Dabar populiaru
Publikuota: 2021 birželio 27d. 10:12

J.Conradas nebuvo gimtakalbis anglas, bet tapo britų klasiku

Josephas Conradas Interviu
Wikipedia nuotr. / Josephas Conradas
Pavasarį knygynų lentynas pasiekęs anglų rašytojo Josepho Conrado (1857–1924) romanas „Slaptasis agentas“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) gvildena eilę temų – nuo anarchistų iki žmonių tarpusavio santykių ir užuominų H.G.Wellsui. Nors knyga pirmą kartą išleista dar 1907 metais, ji ir dabar aktuali savo taikliomis įžvalgomis apie visuomenę ir žmones. 15min kalbasi su knygos vertėja Daina Valentinavičiene.

Romanas paremtas tikru įvykiu – 1894 m. įvykusiu teroro išpuoliu prieš Karališkąją Grinvičo observatoriją. O kūrinio istorija sukasi aplink trigubą agentą Verloką, kuris teikia informaciją britų policijai, yra anarchistų grupės narys ir neįvardijamos, bet lengvai numanomos užsienio valstybės ambasados slaptas bendradarbis.

Kuo įdomus Josephas Conradas, kodėl romanas dedikuotas H.G.Wellsui, kaip kūrinys buvo sutiktas 1907 metais – apie knygos „Slaptasis agentas“ užkulisius kalbamės su vertėja Daina Valentinavičiene.

– Kuo Josephas Conradas yra išskirtinis kaip autorius? Jis laikomas vienu svarbiausių anglų prozos meistrų. Koks jo literatūrinis palikimas?

– Išskirtinumas, o gal labiau įdomybė yra ta, kad britų literatūros klasiku Conradas tapo nebūdamas gimtakalbiu anglu. Be gimtosios lenkų kalbos, jis puikiai mokėjo prancūziškai, o anglų kalbos jis išmoko atvykęs į Angliją, ir tada jam buvo jau apie dvidešimt. O kai jau išmoko ir pradėjo rašyti, tai anglosaksiškas (ir ne tik anglosaksiškas) pasaulis negalėjo juo atsistebėti. Bet Conradui tai nebuvo taip jau lengva, tą liudija 1908 m. įrašas laiške draugui E.Garnettui: „Teko dirbti kaip angliakasiui šachtoje, kad iš juodos nakties išskaptuočiau visus tuos savo angliškus sakinius“. Conrado kūrybos tyrėjai rašo, kad net gyvenimo pabaigoje jis angliškai kalbėjo su vos juntamu lenkišku akcentu, kartais išsprūsdavo koks lenkiškas frazeologizmas ar prancūziška sakinio konstrukcija.

Žinoma, ne dėl šių aplinkybių jis pateko į britų literatūros olimpą, o dėl to, kad sukūrė vertingų kūrinių – apie dešimtį romanų ir daugybę apsakymų, dėl to, kad turėjo ką pasakyti, ir dėl to, kaip meniškai tą pasakė. Išlaikydamas sąsają su anglų literatūros tradicija, jis tapo vienu pirmųjų anglų modernistu. Ir modernizmo literatūros bruožai yra ypač ryškūs „Slaptajame agente“.

– Romanas „Slaptasis agentas“ yra dedikuotas garsiajam H.G.Wellsu. Kas J.Conradą įkvėpė? Nes, jei neklystu, būtent šiuo kūriniu pats J.Conradas kiek nutolo nuo savo įprastos kūrybos.

– Pradėsiu nuo klausimo galo ir tada grįšiu prie Wellso: šis romanas tikrai kitoks, nes jo veiksmas vyksta ne jūroje ar tolimame pasaulio krašte, kaip iki tol Conrado romanuose, o Londone, imperijos, kurioje saulė niekada nenusileidžia, širdyje, ir Conradas čia turi progą parodyti platų anglų visuomenės paveikslą nuo apačios iki viršaus – nuo vežikų, vidutiniokų miesčionių Verlokų šeimynėlės iki aristokratės, ambasadoriaus, aukštų policijos pareigūnų ir ministro. Iš esmės, tai yra „visuomenės būklės“ romanas, kaip ją mato Conradas. Toks formatas leidžia parodyti tos visuomenės problemas, kokios idėjos joje sklandė, dėl ko ginčijosi šalies intelektualai.

