Šalyje socialinė izoliacija ir populiacijos kontrolė pasiekė kraštutinumus. Susituokusių porų seksas išnyko, o vaikai gimsta taikant dirbtinį apvaisinimą.
Amanė dar vaikystėje su siaubu suvokia: jos tėvai „sugulė“, kad ją pagimdytų. Mergina stengiasi pabėgti nuo to, ką laiko atsilikėlišku savo motinos paklydimu – jos tėvai vis dar naiviai tikisi, kad ji ras savo meilę ir susilauks vaiko natūraliu būdu.
„Kombinio moters“ autorė savo tamsiuose ir keistuose, dažnai į artimą ateitį nukeliančiuose kūriniuose kvestionuoja socialines normas. Kalbamės apie seksą, feminizmą ir jos pastangas būti „paprasta Žemės gyventoja“.
„Mezgiau santykius su realiais asmenimis, bet buvau pamilusi ir daugybę menamų žmonių, – praėjus vos kelioms minutėms nuo pokalbio pradžios prisipažįsta japonų rašytoja Sayaka Murata, bestselerio „Kombinio moteris“ autorė. – Gydytojas patarė per daug apie tai neatvirauti, tačiau nuo vaikystės turėjau 30 ar 40 įsivaizduojamų draugų, gyvenusių kitoje žvaigždėje ar planetoje. Su jais esu patyrusi meilę ir tariausi turinti seksualinių patirčių.“
Tokijuje dabar 19 val., Londone – dar rytas. Sėdėdama pasitempusi prie stalo ištuštėjusiame leidyklos biure 45-erių autorė – tvarkinga trumpai pakirptais plaukais, apsirengusi kreminės spalvos šilkine palaidine. Galbūt ji mieliau skaitytų naujienas, o ne dalytųsi pasakojimais apie įsivaizduojamus draugus. Svarbu paminėti, kad naujausias jos į anglų [o ir į lietuvių – red.] kalbą išverstas romanas „Išnykstantis pasaulis“ vaizduoja ateitį, kurioje žmonės nebeturi lytinių santykių, o pagrindinė knygos veikėja savo juodoje „Prada“ kosmetinėje nešiojasi 40 „mylimųjų“ – plastmasinių anime raktų pakabukų. Kalbamės padedant puikiai vertėjai Bethan Jones, kuri meistriškai perteikia ilgus, apgalvotus ir visiškai nenuspėjamus Muratos atsakymus. Bendraujame vaizdo ryšiu, ir šis potyris, regis, toks nerealus, kad galėtum pamanyti, jog mes trys susisiekėme iš skirtingų planetų.
Murata parašė 12 romanų, tačiau daugumai skaitytojų ne iš Japonijos geriausiai yra žinoma kaip knygos „Kombinio moteris“ autorė. „Niekada nemaniau, kad šia knyga susidomės tiek daug skaitytojų Japonijoje, o juo labiau už jos ribų, – sako Murata. – Joje gvildenami kai kurie labai saviti Japonijos kultūros bruožai.“ „Išnykstantis pasaulis“ japonų kalba buvo išleistas 2015 m., dar prieš „Kombinio moterį“, ir tapo trečiuoju jos romanu, išverstu į anglų kalbą. Šiame kūrinyje aprašomas dar vienas tamsus minčių eksperimentas – kam reikalingas seksas, jei vaikų galima susilaukti naudotis dirbtiniu apvaisinimu? Muratos vaizduojamoje sterilioje ir spekuliatyvioje ateityje meilė nyksta, o „primityvi sueitis“ laikoma atgrasiu dalyku. „Kad vyras su žmona užsiimtų lytiniais santykiais – tai taip bjauru...“ – sako vienas veikėjų. „Žmonija evoliucionavo“, – teigiama romane. Vyrai gali gimdyti pasitelkdami dirbtines gimdas, o vaikai auginami kolektyviai. Kiekvienas gali tapti Motina.
Pati Murata santuoką laiko „tam tikra įkaitų drama“, o motinystę – „prakeiksmu“, kuris nutrauktų jos kaip rašytojos gyvenimą. Daugelis jos kūrinių – tai vaizduote žaižaruojantys bandymai suderinti biologinį moters likimą su žmonijos poreikiu daugintis. Jos pramanyti keisti artimos ateities pasauliai dažnai grindžiami mažėjančiu gimstamumo ir besitraukiančiu santuokų skaičiumi, kai vis daugiau jaunų žmonių renkasi celibatą, net nekalbant apie tvirtai įsigalėjusią mizoginiją.
