Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2019 spalio 6d. 14:25

Jaunasis jotvingis E.Noreika apie knygą „Apollo“: nepritempinėju poezijos prie inovacijų

Ernestas Noreika Interviu
A.Aleksandravičiaus nuotr. / Ernestas Noreika
Jaunuoju jotvingiu šįmet paskelbtas poetas ir reperis Ernestas Noreika. Už trečiąją poezijos knygą „Apollo“ rašytojui premija įteikta Poetinio Druskininkų Rudens (PDR) metu.

Kaip teigiama Mariaus Buroko apžvalgoje, „lietuvių poezija neskraidė į kosmosą ar mėnulį turbūt nuo keturvėjininkų ir Mieželaičio laikų“ ir besiganydama prie sodybų ji „nedrąsiai persikėlė į miestus, tik retkarčiais pakeldama galvą į viršų“. Tačiau „Apollo“ yra tarsi poetinė raketa ne tik į mėnulį, bet kažkur „toliau, nei siekia poetinės galios variklis“.

Interviu 15min E.Noreikia teigia, kad tikrai nesistengia rašyti madingomis holivudinėmis temomis, išreikšti tikėjimą arba netikėjimą inovacijomis. Poetas stengiasi kurti autentiškas metaforas ir tikisi, kad skaitytojas interpretuos jas savaip.

– Kaip jauteisi sužinojęs apie premiją ir ką ji tau reiškia?

– Reagavau santūriai, nes suvokiau, kad jeigu būčiau šią premiją gavęs jaunesnis, tai reaguočiau audringiau. Man ši premija yra svarbi, nes aš myliu PDR. Fainiai sutapo, kadangi tiek man, tiek PDR‘ui šįmet sukako 30 metų. Nesakysiu, kad ši premija man nieko nereiškia, o gera poezija turi egzistuoti be premijų. Normalu, kad žaidžiantys šiame sporte yra įvertinami. Nors iš poezijos paprastai neuždirbama, galbūt, daugiau žmonių ją perskaitys.

– Tavo knygos skyriai sunumeruoti atvirkštine tvarka, o pats rinkinys vadinasi „Apollo“. Kodėl?

– Tame nėra nieko sudėtingo. „Apollo“ yra raketa, skrydis į nepažintą mėnulio žemę, o numeracija atvirkštine tvarka yra skaičiavimas iki raketos pakilimo laiko. Jo reikėjo, nes šiai knygai neturėjau konkrečių skyrių su pavadinimais.

Mano eilėraščiai yra viena bendra medžiaga, poema, ką M.Burokas puikiai pastebėjo. Tad nenorėdamas nukreipti skaitytojo dėmesio su pavadinimais, padalinau jį skirtukais. Šią idėją pametėjo geras bičiulis Aivaras Veiknys, nes su juo kartu dirbome Prancūzijoje ir kalbėjome apie knygas.

Nesakysiu, kad ši premija man nieko nereiškia, o gera poezija turi egzistuoti be premijų. Normalu, kad žaidžiantys šiame sporte yra įvertinami.

– Ar tavo knyga buvo stipriai redaguota?

– Knygos redaktorius buvo Rolandas Rastauskas, su kuriuo šauniai padirbėjome. Už visas pastabas esu jam labai dėkingas. Redakcijos tikrai buvo, bet nepasakyčiau, kad eilėraščiai buvo pakeisti iš esmės. Jeigu kitas profesionalas peržvelgia knygą ir mūsų abiejų abejonės sutampa – tą vietą reikia keisti.

– Holivudas gamina daug filmų apie apokalipsę, kosmosą. Miesto žmogaus egzistencializmas nėra nauja pasaulėjauta.

– Nepritempinėju knygos prie kažkokių inovacijų ar tikėjimo/netikėjimo jomis. Šis pavadinimas atsirado visai kitaip. Tuo metu dirbau Islandijoje ir kraštovaizdis pasirodė panašus į mėnulį – plynos laukymės, skaldos, lavos gabalai. Taip ir atsirado „Apollo“, o pavadinimą taip pat pasufleravo vienas geras draugas Mantas Balakauskas.

Jokiais būdais nesistengiu būti madingas, tai būtų tiesiog kvaila ir keista. Poezija nėra mano pagrindinis pajamų šaltinis, aš tiesiog gyvenu ir rašau. Tam tikros metaforos reiškia man visai kitus dalykus, negu juos suvokia kiti. Tad kam pataikauti? Iš to uždirbantys gal ir rašo auditorijai patinkančiomis temomis.