Asmeninio archyvo nuotr./Daina Valentinavičienė
Asmeninio archyvo nuotr./Daina Valentinavičienė

Tad dedikacija Wellsui nebuvo atsitiktinė. Viena vertus, Conradas paskyrė jam romaną kaip draugui, norėdamas atsidėkoti už jo gerumą ir pagalbą, kurią Conradui yra suteikęs. Kita vertus, pasak paties Conrado, romano temos tiko Wellsui pagerbti, nes Wellsas itin domėjosi socialinės chirurgijos idėjomis, o pagrindiniais visuomenės chirurgais laikė anarchistus ir revoliucionierius. Lietuvių skaitytojams Wellsas turbūt labiausiai žinomas iš jo mokslinės fantastikos, bet jis rašė ir negrožines sociologines knygas, kuriose plėtojo mokslu grįstos socialistinės utopijos viziją. Dešimtmetį trukusioje judviejų draugystėje buvo visokių įtampų ir vingių, bet netikėčiausia buvo jos atomazga.

Dedikuodamas „Slaptąjį agentą“ Wellsui, Conradas norėjo atiduoti jam duoklę, bet atsitiko taip, kad šioje knygoje jis išjuokė Wellso idėjas, o šis tą pašaipą atpažino. Kiekvieno Conrado anarchisto paveikslas – tai kritiškas dialogas su Wellsu. Ir tai buvo jų draugystės pabaigos pradžia. Kritikai ir biografai rašo, kad kitaip ir negalėjo būti: nes sunku įvaizduoti skirtingesnio temperamento ir pažiūrų žmones: optimistas plebėjus Wellsas ir pesimistas aristokratas Conradas, žavėjęsis draugo literatūriniu talentu ir kūryba, bet nekentęs visko, kas buvo jo propagandistiniuose tekstuose apie socializmą.

Jaunesnės kartos anglų rašytojas Hugh Walpole'as savo dienoraštyje yra užfiksavęs tokį Conrado paaiškinimą Wellsui apie tai kas juos skiria: „Tau žmonija nerūpi, bet tu manai, kad ją reikia patobulinti. Aš žmoniją myliu, bet žinau, kad jos patobulinti neįmanoma“. Conradas netikėjo, kad iš Wellso vizijų kas išeis, nes, Conrado manymu, Wellsas neatsižvelgia į tokį lemiamą veiksnį kaip žmonių kvailumas.

Išskirtinumas, o gal labiau įdomybė yra ta, kad britų literatūros klasiku Conradas tapo nebūdamas gimtakalbiu anglu.

– Romanas anarchistinis, daug kalbantis apie revoliuciją, netgi terorizmą. Kiek jums žinoma, kaip jis išleidimo metu, 1907 metais, visuomenėje buvo sutiktas?

– Šios temos romane vienaip ar kitaip iškyla, bet romanas tikrai neskatina nei anarchizmo, nei revoliucijos, nei terorizmo, o priešingai autorius juos vaizduoja labai neigiamai, nes Conrado požiūris plačiąja prasme buvo konservatyvus – jis vertino visuomenės stabilumą, bet kartu suvokė to stabilumo trapumą. Britų filosofas Bertranas Russelas įspūdį, kurį jam paliko Conradas, ir konradišką pasaulio supratimą apibūdino taip: „Civilizuotą ir moraliai priimtiną žmogaus gyvenimą jis [Conradas] mato kaip pavojingą vaikščiojimą plona ką tik sustingusios lavos pluta, kuri bet kurią akimirką gali įlūžti, ir neatsargieji prasmegs liepsnų gelmėje“.

