uoliai treniruojantis, turėjau tik tris sužeistus skeveldromis. Beje, mums nereikėjo budėti, todėl rugsėjo 22-osios popietę aš, laukinės, bet karui tinkančios gaujos vadas, kartu su gauja patraukiau į antrąją poziciją, kur turėjome praleisti naktį.

Vakare mudu su Kynicu per tamsų mišką nukeliavome į bataliono vadavietę, nes rotmistras Šumacheris buvo pakvietęs mus pasmerktųjų mirti vakarienės. Tada prigulėme slėptuvėje keletui valandų poilsio. Keistas jausmas, kai žinai, kad rytoj laukia gyvybės ar mirties reikalas, ir prieš užmigdamas dar kurį laiką klausaisi savęs, atlieki sąžinės sąskaitą.

Trečią ryto mus pažadino; pakilome, nusiprausėme ir liepėme paruošti pusryčius. Išsyk labai supykau, nes mano tarnas persūdė kiaušinienę, kurią užsakiau norėdamas pasistiprinti ir pažymėti šią dieną; pradžia buvo nuostabi.

Atstūmėme lėkštes ir šimtąjį kartą apšnekėjom visas smulkmenų, su kuriomis galėjome susidurti, detales. Protarpiais pasivaišindavome vyšnine, o Kynicas palinksmino mus keliais prieštvaniniais anekdotais. Be dvidešimt penkios pašaukėme vyrus ir nuvedėme į bunkerį priešakinėje linijoje, kur spygliuotoje vieloje jau buvo prakirpti plyšiai, o ilgos, kalkių milteliais pabarstytos strėlės kaip didelės laikrodžio rodyklės rodė puolimo taškus. Atsisveikinome paspausdami rankas ir ėmėm nekantriai laukti, kas bus.

Ruošdamasis darbui, kuriuo ketinome užsiimti, apsivilkau atitinkamus darbinius drabužius: ant krūtinės - du smėlio maišai, kiekviename po keturias ilgakotes granatas, kairėje su smūginiais, dešinėje su degikliniais sprogdikliais; dešinėje kitelio kišenėje - pistoletas 08 su ilgu dirželiu, dešinėje kelnių kišenėje - mažas mauzeris, kairėje kitelio kišenėje - penkios kiaušininės granatos; kairėje kelnių kišenėje - šviečiantis kompasas ir švilpukas, ant perpetės - karabino kablys granatų žiedams traukti, durklas ir vielos kirpimo žirklės. Vidinėje kišenėje prie krūtinės pūpsojo pilna piniginė ir mano namų adresas, užpakalinėje kelnių kišenėje - plokščias vyšninės buteliukas. Antpečius ir Gibraltaro juosteles nusiėmėm, kad priešininkas nesusigaudytų, iš kur esame. Kaip atpažinimo ženklą ant abiejų rankų užsirišome baltus raiščius.

Be penkių penkios kaimyninė divizija atidengė klaidinančią ugnį. Lygiai penktą valandą už mūsų fronto užsiliepsnojo dangus ir virš galvų kelionę lenkta trajektorija pradėjo ūžiantys sviediniai. Stovėjau su Klopmanu prie slėptuvės angos ir rūkiau paskutinį cigarą; tačiau dėl daugybės neprielėkių turėjome pasiieškoti priedangos. Su laikrodžiais rankose skaičiavome minutes.

Lygiai penkios po penkių iššokome iš slėptuvės ir paruoštais takais prasibrovėme pro kliūtis. Iškėlęs granatą bėgau pirmas ir sambrėškyje mačiau, kad puola ir dešinysis patrulis. Priešo vielos užtvara buvo silpna; įveikiau ją dviem šuoliais, tačiau užkliuvau už atokiau ištiestos vielos spiralės ir nugriuvau į išrausą, iš kurios mane ištraukė Klopmanas ir Mevijus.

- Ty!

