Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 lapkričio 20d. 12:15

Julianas Baggini: Kaip suprasti šiuolaikinę Kiniją

Julian Baggini (nuotraukos autorius Antonia Macaro) ir jo knyga „Kaip mąsto pasaulis“
Julian Baggini (nuotraukos autorius Antonia Macaro) ir jo knyga „Kaip mąsto pasaulis“
Norint suprasti, kaip mąsto ir gyvena šiuolaikinė Kinija, nėra svarbesnės sąvokos už harmoniją. Tačiau kiniškoji harmonija toli gražu nėra tai, ką į šį žodį sudedame Vakaruose, viskas daug įdomiau – teigia filosofas, filosofijos populiarintojas Julianas Baggini. Lietuviškai pasirodžiusioje knygoje „Kaip mąsto pasaulis“ autorius kviečia pažinti ir suprasti įvairiausių pasaulio vietų filosofinę mintį, o kartu ir kultūrą bei gyvenseną. „Jeigu norime, kad kultūros susitiktų, o ne susidurtų, turime suprasti ne tik kuo kiti skiriasi nuo mūsų, bet ir kuo mes skiriamės nuo jų.“

Plačiai auditorijai skirtos knygos „Kaip mąsto pasaulis“ autorius J.Baggini teigia, kad filosofija nėra tik abstraktus, nuo kasdienybės atsijęs mokslas. Knyga kviečia pasižvalgyti po filosofijos pasaulio žemėlapį ir kartu sugriauti kai kuriuos mitus. Pavyzdžiui, kad visos filosofinės minties pagrindas yra Vakarų pasaulis. J.Baggini intriguojančiai vedžioja skaitytoją po Afrikos, Australijos ir kitų žemynų filosofijos pasaulį.

Kodėl Vakaruose individualizmas suklestėjo daug labiau nei Rytuose? Kas lemia, kad sekuliarumas turi daug menkesnę įtaką islamo pasaulyje nei Europoje? Kaip Kinija priešinosi spaudimui dėl didesnės politinės laisvės? Šiuos klausimus J.Baggini nagrinėja knygoje „Kaip mąsto pasaulis“, kurios ištrauką kviečiame skaityti.

***

Keliaudamas iš Šanchajaus vienu kinų naujųjų greitaeigių traukinių – jų tinklas Kinijoje jau didesnis negu kur kitur pasaulyje – pro langą mačiau nesuskaitomus modernių daugiaaukščių miestus, atsiradusius, regis, tuščioje vietoje. Tai šen, tai ten buvo matyti miesteliai ir kaimai, kuriuos turėjo pakeisti tie dangoraižiai, – draugėn susispietusios vienaaukštės betoninės būdelės. Mano kelionės tikslas buvo Čiufu, dar neseniai ramus užkampis su 60 000 gyventojų. Dabar Rytų Čiufu auga kaip dar vienas naujas miestas, priedėlis, gerokai didesnis už pagrindinį darinį.

Kinija išgyvena didžiulių pokyčių ir pertvarkų laikotarpį. Todėl naujas statybas smarkiai išsiplėtusiame gyvenamajame Tikrųjų Sodų rajone reklamuojantis skydas atrodė keistokas: „Konfucijaus mokymo įkvėptas gyvenimas yra harmonija“.

Komunistų revoliucija konfucianizmą oficialiai buvo užgniaužusi, bet jo vertybės galutinai vis dėlto neišnyko.

Sklaidant tą keistumą, visų pirma dera suprasti, kad Čiufu yra vietovė, kur gimė Konfucijus, ir nemažai jo gyventojų (bent iki naujosios plėtros) tebeturi jo pavardę Kong. Kinijoje istorinė atmintis nepaprastai stipri, tad nenuostabu, jog šiuolaikiniai plėtotojai remiasi senųjų protėvių vardu. Komunistų revoliucija konfucianizmą oficialiai buvo užgniaužusi, bet jo vertybės galutinai vis dėlto neišnyko, o neseniai režimas ir vėl pripažino nacionalinį filosofą. 2004 metais Kinijos valdžia Seule atidarė savo pirmąjį Konfucijaus institutą, turintį populiarinti kinų kalbą ir kultūrą, panašiai kaip Prancūzų institutas, Goethės institutas ir Britų taryba. Man rašant šią knygą, visame pasaulyje veikė daugiau kaip 500 Konfucijaus institutų; 2020 metais jų ketinta turėti 2000.