O 1907 m. pasirodęs romanas buvo plačiai nušviestas spaudoje abiejose Atlanto pusėse, nes Conradas jau buvo žinomas. Ir sutiktas jis buvo nevienareikšmiškai. Vieni recenzentai jį gyrė, kiti peikė, ir vis dėl skirtingų priežasčių. Gyrė už charakterius, humorą, stilių, puikiai kuriamą atmosferą. Dalis intelektualų priekaištavo Conradui dėl anarchistų sukarikatūrinimo, bet gindamasis Conradas rašė, kad jis niekada nesiekė anarchistų judėjimo nagrinėti moksliškai ar rimtai. Ir taip sakydamas Conradas buvo nuoširdus, nes viskas šiame romane perleidžiama per ironijos filtrą.

Žurnalo „The Spectator“ recenzijoje rašytoją gyrė už egzotišką vaizduotę, kad iš viso Londono mikrokosmoso jis pasirinkęs tokį tamsų ir britų publikai nepažįstamą jo užkaborį. Conradui priekaištavo dėl natūralistinių scenų ir dėl to, kaip parodyta britų policija – tiesiog neįtikėtina, rašė recenzentas, kad žinodama apie Profesorių, britų policija būtų taip ilgai neįsikišusi ir jo neareštavusi.

Eiliniai skaitytojai iš pradžių romaną sutiko šaltai, nes jis neatitiko ankstesnio Conradų kūrinių įvaizdžio ir netilpo į įprastų žanrų rėmus. Pavadinimo paantraštė „Paprasta istorija“ tarsi sakė – čia tik paprastas detektyvas, bet greitai paaiškėja, kad paprastas jis tikrai nėra. Tai nebuvo ir sensacingas romanas (sensation novel), nors šio žanro požymių buvo – paslaptys, įtampa, sukrečiantis įvykis, nusikaltimas, realizmas. „Slaptasis agentas“ buvo iš dalies ir viena, ir kita, bet ir kažkas daugiau – romanas glumino pasakojimo kitoniškumu, dviprasmybėmis ir paradoksais – pasakojama apie baisius dalykus, bet ima juokas; trigubas agentas Verlokas moraliai atgrasus, bet jo žmogiškai gaila; didysis detektyvas policininkas jaučia dvasinę giminystę su nusikaltėliais, o anarchistas revoliucionierius yra tingus namisėda.

Ta pradinė skaitytojų reakcija nestebino, nes, pasak literatūros kritiko Alberto J.Guerardo, romanas gerokai aplenkė savo laikmetį. Tačiau Pirmajam pasauliniam karui baigiantis, jau buvo „Slaptojo agento“ bumas – pakartotiniai leidimai ir vertimai į kitas kalbas. 1926 m. rašydamas įžangą vokiškajam „Slaptojo agento“ leidimui, Thomas Mannas atkreipė dėmesį į komišką pasakojimo tonaciją, kuri smelkia ir tragiškiausius romano epizodus, ir vadino romaną ultra-moderniu, nes būtent moderniame mene nebelieka atskirų komedijos ir tragedijos kategorijų, ir gyvenimas atsiskleidžia kaip tragikomiškas.

„Mary Evans“ / „Scanpix“ nuotr./Josephas Conradas, 1922 m.
„Mary Evans“ / „Scanpix“ nuotr./Josephas Conradas, 1922 m.

– Knyga paremta tikru įvykiu – 1894 metais įvykusiu Karališkosios Grinvičo Observatorijos sprogdinimu. O kiek knygoje panaudota kitų realių įvykių ir kiek fikcijos?

– Įžangos žodyje, kurį Conradas parašė romanui 1920 m. (t.y. po 13 metų nuo romano pasirodymo), jis pasakoja, kad romano idėja kilo iš atsitiktinio pokalbio su draugu apie anarchistų veiklą, jos nusikalstamą bergždumą, jų filosofijos pretenzingumą, toliau kalba pakrypo apie jos konkrečius atvejus ir Grinvičo įvykį kaip apie itin protu nesuvokiamą. Kiek vėliau Conradui į rankas pateko aukšto policijos pareigūno memuarai, kuris dirbo tame poste per airių respublikonų dinamito išpuolius 18811885 metais. Juose yra užfiksuotas trumpas pareigūno pokalbis su vidaus reikalų ministru Williamu Harcourtu. Taigi šie įvykiai buvo realūs, ir Conrado kūrybos tyrėjai nurodo istorinius romano personažų prototipus. Bet toliau, pasak Conrado, prasidėjo meninė „chemija“.