– Ką nori iškomunikuoti adresatui? O galbūt nereikia kurti nieko naujo, tiesiog užrašyti tai, kas jau yra?

– Nežinau, aš išvis neturiu tokių programų savyje. Maždaug, dabar parašysiu knygą ir perskaitęs ją žmogus turi suprasti svarbius dalykus, padedančius gyventi šviesiau. Dabar gal ir madingos tokios „pozityvo“ knygos. Aš kaip tik stengiuosi parodyti save kaip paprastą žmogų su savo emocinėmis audromis. Šis išsikalbėjimas man reikalingas ir renkuosi tam eilėraščių formą. Galbūt mano poeziją atras žmonės, matantys pasaulį panašiai kaip ir aš.

Jokiais būdais nesistengiu būti madingas, tai būtų tiesiog kvaila ir keista. Poezija nėra mano pagrindinis pajamų šaltinis, aš tiesiog gyvenu ir rašau.

– Eilutė „esi sudygęs tarp gamyklų“, mano manymu, geriausiai apibūdina tavo eilėraščio žmogų. Kaip tu kuri jo charakterį?

– Reikia suvokti, kad dauguma nesutinka su tuo, kad autorius ir yra lyrinis subjektas. Tačiau aš ir esu jis. Tai mano emocinis laukas ir mano iškrovos, todėl man nesudėtinga sukurti jo charakterį.

Galiausiai šis vaizdas gimė per rūkymo pertraukėlę, dirbant naftos perdirbimo gamykloje Prancūzijoje. Pasijauti kaip augalas, lipantis sienomis, sudygęs, sėdi ant žemės ir geri kavą, rūkai. Šiaip esi svečioje šalyje, toli nuo artimųjų išmestas iš komforto zonos. Bet tai tėra momentinė mano interpretacija, nes, kaip ir daugelis poetų, nesu linkęs interpretuoti savo kūrybos. Remdamiesi savo patirtimi, žmonės šias metaforas suvoks savaip.

– Eilėraštyje „petankė“ subjektas meldžiasi, kad vietoje jo „neišdygtų stikliniai dangoraižiai“. Jis tikisi, kad vietoje jo „užsiveis sodai su plaukiančiais medžiais“. Kaip tu įsivaizduoji ateitį?

– Tiesiog reikėtų pasižiūrėti fantastinius filmus ir viskas bus aišku. Žiūrint juostas, bandžiusias pranašauti 2012-uosius, norėjosi juoktis. O dabartinė mokslinė fantastika rodo skaitmenizuotą pasaulį, taip pat įsivaizduoju kiborgus ir dirbtinį intelektą. Manau, kad ši netolima ateitis neišvengiama.

– Knyga baigiasi fraze „Galiausiai įkvėpt nusileidus ant mėnulio.“ Kaip modernaus pasaulio vystymasis veikia tave?

– Jaučiuosi lyg stebėtojas. Daugelio dalykų, vykstančių pasaulyje, negaliu pasivyti. Tai nėra man artima, bet įdomu, kur tai veda. Kai nebeturėsime medžių ir jie bus holograminiai, gal kažkaip ir sureaguosime.

– Ar tavo kūryboje svarbūs politiniai klausimai?

– Aš esu apolitiškas ir stengiuosi sąmoningai laikyti save kuo atokiau nuo šitos mėšlo krūvos. Man ji yra neįdomi ir nesu asmuo, galintis tuos dalykus keisti. Be abejo, stebiu, turiu nuomonę apie vieną ar kitą situaciją, bet nenoriu jos viešai reikšti. Juk tam yra profesionalūs politologai, turintys matymą. Apskritai yra kvaila tikėtis, kad kažką kuriantis žmogus turėtų išmanyti įvairiausias sferas. Maždaug, poetas turėtų žinoti savo mėgstamiausią dailininką, perklausyti visas klasikos diskografijas ir dar reikštis politikoje.

– Klausimas buvo visiškai intencionalus, nes tavo apokaliptinėje ir siurrealioje kūryboje jaučiamas nerimas dėl klimato kaitos.

– Jeigu žmonės tai įžvelgia – kodėl gi ne. Eilėraštis yra daugiabriaunis dalykas ir kiekvienas turi galimybę jį interpretuoti savaip.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

SEB verslo augimo programa

01:31:00

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

30:48
22:16
01:14

Esports namai

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°