„Harmonijos“ ryšį su gyvenimu šiuolaikiniuose butuose įžvelgti sunkiau, tačiau apsilankius Pekino Uždraustajame mieste paaiškėja, kad statytojams vadovautis Konfucijaus principais – anaiptol ne naujiena. Pasak vienos tame mieste parduodamos knygelės su turistams skirta informacija, „ir pastatai, ir juose įsikūrusi administracija iki menkiausių detalių atspindi Konfucijaus mintis, kinų visuomenei ir valdžiai rodžiusias kryptį ir teikusias įkvėpimo nuo Hanų dinastijos laikų II mūsų eros amžiuje“.

Iškalbingi ir svarbiausių pastatų pavadinimai. Įžengdami į išorinį kiemą, einate pro Aukščiausios harmonijos vartus, kurių laiptus saugo du liūtai: patinas, koja spaudžiantis rutulį, ir patelė, uždėjusi leteną ant jauniklio. Tai – yinyang pusiausvyros išraiška. Jeigu visa tai dar nepakankamai pabrėžia harmonijos svarbą, pakeliui į vidinį kiemą žingsniuojate per Aukščiausios harmonijos, Centrinės harmonijos ir Saugomos harmonijos sales.

Jeigu reikėtų pasirinkti vienintelį žodį, kuris apibūdintų idealų kinų gyvenimo būdą, tas žodis būtų „harmonija“

Neabejotina, kad, norint suprasti, kaip mąsto ir gyvena Kinija, nėra svarbesnės sąvokos už harmoniją (he). „Jeigu reikėtų pasirinkti vienintelį žodį, kuris apibūdintų idealų kinų gyvenimo būdą, tas žodis būtų „harmonija“, – sako Chenyang Li knygos šiais klausimais įžangoje. Panašiai rašo ir Johnas C. H. Wu: „Didžiausias kinų troškimas – pasiekti harmoniją“. Prieš kelionę į Kiniją daug skaičiau apie harmoniją ir turėjau šiokių tokių įtarimų, kad tai galėtų būti koks akademinis, mažai su kasdieniu gyvenimu susijęs terminas. Bet įsitikinau, kad yra kaip tik priešingai. Tas žodis skambėjo kasdienėje aplinkoje, jį vartojo net nekilnojamojo turto plėtotojai. Viena moteris pasakojo man apie penkerius Edinburge praleistus metus ir jais labai džiaugėsi. Paklausta, kuo labiausiai skiriasi kolegos Škotijoje ir namuose, ji pasakė, kad kinai visada stengiasi suteikti malonumo kitiems žmonėms, o britai – sau patiems. Apibūdindama šią savybę, ji irgi kalbėjo apie harmoniją.

Pasak Danielio Bello, socialinių mokslų atstovai pritaria, kad kinai paprastai siekia harmonijos. „Net Honkonge – matyt, labiausiai individualistiniame Kinijos mieste – 55,3 procento žmonių, Kinijos universiteto Honkonge 2012 metais surengtos apklausos duomenimis, sutiko, kad pažangos tikslas turėtų būti harmonija, ir tik 17,8 procento manė, kad reikia siekti demokratijos ir laisvės.“

Harmonija kaip vertybė svarbi visur – buityje ir visuomeniniame gyvenime, namuose ir viešumoje, nors jos pobūdis kiekvienu atveju šiek tiek kitoks. Mencijus, kalbėdamas apie žmones siejančius „penkis santykius“ arba „ryšius“, pabrėžė, kaip skirtingai jie turėtų siekti harmonijos: „Tėvas ir sūnus turėtų jausti meilę; valdovą ir valdininką turėtų sieti sąžiningumas; vyrą ir žmoną – dėmesys kiekvieno jų darbams; senus ir jaunus – tinkama tvarka; draugams būtina ištikimybė.“

Harmonija kaip vertybė svarbi visur – buityje ir visuomeniniame gyvenime, namuose ir viešumoje, nors jos pobūdis kiekvienu atveju šiek tiek kitoks.