Grinvičo įvykis davė stimulą ir temą, bet romane rašytojas jį perkelia į 1886 metus, tad romanas nėra literatūrinė Grinvičo įvykio rekonstrukcija, o visiškai naujas kūrinys. Galvodamas apie būsimą romaną, Conradas mąstė apie tuos įvykius 1906 m. kontekste, iš asmeninės perspektyvos – emigranto iš carinės Rusijos pavergtos Lenkijos perspektyvos. Būtent iš asmeninės jo šeimos patirties kyla daugelis romano reikšmių. Jis mąstė apie tuos įvykius fizinėje jų vietoje – Londone, monstriškame, jau tada penkių milijonų mieste, kuris buvo tinkama dekoracija bet kokio dydžio dramai. Conradas teigia, kad norėjęs parašyti romaną apie anarchisto žmoną ir kad romano centras yra šeimos drama, ir čia fikcijos erdvė didėja. Bet šeimos drama plėtojasi didžiojo paveikslo fone.

Dedikuodamas „Slaptąjį agentą“ Wellsui, Conradas norėjo atiduoti jam duoklę, bet atsitiko taip, kad šioje knygoje jis išjuokė Wellso idėjas.

Man įdomus pasirodė ir jau minėtas anarchizmo, terorizmo knygos kampas. Žiūrint iš šių dienų perspektyvos, tokie išpuoliai šiandien nieko nebestebina. Romane taip pat kalbama, ieškoma, koks išpuolis nustebintų aplinką, nes visuomenė irgi jau prie visko buvo prisitaikiusi. Kiek paralelių yra tarp tų J.Conrado laikų ir mūsų?

Turbūt tų paralelių nemažai – nuo atskirų individų teroristinių aktų iki valstybinio terorizmo. Neatsitiktinai po 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių Jungtinėse Valstijose „Slaptasis agentas“ buvo vienas dažniausiai cituojamų literatūros kūrinių Amerikos žiniasklaidoje’’, o 2019 m. pasirodė ne vienas straipsnis britų žiniasklaidoje ir ne vienas akademinis straipsnis apie tai, kaip Conradas išpranašavo „Skripalio amžių“.

Nors terorizmo tikslai ir formos keičiasi, jo ištakos, simbolizmas pasirenkant taikinius, įgyvendinimo scenarijai ir dalyvių psichologinis profilis iš esmės yra tokie patys. Dar 1907 m. romano recenzijoje savaitraštyje Times Literary Supplement buvo rašoma, kad Conradas priminė, koks mažas žingsnis skiria eilinį patenkintą pilietį nuo bombų gamintojo – kitaip tariant per Profesoriaus charakterį parodoma, kaip tam tikrų asmeninių savybių ir patirčių derinys virsta beprotiškos neapykantos mišiniu. Tokie tampa parankiais teroro partneriais (jei neveikia individualiai). Kitame spektro gale yra teroro užsakovai, kurie siekia primesti savo valią kitiems: šiuo atveju ambasadorius Vladimiras, kuris siekia paveikti ir pakreipti Britanijos politiką – jis tikrai ne beprotis, o netgi labai protingas ir rafinuotas. Tačiau kultūra ir kultūringumas jam yra kaukė, socialinės mimikrijos forma, kaip tik dėl to jis yra aukštuomenės salonų numylėtinis. O po kauke slypi priešiškumas europietiško gyvenimo tvarkai, laukiniškumas, despotiškas veikimas jėga. Na, ir žinomi yra teroro vykdytojai (Verlokas) – nors labai nenori ir dėl to kankinasi, bet negi aukosi savo algą, gerbūvį ir saugumą dėl kokių moralės principų? Yra ir nekaltieji dalyviai (Styvis) – kurie tampa manipuliacijos objektu, kurių silpnumu, pažeidžiamumu ir gerais ketinimais pasinaudojama. Ir tie, ant kurių iškrinta teroro akto „branduolinės dulkės“ – šiuo atveju Vinė. Tai klasikinė terorizmo matrica.