Murata daugeliui tapo keista, netipine feministine ikona. „Šiandien Japonijos visuomenei feminizmas yra gyvybiškai būtinas, – teigia ji, atkreipdama dėmesį į skaudų paradoksą, kai tėvams už savo dukterų išprievartavimą skiriamos švelnios bausmės, o štai feministės neretai susilaukia grasinimų susidoroti. – Kai kas sako, kad pasauliai, apie kuriuos rašau, yra distopiniai, tačiau daugelis žmonių mano, jog tikrovė iš tikrųjų yra dar blogesnė.“
Romanas „Išnykstantis pasaulis“ išaugo iš apsakymo „Tyra santuoka“, kuriame pasakojama apie porą, nusprendusią pasinaudoti technologine naujove „Tyras vaisintuvas“, kad susilauktų vaiko, nes nenori mylėtis tarpusavyje – nors su kitais žmonėmis tai daro. Nemažai skaitytojų prisipažino, kad kūrinyje pavaizduotas jiems idealus santykių modelis. Japonijoje, daugiausia dėl manga ir anime populiarumo, tai, ką Murata vadina „fikciniais seksualiniais“ ryšiais ar santykiais, nėra toks jau neįprastas reiškinys, sako ji. Ilgą laiką rašytoja apskritai negalėjo įsivaizduoti lytinių santykių su kitu žmogumi. „Dažnai jusdavau meilę, apsėdimą, geismą, draugystę, tam tikrą tikėjimą ar net religinį atsidavimą šiems vyrams – beje, tai visada buvo vyrai, taigi ir tas ryšys, kad ir koks būtų, vis dėlto – heteroseksualus, – pasakoja ji – Tačiau tie vyrai gyvena fikcijoje.“ Pasak jos, daugelis jos draugų yra patyrę panašių jausmų. „Romane „Išnykstantis pasaulis“ mėginau sukurti tokią vietą, kurioje žmonėms, sunkiai pritampantiems šiame pasaulyje, būtų lengviau.“
Muratai visada buvo sunku gyventi šiame pasaulyje. Vaikystėje ji troško tik vieno – būti normali. „Norėjau pritapti. Nebūti svetimkūniu, – neslepia ji. – Dabar manau, kad toks troškimas gąsdina.“ Nuo tada, kai prieš 20 metų pradėjo skelbti savo kūrybą, visi jos kūriniai – tai bandymas atsakyti į klausimą: „Kas yra normalu, o kas – nenormalu?“ – prisipažįsta autorė. „Tačiau kuo daugiau tai tyrinėjau, tuo labiau ši riba darėsi neapibrėžta. Galiausiai pradėjau manyti, kad pati normalybė yra tam tikra beprotybės forma.“
Murata augo praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje mažame Čibos miestelyje, į rytus nuo Tokijo esančioje prefektūroje. Jos tėvų santuoka buvo sutarta tarp šeimų, o jų vertybės – labai tradicinės. Rašytojos tėvas buvo teisėjas, o motina, kuriai dabar 79-eri, – namų šeimininkė. Rašytojos vaikystė nebuvo laiminga. „Iš šalies viskas atrodė gerai, – sako ji, – tačiau dabar esu įsitikinusi, kad man trūko meilės, o mano smegenys buvo tarsi marintos ir nuskausmintos. Vis dėlto sugebėjau atlikti normalios mergaitės vaidmenį. Iki šiol manau, kad mano gebėjimas pykti sunyko iš savisaugos.“ Nenuostabu, kad motinos jos kūriniuose dažniausiai vaizduojamos nepalankiai. „Išnykstančio pasaulio“ veikėja Amanė namuose junta „mamos sielos paliktus atspaudus“ ir norą „gerai išsivemti“ valgant jos pagamintą maistą.
Nuo pat mažumės Murata savo kūno niekada nelaikė išties savu. „Suaugusieji nuolat svarstydavo, ar mano klubai pritaikyti gimdyti, – prisimena ji. – Atrodydavo, tarsi jie atidžiai stebėtų mano gimdą, tarsi ji egzistuotų ne man, o jiems, giminėms.“ Kad ir kiek bandė išspręsti šį motinystės konfliktą savo kūriniuose, rašytoja taip ir neišsivadavo nuo „minties, kad iš manęs tikimasi tiesiog tęsti giminę visuomenės labui“.
Savo vyresniojo brolio kambaryje ji rasdavo paslėptų erotinių žurnalų. „Tokių dalykų būdavo visur“, – taip ji apibūdina tuometinę kultūrą; netgi jaunutėms mergaitėms skirtuose manga komiksuose veikėjai būdavo priversti apsinuoginti. „Todėl seksualinė meilė man neatrodė kaip dalykas, dėl kurio galėčiau spręsti pati, – pasakoja Murata. – Visada maniau, kad mano kūnas yra priemonė vyrams patenkinti savo seksualinius troškimus.“ Praeityje ji pripažįsta ištvėrusi „daug nemalonių seksualinių patirčių“, net išprievartavimą, o kai kurių iš šių patirčių tuo metu ji net nesugebėjo atpažinti kaip smurto. „Nesupratau, kad patyriau prievartą, kad esu auka ar kad mane žlugdė tai, kaip su manimi kalbėjo mama, – sako ji. – Manau, išgyvenau todėl, kad viską pamiršau.“ Išgyventi jai padėjo ir kūryba. Nuo 10 metų būtent rašymas jai tapo vienintele erdve, kurioje galėjo išreikšti visus savo jausmus.
Savęs ji nelaiko tarptautiniu mastu garsia rašytoja. Kartą kažkas jai patarė į savo knygas žvelgti kaip į partitūrą, iš kurios groja patys skaitytojai. „Bet ta skambanti muzika nėra mano, – sako ji. – Džiaugiuosi, jei šias natas sugroti imasi daug žmonių, būtent tai mane skatina rašyti toliau.“
Ar ji jaučiasi laiminga? „Hai! – atsako taip įtikinamai, kad vertimo nė neprireikia. – Taip, esu labai laiminga. Mane supa tai, kas man miela, ir dabar galiu kalbėti apie dalykus, kuriuos iki šios slėpiau. Galiu pasakyti, kad man išties pasisekė.“ Tada angliškai padėkoja ir atsisveikina, pridurdama, kad būtų nuostabu vieną dieną susitikti ir realiame pasaulyje. Tik ar toks dar kur nors išvis egzistuoja.
Kalbino Lisa Allardice. Parengta pagal „The Guardian" skelbtą interviu