Tačiau, verčiant he (ir susijusį žodį xie), tikroji prasmė dažnai iškraipoma. Vakariečiai ją neretai painioja su paklusnumu ir prisitaikymu. Tuo dažnai nusikalsdavo Jamesas Legge’as, XIX amžiuje vertęs kinų klasikus: „Jie [kinai] itin išsiskiria meile tvarkai arba ramybei ir pasirengimu klausyti tų, kas juos valdo. Šitai neretai pastebi užsienio autoriai ir aiškina klusnumą diegiančių Konfucijaus doktrinų įtaka.“ Tokią klaidingą išvadą Legge’as ginčija tik vienu atžvilgiu – nurodydamas, kad kinai buvo romūs ir iki Mokytojo: „Jo idėjas žmonių būdas paveikė labiau, negu idėjos – žmones.“

Legge’o samprotavimuose yra tiesos, nes harmonijos siekis neabejotinai gali paskatinti perdėtą nuolankumą prastai valdžiai. Tačiau tai nėra neišvengiama, iš dalies ir dėl to, kad harmonijos trokštama ne bet kokia kaina. Kita vertus, harmonija nereiškia, kad neigiami bet kurie konfliktai ar nesutarimai. Tai ne beveidis tapatumas, o subalansuota įvairovė. Konfucijaus „Apmąstymuose“ aiškiai sakoma: „Pavyzdingas žmogus siekia harmonijos, o ne vienodumo; menkas elgiasi priešingai.“

Harmonija iš esmės priklauso nuo skirtingumo.

Harmonija iš esmės priklauso nuo skirtingumo. „Konfucianizmo filosofija kūrybinę įtampą laiko būtina pasaulio įvairovės išraiška, – teigia Li, – tad suvokia ją kaip varomąją jėgą, skatinančią judėti link harmonijos.“ Keblumų kyla ne vien dėl žodžio „harmonija“, kuris „paprastai suprantamas kaip sutarimas ir vieningumas“. Nesusipratimų pasitaiko ir Kinijoje. Modzi, didysis kinų klasikinės filosofijos atskalūnas, Konfucijaus harmoniją kritikavo būtent todėl, kad, jo nuomone, ta sąvoka reikalauja visų laikytis vienos idėjos. Ironiška, kad tas pats Modzi pabrėžė harmonijos svarbą, vadindamas ją kitaip – tvarka. Moizmas skelbė, kad pagrindinės vertybės yra trys: turtas, tvarka ir valstybės gyventojai.

Harmonijoje glūdi tam tikra įtampa, tad ją kurti ne visada lengva. „Harmoniją galima pasiekti, jeigu visos šalys pasirengusios ko nors atsisakyti“, – sako Yao Xinzhongas. Jeigu visi įsikibę savo tikslų, įmanomas tik konfliktas. Harmonija reikalauja kompromisų ir kantrybės. Gerai žinomas pasakojimas apie Sungų dinastijos pirmąjį ministrą Chang Kung-ni, gyvenusį viename name drauge su devyniomis savo šeimos kartomis. Imperatorius Tang Kao-chungas labai stebėjosi ir prašė išduoti paslaptį, kaip jam pavyksta išsaugoti tokią santarvę. Chang Kung-ni paprašė popieriaus, plunksnos ir šimtą kartų užrašė jen („kantrybė“ arba „ištvermė“). Nuo tada šitai tapo kinų šeimos gyvenimo modeliu, o „šimtas kantrybių“ (po jen) – įprastu posakiu.

Harmoningus santykius šeimoje išlaikyti sunku – gal todėl, o gal kaip tik nepaisant to, vienas žinomiausių harmonijos sampratos elementų konfucianizmo etikoje yra vaikų pagarbos tėvams (xiào) dorybė. Beveik visos kultūros itin aukštai vertina šeimos ryšius ir iš jų kylančias pareigas. Bet Kinijoje šeimos ryšiai yra doros ir etikos šerdis.

Beveik visos kultūros itin aukštai vertina šeimos ryšius ir iš jų kylančias pareigas. Bet Kinijoje šeimos ryšiai yra doros ir etikos šerdis.

Regis, xiào reikalauja vergiško klusnumo, tačiau, kaip nedviprasmiškai teigia IV amžiaus pr. Kr. klasikinis konfucianistinis tekstas „Apie pagarbą tėvams“, „kai tėvas neteisus, sūnus turėtų paprieštarauti [...] Tad jeigu sūnus neprieštaraudamas pritaria tėvui, kai šis neteisus, argi tai pagarba?“ Bet apie klusnumą kalbama daug, o apie ištikimybę – gerokai mažiau. Beveik per visą Kinijos istoriją sūnus, pranešęs apie tėvo padarytą nusikaltimą, kaltinimo pirmiausia sulaukdavo pats.

Xiào tinka ne vien tėvo ir sūnaus santykiams. Visi turi užimti deramą padėtį vienas kito atžvilgiu, tada ir šeima gyvuos sklandžiai ir harmoningai. Iš penkių Konfucijaus etikos išskiriamų ryšių (arba santykių) trys susiję su šeima: tėvas ir sūnus, greta jų – vyras ir žmona, vyresnis ir jaunesnis brolis. Vyresnis brolis turi būti liang (xian liang arba wen liang – rūpestingas ir geranoriškas), jaunesnis – ti (pagarbus ir sukalbamas). Ir Mencijus, rašydamas, kad „ypač atidus dėmesys turi būti skiriamas lavinimui mokykloje“, atskirai pabrėžė, jog visų pirma būtina įdiegti pareigų šeimoje supratimą. Tik šitaip įmanoma užtikrinti, kad „žilagalvių nematytume keliuose ant kupros ar ant galvos velkant naštą“ – toks yra kinams įprastas visuomeninės tvarkos griūties įvaizdis.

Šeimos harmonija – lemiamas veiksnys ir asmeniškai dorai formuotis, o Vakarų filosofinė tradicija, pasak Li, teigia beveik priešingai. Nietzsche neįsivaizdavo šeimą turinčio filosofo, tai galėjo būti tik komedijai tinkantis personažas. Gulėdamas mirties patale Sokratas neturėjo ko pasakyti savo šeimai, jos ten net ir nebuvo, Sokratas apie ją net neužsiminė. Nedaug rastume Vakarų didžiųjų filosofų, kurie šioje vyrų dominuojamoje srityje samprotautų apie šeimą ar kaip nors leistų suprasti, kad tokie kasdieniai, buitiški klausimai galėtų atitraukti juos nuo rimtų apmąstymų.

1966 metais pradėjęs kultūrinę revoliuciją, Mao be gailesčio puolė tradicines konfucianizmo vertybes, siekdamas išnaikinti „keturias atgyvenas“.

Kokia xiào reikšmė šių dienų Kinijoje, daug dešimtmečių pragyvenus ir su komunistų režimu, ir su vieno vaiko politika? 1966 metais pradėjęs kultūrinę revoliuciją, Mao be gailesčio puolė tradicines konfucianizmo vertybes, siekdamas išnaikinti „keturias atgyvenas“: senąją tvarką, senąją kultūrą, senuosius papročius, senąsias mintis. Svarbiausia iš tų vertybių buvo ištikimybė šeimai. Maoistų raginami vaikai smerkė tėvus – tradicijų požiūriu, neįmanoma įsivaizduoti nieko labiau nekiniško.

Be abejo, daug jaunų kinų jau perėmė vakarietiškesnes, individualistines, vertybes, tad senieji šeiminiai papročiai jiems atrodo keisti. Vis dėlto daug požymių liudija, kad xiào gyvuoja, nors ir šiek tiek pakitusiu pavidalu. Visi, su kuo teko kalbėtis, taip pat ir jauni pažangios leidyklos Pekine darbuotojai, tvirtino jaučiantys atsakomybę tėvams ir ketinantys rūpintis jais senatvėje. Žinoma, gal tai – tik gražūs žodžiai, tačiau vien faktas, kad žmonės nori taip kalbėti, rodo, jog vertybė neužmiršta.

Dar ryškesnę, nors labiau anekdotą primenančią istoriją man pasakojo prancūzų filosofas Yves’as Vende, ilgokai gyvenęs Kinijoje. Atvažiavęs susipažino su viena menininke, kuri pasisakė kadaise ketinusi nusižudyti. Jis paklausė, kodėl vis dėlto taip nepasielgė. Menininkė atsakė: „Jeigu nusižudyčiau, niekas nepasirūpintų mano tėvais.“ Vende nejučia pagalvojo: „Šitaip nepasakytų joks prancūzas.“

Daug jaunų kinų jau perėmė vakarietiškesnes, individualistines, vertybes, tad senieji šeiminiai papročiai jiems atrodo keisti.

Gyvendami pagal xiào, žmonės tuo pat metu kalba apie nykstančias vertybes, lygiai kaip daugelis Vakaruose garbina bendruomenes, bet neabejoja, kad jų laukia nuosmukis. Tačiau net ir tam tikri silpstančių šeimos ryšių ženklai paradoksaliai atspindi jos reikšmę. Pavyzdžiui, Kinijoje priimtas įstatymas, nustatantis pareigą lankyti pagyvenusius giminaičius, – taigi, matyt, vis mažiau vaikų tinkamai atlieka savo pareigas, bet, kita vertus, toks įstatymas rodo, kad šios pareigos tebėra svarbios. Tai patvirtina ir konfucianizmo teiginį, kad visuomenė jau sunkiai serga, jeigu, siekiant doro elgesio, reikia pasitelkti įstatymo jėgą.

Vis dėlto būtų nesąžininga apsimesti, esą konfucianistinė harmonija niekaip nesusijusi su tam tikra gradacija, net jeigu atmestume mizoginiškas hierarchijas pagal lytį. Pavyzdžiui, III šimtmečio pr. Kr. konfucianistas Siundzi akivaizdžiai orientuojasi į hierarchinius idealus, kai kalba apie „diferenciacijos“ būtinumą, apie „kilmingiesiems ir prasčiokams deramas vietas, apie vyresniems ir jaunesniems būtiną išlaikyti atstumą vieniems nuo kitų ir apie kiekvieno žmogaus – skurdžiaus ir pasiturinčio, paprasto ir iškilaus – teisingą svorį“. Tokiems konfliktams valdyti būtina tam tikra galia, kurią svarbu teisingai taikyti. Tad, sako Yao, „kinų filosofija apskritai hierarchijai neprieštarauja. Dauguma filosofų linkę manyti, kad išmintingai sutvarkyta hierarchinė struktūra yra natūralus reiškinys, kaip dangus aukštai virš galvos ir žemė po kojomis – neįmanoma šiaip sau visko apsukti ir teigti, kad žemė dabar bus viršuje“.

Visuomenė jau sunkiai serga, jeigu, siekiant doro elgesio, reikia pasitelkti įstatymo jėgą.

Vakarietiškas įtarumas hierarchijos atžvilgiu kyla iš dviejų šaltinių. Visų pirma teisingumo siekis verčia smerkti priespauda grįstas politines struktūras, pavyzdžiui, feodalizmą ir absoliutinę monarchiją. Kita vertus, Apšvietos idealas yra savarankiškas, racionalus ir laisva valia veikiantis asmuo. Apie tai Kantas rašė svarbioje esė „Kas yra Apšvieta?“, ragindamas skaitytojus: „Sukaupkite drąsos ir remkitės savuoju mąstymu.“ Tik šitai galėtų išvesti žmoniją iš „įsiteigtos nebrandos“, kuriai būdingas „negebėjimas remtis savo mąstymu be pašalinės pagalbos“.

Tokie idealai skatina radikalų lygybės troškimą, kad niekas nebūtų nei aukščiau, nei žemiau kitų ir kiekvienas spręstų tik pats. Lygybės idealas gali būti realistiško ir nerealistiško pobūdžio. Jis itin prasmingas, pavyzdžiui, jeigu reiškia vienodą vertingumą ir vienodas teises prieš įstatymą. Tačiau tampa absurdiškas, jei taikomas įgūdžiams, gebėjimams ar žinioms. Šiuo atžvilgiu akivaizdu, kad nesame lygūs.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:16:45
47:36

Video

01:31
01:42
45:27

Adventur 2022

Maistas

URBAN˙/

Tik prenumeratoriams