Įšokome į pirmąjį apkasą nesutikdami pasipriešinimo, tuo tarpu dešinėje prasidėjo triukšmingos granatų kautynės. Nekreipdami dėmesio, įveikėme smėlio maišų užtvarą, susigūžę pranykome išrausose ir vėl išnirome prie spygliuotos vielos ežių eilės priešais antrąją liniją. Ji taip pat buvo visiškai sugriauta ir neteikė jokių vilčių paimti belaisvių, todėl nestabtelėdami nuskubėjome įtvirtinta tranšėja tolyn. Iš pradžių priekin buvau pasiuntęs pionierius, kad išvalytų kelią, paskui, kadangi tempas buvo nepakankamas, priekyje atsistojau pats. Negalėjome gaišti laiko fejerverkams.

Pasiekę trečiąją liniją aptikome radinį, nuo kurio mums užėmė kvapą: žioruojanti cigaretės nuorūka ant žemės skelbė, kad priešas labai netoli. Daviau ženklą savo žmonėms, stipriau sugniaužiau granatą ir ėmiau slinkti gerai įrengtu apkasu, iš kurio sienų kyšojo daugybė paliktų šautuvų. Tokiose situacijose atmintin įsirėžia kiekviena smulkmena. Šioje vietoje tarsi sapne įstrigo katiliuko su jame stovinčiu šaukštu vaizdas. Po dvidešimties minučių šis pastebėjimas išgelbės man gyvybę.

Staiga priešais šmėkštelėjo neaiškios figūros. Pasileidome joms įkandin ir pakliuvome į akligatvį, kurio sienoje buvo iškastas slėptuvės įėjimas. Atsistojau prie jo ir sušukau:

- Montez! (1)

Atsakė granata. Veikiausiai tai buvo sprogmuo su delstiniu sprogdikliu; išgirdęs negarsų trinktelėjimą turėjau laiko atšokti. Granata sprogo priešpriešinėje sienoje galvos aukštyje - sudraskė mano šilkinę kepurę, keliose vietose sužeidė kairę ranką ir nurėžė mažojo piršto galiuką. Šalia stovėjusiam pionierių puskarininkiui pervėrė nosį. Atsitraukėme kelis žingsnius ir granatomis subombardavome pavojingą vietą. Vienas karštakošis į angą įmetė padegamąjį vamzdelį ir tolesnis puolimas pasidarė nebeįmanomas. Apsisukome ir pasileidome trečiąja linija priešinga kryptimi, norėdami pagaliau sučiupti nors vieną priešininką. Visur mėtėsi numesti ginklai ir amunicijos dalys. Mūsų galvose vis kraupiau skambėjo klausimas: „Kurgi visų šitų šautuvų savininkai? Kurgi jie slepiasi?“, tačiau su paruoštomis granatomis ir nutaikytais pistoletais ryžtingai skubėjome vis gilyn į tuščius, parako dūmais pradvisusius apkasus.

Mūsų tolesnis kelias paaiškėjo tiktai vėliau, kai viską apmąstėme. Nejučiomis mes įsukome į trečią tranšėją ir, jau apšaudomi nuosavos užtveriamosios ugnies, priartėjome prie ketvirtosios linijos. Retkarčiais atplėšdavome vieną iš sienon įleistų dėžių ir atminimui į kišenę įsikišdavome po granatą.

Prabėgę pro kelias kryžminių ir paralelinių tranšėjų eiles, nė vienas nebesusigaudėme, kur atsidūrėme, ir kurioje pusėje vokiečių pozicijos. Visi pamažu įsiaudrino. Drebančiose rankose šokinėjo kompasų strėlės, o ieškant Šiaurinės žvaigždės iš susijaudinimo išgaravo visa mokyklinė išmintis. Balsų šurmulys netolimuose apkasuose rodė, kad priešininkas jau atsigavo po pirmosios nuostabos. Tuoj jis nustatys mūsų buvimo vietą.

