Sekite 15min Google
Šiuos klausimus kelia jaunimui skirtas romanas „Visiškas nulis“, kurį išleido leidykla „Terra Publica“ su vaikų ir jaunimo literatūros ženklu „Debesų ganyklos“. Knyga pasirodė įgyvendinant Europos Sąjungos finansuojamą projektą „Iš puslapių į pokyčius“, o jos leidimą iš dalies finansavo Kultūros taryba, rašoma „Terra Publica“ pranešime žiniasklaidai.
Romano centre – penkiolikmetė Lilė, gyvenanti karo zonoje ir kasdien susidurianti ne tik su išorinio pasaulio grėsmėmis, bet ir su sudėtingais santykiais šeimoje, atstūmimu bei jausmu, kad niekur nepriklauso. Ilgėdamasi artumo ir trokšdama atsakymų apie savo tapatybę, ji svajoja surasti biologinį tėvą ir suprasti, kur yra jos vieta pasaulyje.
Nors Lilės gyvenimo aplinkybės išskirtinės, jos patiriamas vienišumas ir troškimas būti priimtai yra pažįstami daugeliui jaunų žmonių.
Tačiau kaip šios problemos atrodo tikrame gyvenime? Kaip pastebėti tuos, kurie jaučiasi nematomi, ir padėti jiems atrasti pasitikėjimą savimi? Apie tai šiame interviu pasakoja VšĮ „Gerumo rankos“ vadovė Alvija Dabregienė.
– Kaip atrodo vienatvė, kurios iš pirmo žvilgsnio nepastebime? Kokie ženklai gali išduoti, kad žmogus jaučiasi atstumtas ar nepritampantis?
– Vienatvė dažnai asocijuojasi su liūdnumu, atsiribojimu, galbūt net piktumu, bet tai yra toks gilus jausmas, kad jo išraiškos ne visada yra atpažįstamos tiesiogiai. Dažnai, kad ir kaip būtų keista, žmonės apie savo vienišumą prabyla patys, bet nebūtinai įvardindami patį vienišumą. Tai gali skambėti kaip saviironiškas pasidavimas „Ai, vis tiek niekam neįdomu“, kaip šmaikštus išsisukimas „Nors imk ir pasikark“ arba net savęs pašiepimas „Kas čia mane tokį keistą gali mylėt?“.
Tai tik keli pavyzdžiai. Panašių pasakymų ignoruoti nevalia. Vienatvė dažnai žmones apima pereinamaisiais laikotarpiais, kai vyksta identiteto praradimas ar aplinkos pokyčiai: skyrybos, artimųjų netektis, profesiniai iššūkiai. Atrodo, kad niekas tokiomis gyvenimo akimirkomis ir negali suprasti, bet tai nėra visai tiesa. Supratimas tuo metu net nėra pats svarbiausias, bet išklausymas ir priėmimas gelbėja stipriai.
Kartais žmogui vos pasidalinus savo sunkumu jau palengvėja, jis pats išgirsta savo mintis ir pradeda ieškoti atsakymo. O išklausyti nepuolant patarinėti yra svarbus įgūdis norint padėti iš tiesų vienišam, net savižudiškų minčių turinčiam žmogui. Klausyti su meile.
– Kiek daug gali pakeisti vienas žmogus, kuris pastebi, išklauso ir priima? Galbūt galėtumėte pasidalinti anonimine istorija iš savo darbo, kai nedidelis palaikymo gestas tapo svarbiu pokyčiu?
– Vienas žmogus gali pakeisti labai daug, nors pats to galbūt niekada nesužinos. Kartais įsivaizduojama, kad norint padėti kitam reikia turėti tinkamų žodžių, išmintingų patarimų ar konkrečių sprendimų. Tačiau dažnai svarbiausia yra tiesiog neišsigąsti kito žmogaus skausmo. Išbūti šalia, kai jis kalba apie dalykus, kurių galbūt niekam anksčiau nėra pasakojęs. Pagalbos prašymas nėra silpnumas, tai vienas drąsiausių žingsnių. Išklausymas reikalauja drąsos – turime atsisakyti noro viską tuoj pat pataisyti ir leisti kitam žmogui būti tokiam, koks jis tą akimirką yra.
Dažnai svarbiausia yra tiesiog neišsigąsti kito žmogaus skausmo.
Esu mačiusi, kaip vieno žmogaus tikėjimas kitu gali pakeisti visą gyvenimo kryptį. Pažįstu moterį, kurios vaikystė klostėsi labai sudėtingai. Pasikeitus gyvenamajai aplinkai, jos kasdienybėje netrūko nesaugumo, smurto, alkoholio ir kitų sunkumų, o kartais trūkdavo net pačių būtiniausių dalykų. Tačiau jos gyvenime buvo žmogus, pas kurį ji visada galėjo sugrįžti. Žmogus, kuris nesmerkė, išklausydavo, pasirūpindavo maistu, drabužiais, apkabindavo ir, svarbiausia, tikėjo, kad ši maža mergaitė gali užaugti nuostabiu žmogumi. Aplinkybės nebuvo lengvos, o aplinka ne visada vedė tinkama kryptimi. Vis dėlto šalia buvo žmogus, kuris matė ne tik tai, kas vyksta čia ir dabar, bet ir tai, kuo mergaitė dar gali tapti. Tikėjo, kad jos vaikystė nenulems visos jos ateities.
Vėliau, tapusi mama, ji susidūrė su dar vienu išbandymu. Motinystės pradžia buvo sunki, ji augino vaiką viena, o aplinkinių abejonės ir išankstiniai nusistatymai tik dar labiau apsunkino šį kelią. Buvo manančiųjų, kad ji pakartos savo šeimos istoriją, paliks vaiką ir nueis mamos pėdomis. Tačiau stipriau už svetimas prognozes buvo žmogaus tikėjimas ja. Ji nepasidavė, kabinosi į gyvenimą, stengėsi dėl savo vaiko ir kasdien įrodinėjo ne kitiems, o pirmiausia sau, kad jos istorija gali būti kitokia.
Šiandien tai žmogus, baigęs aukštąjį mokslą, dirbantis su žmonėmis, tiesiantis pagalbos ranką kitiems ir aktyviai savanoriaujantis. Ir man atrodo, kad šioje istorijoje svarbiausia ne vien tai, kiek daug ji pasiekė. Svarbiausia tai, kad kažkada, kai ji dar buvo maža mergaitė, kažkas parodė jai kitokią gyvenimo galimybę. Parodė, kad pasaulyje gali būti saugu, kad galima sulaukti pagalbos, kad klaidos ar sudėtinga šeimos istorija neapibrėžia viso žmogaus gyvenimo. Kažkas ja tikėjo dar tada, kai galbūt ji pati neturėjo pakankamai priežasčių tikėti savimi. Kartais žmogus, pirmą kartą garsiai ištaręs savo mintis, pats pradeda jas girdėti kitaip. O kai šalia nėra smerkimo, atsiranda erdvės ieškoti išeities. Galbūt mes negalime visiems pažadėti, kad viskas bus gerai, bet galime priminti, kad sunkiausioje gyvenimo atkarpoje nebūtina eiti vienam.
Tikiu, kad gerumas nesibaigia ties vienu žmogumi. Jis keliauja toliau. Žmogus, kuris kažkada buvo išklausytas, priimtas ir palaikytas, pats gali tapti tuo, kuris išklauso, priima ir palaiko kitus. Galbūt būtent tai ir keičia pasaulį – ne dideli pažadai ar iškilmingi žodžiai, o vieno žmogaus buvimas šalia kito. Kartais jaunuoliui nereikia, kad kas nors išspręstų visas jo gyvenimo problemas. Reikia, kad bent vienas žmogus parodytų, jog gyvenimas gali būti kitoks, ir nuoširdžiai patikėtų, kad jis gali tokį gyvenimą susikurti. Kartais to tikėjimo užtenka pradžiai. O vėliau žmogus pats nueina kelią, kurio niekas nebūtų galėjęs už jį nueiti. Ir kartais tas žmogus, kuriam kažkada reikėjo pagalbos rankos, užaugęs pats tampa pagalbos ranka kitam.
– Ar noras pritapti kartais priverčia jaunus žmones slėpti tikrąjį save? Kaip padėti jiems suprasti, jog nebūtina keistis vien tam, kad būtum priimtas?
– Jauni žmonės išgyvena pereinamąjį laikotarpį, kada būna itin pažeidžiami. Šiame amžiuje būdingas savitos filosofijos, pasaulėvaizdžio formavimasis, dėl to kartais galva veikia kaip siurblys, viską siurbiantis iš aplinkos ir bandantis sutalpinti viduje. Tiesa, su technologijomis atėjo ir neįtikėtinai didelis kiekis informacijos, kuri labai stipriai atitolina nuo realybės, nuo ryšio su tikruoju pasauliu. Ypač jei kalbame apie kūno kultą, kuris labai stipriai ir bereikalingai veikia jau didelius fiziologinius pokyčius išgyvenančius jaunuolius. Juk kiekvienas kūnas yra gražus, ypatingas, o mūsų autentiškos mintys vertos ne ką mažiau nei daugumos nuomonės formuotojų.
Su technologijomis atėjo ir neįtikėtinai didelis kiekis informacijos, kuri labai stipriai atitolina nuo realybės, nuo ryšio su tikruoju pasauliu.
Kaip suteikti jaunuoliams to pasitikėjimo savimi? Nuoširdus atsakymas – nežinau. Bet viena, kas svarbu: jei būsi savimi, tikrai nemirsi. Blogiausia, kas gali atsitikti, – kažkas pasijuoks, bet vėlgi, kitoje aplinkoje kažkas tai pasitiks plojimais. Tiesiog geriau rasti palaikančią aplinką ir stiprinti savo sielą gera literatūra vietoj „skrolinimo“, tikėjimu vietoj pasaulio triukšmo ir gerumu vietoj snobiškumo.
– Kas jaunam žmogui skaudžiau – būti atvirai atstumtam ar tiesiog likti nepastebėtam? Ką pastebite savo praktikoje?
– Abu yra skaudūs, tik skirtingai. Atstūmimas tarsi pasako, kad nesi laukiamas, o nepastebėjimas ilgainiui gali priversti patikėti, kad apskritai nesi svarbus. Ypač jaunam žmogui, kuris dar tik formuoja savo pasaulėvaizdį ir bando suprasti, kas jis yra. Šiandien, kai tiek daug ryšio persikėlė į skaitmeninę erdvę, kartais galime turėti šimtus virtualių kontaktų ir vis tiek neturėti nė vieno žmogaus, kuriam galėtume nuoširdžiai pasakyti, kad mums sunku. Būtent todėl svarbu suprasti, kad už emocinių krizių, vienatvės ir kartais net minčių apie pasidavimą slypi tikri žmonės, kuriems reikia ne abejingumo, o ryšio.
Kartais žmogui nereikia, kad išspręstume jo gyvenimo problemas. Jam reikia išgirsti, kad jis kam nors rūpi. Juk net viena nuoširdi žinutė, vienas pokalbis ar paprastas klausimas gali tapti tuo mažu šviesos plyšiu, pro kurį žmogus vėl pamato, kad yra matomas. Turime išmokti ne tik pastebėti tuos, kurie garsiai prašo pagalbos, bet ir drąsiau prieiti prie tų, kurie tyliai traukiasi į save.
– Dirbdami su socialinę atskirtį patiriančiais žmonėmis, tikriausiai matote tai, ko daugelis mūsų kasdien nepastebi. Ką labiausiai norėtumėte, kad visuomenė suprastų apie šių žmonių gyvenimą ir patiriamus sunkumus?
– Norėčiau, kad visuomenė suprastų, jog socialinė atskirtis nėra kažkokia tolima, tik kitus žmones liečianti problema. Kartais mums atrodo, kad žmogaus gyvenimas yra jo paties pasirinkimų rezultatas, bet retai žinome visą istoriją, atvedusią jį iki dabartinės situacijos. Nematomų aplinkybių gali būti labai daug: netektys, smurtas, priklausomybės, psichologiniai sunkumai, artimųjų neturėjimas ar tiesiog gyvenimo aplinkybės, su kuriomis vienam susitvarkyti tampa nepaprastai sunku.
Man atrodo, viena didžiausių mūsų visuomenės problemų yra tai, kad labai mėgstame romantizuoti kitų žmonių skausmą knygose, filmuose ar dainose, bet susidūrę su juo realybėje neretai norime nusukti akis. Mums gražu skaityti apie nepritapusius herojus, tačiau ar išdrįstame užkalbinti žmogų, kuris gatvėje atrodo kitoks, nepatogus ar keistas? Norėtųsi, kad išmoktume mažiau teisti ir daugiau klausytis.
Juk kiekvienas žmogus yra istorija, kurios visų skyrių mes nežinome. Ir galbūt mums nereikia tos istorijos iki galo suprasti, kad galėtume kitam parodyti pagarbą, gerumą ar ištiesti ranką.
– Kaip manote, ar literatūra gali tapti atrama žmogui, išgyvenančiam vienatvę? Ar svarbu literatūroje – tiek suaugusiųjų, tiek paauglių – kalbėti apie socialinę atskirtį ir norą būti priimtam? O gal knygos gali padėti skaitytojams ne tik geriau suprasti save, bet ir jautriau pažvelgti į kitų žmonių išgyvenimus?
– Literatūra yra nuostabus „ginklas“. Pasakysiu, dėl ko. Ne tik dėl joje pateikiamų idėjų, istorijų, bet ir dėl paties skaitymo lėtumo. Tai ne serialas ar tinklalaidė, kurią klausom dvigubu greičiu. Formatas „popierius – akis – širdis“ kur kas natūralesnis mūsų sąmonei. Tad taip, tai gali padėti tarsi grįžti į save, ramybę. Ypač jei dar ir knyga yra artima temomis, forma, istorija.
O dabar apie socialinę atskirtį literatūroje. Nepritampantis herojus mus traukia jau labai seniai. Bacho kūrinio „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“, Selindžerio romano „Rugiuose prie bedugnės“, Hesės romano „Stepių vilkas“ ir kt. herojai. Nepritapimas romantizuojamas, tai yra tikrai žavu. Problema tik ta, kad tuo metu gyvai matydami keisčiau apsirengusį žmogų, benamį ar mums nepatogų keistuolį raukiame nosis.
Manau, kalbėti apie socialinę atskirtį ir tokiu būdu ugdyti empatiją svarbu, tik svarbu literatūrą sieti su gyvenimu. Suprasti, kad kiekvienas žmogus irgi yra istorija. Jei saugu, visada galima leistis į pokalbį, išgirsti tą keistuolį ir suprasti, kad visi esam tiesiog žmonės. Taip pat literatūroje atspindėtos giliausios pagrindinių veikėjų sielų kertelės gali mums patiems padėti nesijausti tokiems vienišiems, keistiems su savo šešėliais. Jei sunku skaityti knygas, tikriausiai savosios dar neatradote. Atradę savo žanrą ar autorių, pasijuntame, lyg atvėrę naują pasaulį, o su juo ir savo naujas spalvas. O tai visada praturtina.
– Spalio 29 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje organizuojate renginį „Renkuosi gyventi“. Kokią svarbiausią žinutę norėtumėte perduoti jaunam ir vyresnio amžiaus žmogui, kuris šiuo metu jaučiasi vienišas, atstumtas ar nesuprastas?
– Norisi tik pakviesti – ATEIKIT! Pabūkime, pakalbėkime, paklausykime vieni kitų. Yra daug sąmoningų žmonių, kuriems rūpi, tad viso renginio metu drąsinsime ne tik būti klausytojais, bet, jei sieloje sunku, ir kalbėti. Ne veltui mūsų renginio simbolis šiais metais yra banga. Grafikos dizainerė Kristina Pažėra sako, jog tai yra balso banga, kuri gali ramiai nuvilnyti paleista į išorę ir sukelti tikrą vidinę audrą užsilikusi viduje.
Tad ateikit, kalbėkit, klausykit ir pajuskit – esat reikalingi, mylimi ir laukiami!
Leidykla „Terra Publica“ ir vaikų bei jaunimo literatūros ženklas „Debesų ganyklos“ kviečia nepraleisti renginio „Renkuosi gyventi“ ir, kaip primena romanas „Visiškas nulis“, nepamiršti, kad vienatvė ne visada matoma iš pirmo žvilgsnio. Nebijokite jautriau pažvelgti į šalia esančius ir nepraeikite pro žmogų, kuris jaučiasi vienišas ar nepriimtas.