– Man pačiam pasirodė išskirtinis romano laikas. Jį skaitydamas tik iš tam tikrų detalių – arklių tempiamų vežimų ir pan. – gali susivokti, kad rankose kūrinys, parašytas prieš daugiau nei šimtmetį. Jei ne detalės, manytum, kad romanas kalba apie šių dienų pasaulį. Kaip J.Conradui pavyko taip manipuliuoti laiku?

– Toks įspūdis susidaro ir dėl jau mūsų aptartų temų, bet manau, ir dėl to, kad Conradas geba tiksliai apibūdinti situacijas ir jausenas, su kuriomis ir šiandienos žmogus gali tapatintis, atpažinti savyje arba kituose. Su kokia aukšto pilotažo logika motina svarsto, kaip vaikams paskirstyti menkutį turtą, arba komisaro pavaduotojas, svarbų postą ir padėtį visuomenėje turintis žmogus, kaip jis kankinasi savo kabinete ir laukia darbo dienos pabaigos, kada porai valandų galės sėsti prie pokerio su kitais darbo kankiniais, kurie kasdien kaip ligoniai renkasi į gyvenimo nuskausminimo terapijos seansą. Ir taip net su keisčiausiais romano personažais: yra koks bruoželis, judesys, poelgis, sprendimo motyvas, kuris turi tą šimtaprocentinio atpažįstamumo ir tikrumo momentą. Literatūros kritikai yra ne kartą rašę, kad Conradas yra geras psichologas.

– Kalbant apie veikėjus – kiekvienas iš jų yra labai ryškus. Kiekvienas iš jų turi savo interesus. Bei kiekvienas iš jų turi savo situacijos vertinimą. Ir nors iš esmės jie visi siekia to pačio – geros ir sočios ateities – bet viską regi kitaip. Kodėl jie nesusikalba?

– Turbūt dėl tos pačios priežasties, kodėl ir šiandien žmonės nesusikalba. Nes sunku ištrūkti iš savo mąstymo burbulo, iš mąstymo labiau apie save, o ne apie kitus. Vienas romano veikėjų Styvis mėgsta piešti keistus piešinius, daugybės susikertančių apskritimų chaosą – ir tai tarsi grafinis žmonių komunikacijos atspindys ir vienas svarbių romano simbolių. Žmogus yra uždaras ir vienišas, o kiekvieno žmogaus egoizmas yra būdas vengti kančios, būdas išlikti, kaip tos girtuoklės valytojos, kuri iš pat ryto meluodama kaulija pinigus iš Styvio, kad kuo greičiau nusigautų iki artimiausios užeigos, „savo gyvenimo via dolorosa stoties“, ir pataisytų sveikatą.

Veikėjai nesusikalba ir nuolat apsigauna, nes neteisingai interpretuoja vienas kito elgesio motyvus. Mat jie kliaunasi paviršiumi, o išorė ar kaukė dažnai skiriasi nuo vidaus. Arba veikėjai susikalba tol, kol nekalba iš esmės (bendravimas Verlokų šeimoje – „Šiandien eisi į miestą?“ ar „Kur mano batai?“), todėl kai įvykiai priverčia kalbėti išties atvirai ir apie rimtus dalykus, jų pastangos yra beviltiškai graudžios. Apskritai, šioje knygoje tobulai parodoma, kokia dviprasmiška yra žmonių kalba, kokį nesusikalbėjimo potencialą ji turi, kaip ta pati frazė dviejų pašnekovų yra suvokiama visiškai priešingai.

– Išties, jūsų akimis, kokias esminė šiuo kūriniu siunčiama J.Conrado žinia?