Mums dar kartą apsisukus, likau paskutinis ir staiga pamačiau, kad priešais, virš smėlio maišų traverso į šonus juda kulkosvaidžio žiotys. Šokau į tą pusę, suklupdamas ant prancūzo lavono, ir išvydau prie ginklo triūsiančius puskarininkį Klopmaną ir kariūną fon Zglinickį. Šaulys Haleris apžiūrinėjo sumaitotą lavoną, ieškodamas dokumentų. Nesirūpindami tuo, kas vyksta aplinkui, su karštligiška skuba triūsėme prie kulkosvaidžio, kad parsineštume bent kokį trofėjų. Aš bandžiau atsukti laikiklio veržles; kitas vielos žirklėmis nukirpo kulkų juostą; galiausiai pačiupome ant trikojo stovintį daiktą, norėdami parsitempti jį neišardytą. Tą akimirką iš paralelinio apkaso - iš tos pusės, kur manėme esant mūsų linijas, pasigirdo labai susijaudinęs, bet grasinantis priešo balsas:

-    Qu'est-ce qu'ily a? (2)

Ir į mūsų pusę aukštu lanku nuskriejo juodas kamuolys, vos matomas auštančio ryto dangaus fone.

-    Dėmesio!

Tarp manęs ir Mevijaus blykstelėjo; skeveldra pataikė Mevijui į ranką. Išsilakstėme į šalis, dar labiau painiodamiesi apkasų raizgalynėje. Su manimi liko tik pionierių puskarininkis kraujuojančia nosimi ir Mevijus sužeista ranka. Tiktai iš plyšių vis dar nesiryžtančių lįsti prancūzų sutrikimas atidėjo mūsų pražūtį. Bet tai galėjo trukti tik keletą minučių, kol susidursime su gausesniais padaliniais, kurie mus su malonumu pribaigs. Pasigailėjimo tikėtis nevertėjo.

Praradęs bet kokią viltį sveikas grįžti iš šito širšių lizdo, staiga džiaugsmingai sušukau. Žvilgsnis užkliuvo už katiliuko su šaukštu; dabar žinojau, kur esame. Kadangi jau buvo gerokai prašvitę, negalėjome gaišti nė sekundės. Švilpiniuojant pirmosioms kulkoms, pralėkėme atvirą lauką ir priartėjome prie savo linijų. Priešakiniuose prancūzų apkasuose susidūrėme su leitenanto fon Kynico patruliu. Išgirdę šūksnį „Liutje Lage!“, supratome, kad blogiausia - praeityje. Deja, šokdamas žemyn pataikiau ant sunkiai sužeisto kario. Kynicas skubiai papasakojo, kad pirmajame apkase jis granatomis išvijo prancūzų inžinierinį padalinį, o paskui iškart buvo apšaudytas saviškės artilerijos ir turėjo žuvusiųjų ir sužeistųjų.

Ilgokai palaukus, pasirodė dar du mano žmonės, puskarininkis Diujezyfkenas ir kariūnas Haleris, kuris atnešė kad ir nedidelę paguodą. Klaidžiodamas nuošaliame prakase jis aptiko tris paliktus kulkosvaidžius; vieną atsuko nuo stovo ir pasiėmė. Kadangi darėsi vis šviesiau, per niekieno žemę nuskubėjome į mūsų priešakinę liniją.

Iš keturiolikos su manim išėjusių žmonių grįžo tik keturi; Kynico patrulis taip pat patyrė didelių nuostolių. Mano prislėgtą nuotaiką šiek tiek praskaidrino dorasis oldenburgietis Diujezyfkenas, kuris tuo metu, kai slėptuvėje man tvarstė ranką, prie įėjimo bendražygiams pasakojo, kas nutiko, baigdamas sakiniu:

- Leitenantą Jungerį aš nuo šiol gerbiu, kad būtum matęs, kaip jis dūmė per barikadas!

Tada mes, beveik visi sutvarstytom rankom ir galvom, per mišką nužygiavome į pulko vadavietę. Pulkininkas fon Openas mus pasveikino ir pavaišino kava. Jis buvo nusivylęs dėl nesėkmės, tačiau pareiškė padėką. Tai mus paguodė. Tada mane įsodino į automobilį ir nuvežė į diviziją, kuri norėjo turėti tikslią ataskaitą. Ausyse dar aidint koktiems granatų sprogimams, aš visa esybe mėgavausi malonumu atsilošus sėdynėje skrieti keliu.

Divizijos generalinio štabo karininkas priėmė savo kabinete. Buvo kupinas tulžies, savo apmaudui aš pastebėjau, kad atsakingą dėl operacijos baigties jis bandė padaryti mane. Jam pirštu baksnojant į žemėlapį ir klausiant tokių dalykų kaip antai: „Kodėl tranšėjoje nepasukote į dešinę?“, supratau, kad jis tiesiog nepajėgė įsivaizduoti tos maišalynės, kurioje pranyksta sąvokos dešinė ir kairė. Jam visa tai tebuvo planas, mums - su aistra išgyventa tikrovė.

Divizijos vadas draugiškai pasisveikino ir greitai išsklaidė mano blogą nuotaiką. Per pietus su nutrintu lauko kiteliu ir sutvarstyta ranka sėdėjau šalia jo ir bandžiau be apsimestinio kuklumo ir teisingai pavaizduoti rytinį žygį, ir tai man pavyko.

Kitą dieną pulkininkas fon Openas aplankė patrulį dar kartą, įteikė Geležinius Kryžius ir davė kiekvienam dalyviui keturiolika dienų atostogų. Popiet kareivių kapinėse Tiakūre palaidojome tuos kritusius, kuriuos pavyko parsigabenti. Tarp šio karo aukų ten ilsėjosi ir 1870-1871 metų kovotojai. Vieną iš senų kapų puošė apsamanojęs akmuo su užrašu: „Akims tolimas, širdžiai amžinai artimas!“ Didelėje akmeninėje lentoje buvo iškalta:

Didvyrių žygiai, didvyrių kapai - naujas prie seno, 
skelbia, kaip valstybė gimė, kaip valstybę ginam.

Vakare perskaičiau prancūzų karinės vadovybės pranešimą: „Vokiečių operacija prie Renjevilio nepavyko, mes paėmėm belaisvių.“ Tai buvo vilkai, kurie įsibrovę į gardą pasiklydo. Pradžiugau iš šio lakoniško pranešimo sužinojęs, kad kai kurie iš prarastų bendražygių liko gyvi.

Po kelių mėnesių gavau laišką iš vieno dingusiojo, šaulio Mejerio, kuris granatų kautynėse neteko kojos. Po ilgo klaidžiojimo jis su trim bendražygiais įsivėlė į kovą ir kitiems, tarp jų Klopmanui, kritus, sunkiai sužeistas buvo pačiuptas. Be abejo, Klopmanas - iš tų žmonių, kurių neįmanoma įsivaizduoti paimtų į nelaisvę.

Kare patyriau ne vieną nuotykį, tačiau šis - pats klaikiausias. Kai prisimenu mūsų klystkelius nepažįstamuose, šaltos paryčio šviesos nušviestuose apkasuose, mane vis dar apima slogi nuotaika. Tai buvo lyg klaidus sapnas.

Praėjus porai dienų leitenantai Domejeris ir Ciurnas su palydovais po keleto šrapnelių šūvių įšoko į pirmąją priešo liniją. Domejeris aptiko prancūzų landverą su galinga barzda, kuris į reikalavimą „Rendez-vous!“ nuožmiai atsakė „Ah non!“ (3) ir puolė ant jo. Įnirtingų grumtynių metu Domejeris pistoletu peršovė jam kaklą ir lygiai kaip aš turėjo grįžti nepaėmęs belaisvių. Tik tiek, kad mano operacijai iššaudyta tiek amunicijos, kiek 1870-aisiais būtų užtekę visam mūšiui.

(1) „Kelkitės!" (Pranc.)

(2) „Kas ten?" (Pranc.)

(3) „Pasiduokite!" (Netaisykl. pranc.) „Ne-a!" (Pranc.)

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 2 Literatūra Knyga

Dakaras 2018