Šio Kroatijos išeivio, šiuo metu dėstančio kūrybinį rašymą Konkordijos universitete Monrealyje, kūrybinėje sąskaitoje – romanas „April Fool’s Day“, trys apsakymų rinkiniai bei dvi esė knygos. Su J. Novakovichiumi kalbamės apie jo gimtąją šalį, kūrybos temas ir apie pripažinimo (ne)svarbą.
– Kroatijoje, o vėliau – ir atvykęs į Ameriką, studijavote mediciną. Kaip tapote rašytoju?
– Galvojau, kad grįžęs į Kroatiją tęsiu studijas ir tapsiu psichiatru arba kardiologu, bet Valstijose buvo per brangu studijuoti mediciną, negalėjau sau to leisti, o grįžti į Kroatiją nenorėjau, todėl galvojau studijuoti klinikinę psichologiją. Tačiau tuomet susidomėjau religijomis ir studijavau lyginamąsias religijos studijas Jeilio universitete, o tada – filosofiją. Galiausiai pavargau nuo dirbtinės pusiau apibrėžtos filosofinės kalbos, todėl kai savo malonumui perskaičiau Márquezą ir keletą kitų grožinės literatūros autorių, ši patirtis man taip patiko, kad nebegrįžau prie filosofijos, bet nusprendžiau mėgautis gyva rašytinių istorijų kalba.
Kartais mus pykina nuo mūsų kultūrų, jos yra tarsi ligos, tad kaip rašytojai ieškome priešnuodžių
– Atskleiskite, kokie autoriai padarė jums įtaką?
– Samuelis Beckettas, Tolstojus, Dostojevskis, Maupassantas, George'as Orwellas.
– Palikote Kroatiją būdamas dvidešimties, tačiau savo darbuose vis grįždavote į tėvynę: Jugoslavijos karai ir jų žiaurumas – dažna jūsų kūrinių tematika. Kodėl jums svarbu apie tai kalbėti: ar rašymas padeda prisiminti, o galbūt tai būdas susitaikyti su praeitimi?
– Iš pradžių rašiau apie savo jaunystės Jugoslaviją, nes būdamas Valstijose jaučiau jai nostalgiją. Penkerius metus negalėjau ten sugrįžti – vengiau šaukimo į kariuomenę, ir todėl rašiau istorijas, kuriose vaizduojamas mano gimtojo miestelio žavesys ir žiaurumas. Vėliau, kai rašiau apie Valstijas, prasidėjo karas (karas Jugoslavijos teritorijoje, aut. past.), ir man reikėjo jį suprasti, tad rašiau žurnalistinius straipsnius, bet ir to nepakako karui suvokti – ėmiausi grožinės literatūros rašymo, įsivaizdavimo, kas vyksta žmonių protuose, kad tokie žiaurumai tampa įmanomi.
– Ar kada nors galvojote, kaip rašytojo tautybė veikia jo darbus – ar ji svarbi, o gal neturi visai jokios įtakos?
– Taip, žinoma, tautinis charakteris ir, tuo labiau, kalba formuoja mūsų jausmus, tačiau kartais mes rašome taip, kaip rašome, ne dėl to, kad priklausome konkrečiai tautai, bet ir nepaisant to. Pažįstu portugalų rašytojus, kurie nekenčia futbolo ir atsisako apie jį rašyti, kai dauguma vaikinų Portugalijoje mielai apie jį kalba. Kartais mus pykina nuo mūsų kultūrų, jos yra tarsi ligos, tad kaip rašytojai ieškome priešnuodžių. Pavyzdžiui, agresyvaus nacionalizmo Serbijoje ir Vengrijoje metu Danilas Kisas rašė jautrią ir melancholišką prozą.
– Kiekvienas rašytojas, kalbantis apie ribines situacijas, pavyzdžiui, tremtį, renkasi savąjį kalbėjimo būdą apie šiuos skausmingus dalykus. Jūsų kūriniai yra niūriai komiški – kodėl?
– Iš anksto neplanuoju padaryti jų niūrių ar komiškų, bet ieškau absurdo ir nesuderinamumo. Tai baigiasi žiauriais pastebėjimais arba žiaurumo, melo ar prieštaravimų pastebėjimais, kurių gausu politikoje, karuose ir mūsų visuomenėse apskritai.
– Esate ne tik rašytojas, bet ir dėstote kūrybinį rašymą Konkordijos universitete Monrealyje. Ar tai padeda jūsų rašymui, ar tampate kritiškesnis saviems kūriniams?
– Mokymas tikrai nepadeda. Tiesą sakant, atiduodu daug energijos spręsdamas kitų žmonių siužeto galvosūkius, ir tuomet saviems darbams nebeužtenka jėgų. Kūrybinio rašymo dėstymas – varginantis darbas. Ir nors tai geras būdas užsidirbti pragyvenimui, bendrauti su žmonėmis, bet ilgainiui to kaina yra per didelė.
– Esate gavęs gausybę apdovanojimų, o pernai metais – nominuotas prestižinei Bukerio premijai. Kiek jums svarbus pripažinimas?
– Apdovanojimai mano kūrybai įtakos nedaro. Dažnai mano darbai mane slegia ir pagyros šio jausmo nepakeičia. Man sunku tikėti savo paties žodžiais ir vaizdų kūrimu, bet judu pirmyn. Tie suvokimo iliuzijos momentai šį kelią padaro prasmingu. Rašydamas suprantu tai, ko iki šiol nesupratau, ir tai yra pats geriausias apdovanojimas.
Kalbėjosi Indrė Audenytė.
Liepos 14-26 dienomis Lietuvoje jau penktą kartą vyks didžiausia pasaulyje nepriklausoma tarptautinė kūrybinio rašymo programa. Jos metu vyksiantys seminarai bei renginiai suburs rašytojus, menininkus, mokslininkus ir studentus iš viso pasaulio. „Vasaros literatūros seminarai“ („Summer Literary Seminars“, SLS) – unikali ir novatoriška nuo 1998 metų veikianti programa, įsikūrusi trijuose žemynuose: Šiaurės Amerikoje (Kanadoje), Afrikoje (Kenijoje) bei Europoje (Rusijoje ir Lietuvoje).
Vilniuje dvi savaites viešėsiančių Seminarų metu Šiaurės Amerikos ir Europos rašytojams dalyvaus profesionaliose prozos, poezijos ir negrožinės literatūros kūrybinio rašymo dirbtuvėse, fotografijos ir istorijos paskaitose. Paskaitas, dirbtuves bei seminarus ves žymūs JAV ir Kanados rašytojai. Šiais metais Seminarai dovanoja ypatingą dovaną pradedantiems Lietuvos rašytojams, kurie kūrybinio rašymo paslapčių mokysis paraleliai vyksiančiose rašytojos Dalios Staponkutės ir poetės Ilzės Butkutės dirbtuvėse. Renginio metu vakarais viešai auditorijai seminarų dėstytojai bei dalyviai rengs savo kūrybos skaitymus, diskusijas, įtrauksiančias platesnį Lietuvos menininkų ratą.
Plačiau: http://sumlitsem.org/Lithuania