– Negalėčiau įvardinti vienos pagrindinės, tai nėra vienos temos romanas, tiesiog tos temos, kurias aptarėme, iš pirmo žvilgsnio labiausiai krinta į akis. Bet čia kiekvienas veikėjas transliuoja tam tikrą žinią. Kai prieš 20 metų pirmą kartą perskaičiau šį romaną, mane užkabino būtent „minkštosios“ temos – autoriaus įžvalgos apie vyrus ir moteris, santykius tarp šeimos narių, tarp viršininkų ir pavaldinių, apskritai apie žmogaus prigimtį, kuri nesikeičia.

Grinvičo įvykis davė stimulą ir temą, bet romane rašytojas jį perkelia į 1886 metus, tad romanas nėra literatūrinė Grinvičo įvykio rekonstrukcija.

Bet dar grįšiu prie „kietųjų“ temų. XX a. pradžioje iš Europos pabėgę anarchistai ir revoliucionieriai Anglijoje jautėsi kaip sanatorijoje, nes Anglija buvo be galo liberali visokiausioms pažiūroms. Taip, jie buvo stebimi, bet galėjo iki valios postringauti apie revoliuciją ir terorą tol, kol nieko nedarė. Conradas teigia, kad jie nėra jokia grėsmė. Grėsmė yra ekstremizmas, kurį viename spektro gale įkūnija ambasadorius Vladimiras, o kitame – Profesorius. Ekstremistai yra tikrasis blogis. Vladimiras ir Profesorius yra priešingybės, bet jie abu aršiai nekenčia angliškojo laissez-fair, ištikimybės individo laisvei, tolerancijos kitai nuomonei, nuosaikumo, pagarbos teisinės institucijoms, o būtent toks mentalitetas yra priešnuodis fanatizmui ir autoritarizmui, iš kurio kyla smurtas. Tad Vladimiras ir Profesorius netikėtai tampa sąmokslo sąjungininkais – vienas suteikia išpuoliui akstiną ir motyvą, o kitas priemones. Abu jie yra visuomeninės sutarties laužytojai.

Tačiau Conradas kaip visada paradoksalus: teigdamas, kad visuomenės sutartis ir tam tikras normalumas yra būtini užtikrinant visuomenės stabilumą, jis kartu pripažįsta, kad „normalumas“ yra išmokstamas ir įgyjamas kaip įprotis, ir tada jis tampa tam tikru aklumu ar kurtumu. Vienintelis, kurio pojūčiai išlieka aštrūs ir socialinis nervas atviras, yra Styvis, nes dėl savo negalios jis nesugeba išmokti visuomenės „normalumo“ pamokos iki galo – nepastebėti neteisybės, skriaudos ar skausmo, susitaikyti, kad taip jau yra ir nieko čia nepakeisi, ir į nieką neverta per daug gilintis.

„Scanpix“ nuotr./Josephas Conradas su šeima
„Scanpix“ nuotr./Josephas Conradas su šeima

– Kas verčiant šį kūrinį buvo sunkiausia? Nes visgi šiame kūrinyje daug pasakojimo sluoksnių – politika, revoliucija, šeima. Ir pats kūrinys remiasi į istorinį kontekstą.

– Verčiant klasiką, visada tenka „pakasinėti“ kontekstą, kad geriau suprastum originalą ir visas užuominas. Taip pat turi nuspręsti kokios duobės, kurias lemia kultūrinė distancija, atsiveria tekste, kiek jos gali trukdyti skaitytojui suvokti tekstą ir kiek jas reikia užtaisyti. Ir vis tiek didžiausias sunkumas – tai perteikti autoriaus stilių lietuviškai, išlaikyti pusiausvyrą tarp tų dviejų ištikimybių – autoriui ir vertimo kalbos skaitytojui tada, kai šie ištikimybės vektoriai dėl kalbų ir kultūrų skirtumų nepalankiai išsiskiria.

Naudodamasi proga norėčiau padėkoti Lietuvos kultūros tarybai už šiam vertimui skirtą paramą.

– Ačiū už pokalbį.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

02:37
01:14:11
00:36

Esports namai

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali
Kiekvienas gali

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata