Sekite 15min Google
– „Historical Novel Society“. Papasakok, kokia tai organizacija? Ir kokia tai buvo konferencija.
– "Historical Novel Society" - istorinių romanų draugija - buvo „užmanyta“ 1996 metais, kai Richardas Lee, jaunas istorinių romanų rašytojas iš Anglijos, ieškojo galimybės prisijungti prie kokios nors istorinių romanų bendruomenės, bet tokios neatradęs, kitais metais pats ją įkūrė. Ši draugija apjungia rašytojus, redaktorius, leidėjus, agentus ir būtinai skaitytojus. Bet kas gali prisijungti prie šios organizacijos, dalyvauti diskusijose, skaityti knygų rekomendacijas, sekti istorines naujienas ir dalyvauti kasmet vykstančioje, visus apjungiančioje konferencijoje. Ši draugija yra pati didžiausia Europoje, ko gero, būtų teisinga sakyti, kad ji ir šiaip yra viena didžiausių, šį žanrą apjungiančių draugijų pasaulyje.
Šiais metais konferencija vyko Airijoje. Kaip man paaiškino draugijos pirmininkas Richardas Lee, ji vyksta kas metai: šiemet vyko Airijoje, Meinoto universitete, kitais metais jau vyks JAV, Pitsburgo universitete. Žinomos ir datos. Kadangi šiemet renginys vyko šalyje, kurioje gyvenu, turėjau realią progą jame sudalyvauti. Iš pradžių abejojau, ar aš su savo romanų temomis tinku į tokią draugiją, bet buvau padrąsinta, kad mano antrasis romanas apie Afganistaną be jokių abejonių gali būti laikomas istoriniu romanu, kadangi aprašinėju 1978 metų sovietų įsiveržimą į tą šalį (Rašytojų sąjungos leidykla yra išleidusi J.Vaitkės romaną „Jų dievai nesusitarė“ – aut. past.)
– Kuri paskaita ar pranešimas tau labiausiai patiko ir kodėl? Gal buvo toks, po kurio išėjai ir sau pasakei: „Oho, apie tai anksčiau nebuvau pagalvojusi“?
– Žmonės atskrido iš JAV, Australijos, Indonezijos. Šiems reikėjo truputį laiko „apšilti“, įprasti prie Europos laiko. Pirmąsias dvi dienas buvo organizuojamos įvairios istorinės kelionės Dubline ir pačiame Meinote. Šis nedidukas miestelis yra pilnas istorijos. Prie pat senosios Meinoto pilies buvo įkurta antroji aukštoji mokykla Airijoje. Švč. Trejybės universitetą Dubline pastatė Elžbieta pirmoji, o štai Šventojo Patriko kolegiją, (katalikų kunigų seminariją) jau įkūrė Airijos parlamentas.
Tai ganėtinai įdomus faktas, kadangi pačiame parlamente dar negalėjo būti nei vieno kataliko. Iki šio laiko visi Airijos katalikų kunigai mokėsi Europos seminarijose, bet štai po revoliucijos Prancūzijoje viskas dramatiškai pasikeitė. Britų valdomas Airijos parlamentas nusprendė, kad bus saugiau, jei Airijos kunigai mokysis namie. Taip buvo įkurta seminarija. Ir tik po 200 metų buvo įkurtas dabartinis Meinoto universitetas (pastatytas kaimynystėje). Tiesa, miestelis yra visai šalia Dublino, apie 20 minučių mašina.
Buvo labai įdomu sudalyvauti istoriniame ture po senąją seminariją. Joje mokėsi labai svarbus Airijai ir Meinotui būsimas kunigas, vėliau ir mokslininkas, Charlesas Russellas. Jis buvo pagrindinis gražiosios seminarijos koplyčios (dydžiu - visos Katedros) sumanytojas, liaudiškai sakant „pramušinėtojas“, visi žinome, kad pinigų geriems dalykams gauti nėra lengva.
Šių metų konferencijos pavadinimas buvo –„Išspausdinti legendą“ (Print the legend). Kadangi renginys vyko Airijoje, Meinoto miestelyje ir universitete, buvo labai daug dėmesio skiriama Airijos istorijai visomis prasmėmis: pilims, dvarams, architektūrai, mitologijai, folklorui ir t.t. Pačią konferenciją atidarė Meinoto universiteto profesorius Terencas Dooley'is.
Jis labai įdomiai papasakojo apie Leinsterio (įeina ir Meinotas) grafienę Hermioną. Kadangi senoji seminarija buvo pastatyta ant Meinoto pilies slenksčio, o šioje ilgą laiką gyveno ir valdė penktasis Anglo/airių didikas Leinsteris, daug dėmesio buvo skiriama ypatingai įdomiai asmenybei, jo žmonai Hermionai. Jos gyvenimo (nelaiminga santuoka, kūdikio gimimas už santuokos ribų, moters seksualumas, ankstyva mirtis nuo tuberkuliozės) užtektų keliems, visai skirtingų krypčių istoriniams romanams. O štai jokio grožinės literatūros kūrinio apie ją nėra.
– Ar buvo konferencijoje kokia nors mintis, idėja ar diskusija, kuri ypač užkabino ir apie kurią dar pagalvoji dabar?
– Dvi dienas trijose skirtingose auditorijose paraleliai buvo skaitomos skirtingos paskaitos. Taigi prie geriausio noro nebūtų buvę įmanoma visko išgirsti, pamatyti, pasižymėti. Susipažinau su konferencijos organizatoriais - Airijos ir Anglijos rašytojais, jiems buvo lengviau prisidėti prie organizacinių darbų dėl geografinės padėties, o ir šalies įstatymų išmanymo.
Kaip sakė šios draugijos įkūrėjas Richardas Lee, aš tikrai buvau pirmoji atstovė per visą organizacijos gyvavimo istoriją iš Lietuvos, kuri dalyvavo konferencijoje. Kaip ir minėjau, dauguma žmonių atvyko iš angliakalbių šalių, bet buvo ir iš Vokietijos, Norvegijos, Nyderlandų ir kitų kraštų.
Na, o kalbant apie pačias paskaitas, tai jos buvo apgalvotos taip, kad apie viską būtų pakalbėta bent po truputį. Kadangi pats istorijos romano žanras yra labai plati tema, tai ir gilintis į jį ir aptarinėti galima iš pačių įvairiausių pusių. Vieni žmonės labiau mėgsta tradicinį istorinį romaną, kitiems patinka romantiškos, bet su istorija susijusios, istorijos. Kiti domisi mistika, mitologija, čia jau galima priskirti ir folklorą. O kur dar detektyvai, fantastika. Dar biografijos. Žodžiu, apie viską buvo šiek tiek pakalbėta.
Aš su malonumu išklausiau apie normaniškąją Airijos istoriją. Minėtasis Leinsterio grafas, kuris daugelį metų valdė Leinsterį , tame tarpe ir Meinotą, buvo normandiškosios kilmės, taigi atvykėlių iš prancūziškųjų žemių palikuonis. Buvo daug kalbėta ir apie vikingus, jų palikimą airiškose žemėse: tiek Dublinas, Voterfordas, Kilkenis yra įkurti vikingų, vėliau perimti anglo/normanų genčių, kurie , tiesą sakant, yra tie patys vikingai, tik jau nebe iš Skandinavijos. Tai man buvo be galo įdomu, šį tą pasižymėjau. Apie tai daugiausiai kalbėjo Treice Warr, ji yra parašiusi visą istorinių romanų ciklą apie tai, deja, nei viena šių knygų nėra išversta į lietuvių kalbą.
Kai kalbame apie kokios nors šalies istoriją ir su ja susijusius įvykius ir asmenis, lyg ir nevalingai įsivaizduojame, kad geriausiai apie tai parašytų būtent tos šalies rašytojas. Vasymas Khanas, indų kilmės, anglas pagal gyvenamą vietą ir pilietybę, istorinių detektyvų rašytojas, kalbėjo būtent apie tai. Apie stereotipus, apie klaidas, kurios yra ypatingai išryškinamos, jei rašai apie tai, kas tau lyg ir istoriniu požiūriu nepriklauso. Taigi kam priklauso legenda? (Who owns the legend?) Jis papasakojo apie kritiką, kurios sulaukė, kai ėmė rašyti apie Bombėjų (taip, žinau, Mumbajų). Dilema įvyksta tada, kai lyg ir esi kilęs iš vienos šalies, gyveni kitoje, o rašai dar apie kitą. Kiek rašytojas gali būti universalus? Ar jis vistiek visada bus tapatinamas su šalimi, iš kurios kilo?
– Asmeniškai daug bendravai su rašytoju, daugybės premijos laureatu J.Banville'iu. Apie ką kalbėjotės ir diskutavote? Ką J.Banville'is papasakojo ar pasakė, kas tau labiausiai įstrigo?
– Na, čia man pasisekė kaip aklai vištai grūdas. Kai jau sužinojau, kad vietoj savo draugės vykstu į šią konferenciją, tuojau pat parašiau jo agentui tardamasi dėl trumpučio pokalbio. Bet, matyt, ponas J.Banville'is mažai paiso didaus rašytojo vaidmens ir kuo mieliausiai dėl visko tarėsi pats, be tarpininkų. Pora šio rašytojo knygų esu skaičiusi lietuviškai, dar kitas dvi skaičiau angliškai. Mano pažintis su juo prasidėjo nuo „Begalybių“ - gilus, psichologinis, užgriebiantis net senuosius graikų dievus romanas. Tada likau sužavėta, knygą turiu savo airiškųjų namų bibliotekoje, skaitysiu dar kartą. Už „Jūrą“ jis buvo apdovanotas Booker premija, iš kurios oficialios vakarienės paspruko. Sakė nemėgstąs pompastikos, ilgų įžangų ir bereikalingo triukšmo.
Iš pradžių planavau rašyti atskirą pokalbį su šiuo rašytoju, man tai atrodė prasminga. Pasiūliau Lietuvos literatūrinei spaudai, supratau, kad su savo manymais klystu, taigi, gaila, bet perteiksime kai kurias šio pokalbio gijas čia.
J.Banville'is nėra baigęs jokio universiteto. Kai paklausiau jo, ką jis mano apie kūrybinio rašymo kursus, jis nusijuokė sakydamas, kad nieko gero nemano apie jokius kursus, ypač akademinius. Pats jis daugiausiai išmoko skaitydamas knygas, o patį didžiausią įspūdį apie literatūrą kaip tokią, padarė Jameso Joyce'o „Dubliniečiai“, kurią jam padovanojo sesuo.
Sakė , kadjau tada, būdamas dvylikos metų berniokas, jis suvokė, kad literatūra gali būti apie paprastą gyvenimą, santykius, aplinką. Turbūt dėl to jo knygose tiek daug psichologinės gelmės, pastabumo lyg ir įprastiems, bet labai svarbiems dalykams. Rašytojas sakė, kad žmogus yra ištisai besikeičiantis, kad beveik kiekvieną savo gyvenimo akimirką jis jau yra „kitas“, kitoks. Tas slenkstis tarp vieno „tavęs“ į kitą „tave“ yra jam pats įdomiausias, tai sunkiai paprastam žmogui užčiuopiama akimirka, bet štai J.Banville'is tai geba.
Kalbos išsaugojimas man vis dar atrodo didelė vertybė
Konferencijoje turėjau daug gražaus laiko pagalvoti apie literatūrą apskritai. Apie tai, kas gi atneša tą populiarumą. Nori nenori, o tenka pripažinti paprastą faktą-populiarumą atneša rašymas populiaria kalba. Galime čia nusišypsoti, galime nepritardami susiraukti, bet tokia ta tiesa. J.Banville'is, kai paklausiau jo, ar jis sutinkąs, kad rašymas anglų kalba jam atnešė pripažinimą, iš pradžių, manau, nuoširdžiai nesuprato mano klausimo. „O kokia kalba aš turėčiau rašyti“. Mintis, kad jis galėtų rašyti airiškai, jį savotiškai nustebino, jis jos nemoka, ja nesidomi.
Aš, kaip labai mažos kalbos atstovė, savotiškai jautriai sureagavau į šį atsakymą, kalbos išsaugojimas man vis dar atrodo didelė vertybė. Manau, supratęs mano mintį rašytojas kiek pasitaisė sakydamas, kad jie visgi savotiškai atkeršijo anglams, sukurdami tam tikrą airišką/anglišką dialektą. Airiai pasiėmė anglų kalbos taisykles ir gramatiką, bet ten kažkokiu mistišku būdu įterpė ir senosios airių kalbos poetiškumą. Kas galėtų paneigti, kad airiams tai nepavyko? Pavyko su kaupu - tokia mažutė šalis, o tiek garsių rašytojų ir jie vis nesiliauja kūrę, karta iš kartos.
– Kaip vyko bendravimas tarp skirtingų šalių rašytojų, vertėjų, leidėjų ir literatūros žmonių? Ar visi kalba apie tuos pačius dalykus, ar kiekviena šalis turi savo požiūrį į istorinę literatūrą?
– Į šį klausimą niekaip negaliu tau atsakyti, kadangi paskaitose nebuvo ypatingai daug laiko klausimams, o ir vienu metu vyko trys skirtingos paskaitos. Kai konferencijoje dalyvauja beveik 300 žmonių, nėra itin paprasta išvystyti diskusiją ar intymesnį pokalbį. Manau, kad daugeliui šios konferencijos svečių šie klausimai net nekyla. Jie rašo angliškai, vertimai, vertėjai ir „pasimetimas vertime“ juos neitin domina, jeigu iš vis domina.
Tai aš, rašanti lietuviškai, ir visaip kaip bandanti išversti bent jau antrąjį savo romaną į anglų kalbą, keliu tokius klausimus, ieškau galimybių, bandau pati versti. Iš visų šių konferencijoje dalyvavusių rašytojų, panašu, kad į lietuvių kalbą nėra išversta nei vieno kiek žymesnio kūrinio. Tiesa, Airbnb name, kur apsistojau, gyvenome su rašytoja iš JAV, Virginia Hartman, jos knyga „Pelkių karalienė“ buvo išverta į lietuvių kalba, bet didelio pasisekimo nesulaukė.
– Ar konferencijoje pajutai, kur šiuo metu suka istorinis romanas? Kokios temos, laikotarpiai ar pasakojimo būdai dabar labiausiai domina skaitytojus?
– Skaitytojų visuomet visokių buvo ir bus. Aš pati, užkietėjusi skaitytoja nuo vaikystės, irgi paskaitau įvairios literatūros, ko gero, taip yra visame pasaulyje. Negali visada skaityti tik labai sunkius romanus, negali domėtis vien tik nišine literatūra, kartais labai smagu perskaityti gerai sukurptą detektyvą.
Manau, būtent po šios konferencijos atėjo mintis, kad visokioms istorinio žanro pakraipoms užteks vietos. Visuomet bus tokių, kurie išskirtinai skaito tik tradicinį istorinį romaną, kiti ieško pramogos -meilės ir detektyvų, bet ten irgi atranda kažką, dėl ko verta bent jau su chatgpt pasikalbėti.
Po šios konferencijos esu visiškai tikra, apie ką rašysiu savo kitą romaną. Labiausiai mane domina neįmenama žmogaus vidaus mįslė, bet psichologinius charakterius, į kuriuos mėgstu įsijausti, o paskui sukurti, juk galima panaudoti ir istoriniam romanui. Tikiuosi, kad man užteks atkaklumo, nes didelių paskatinimų rašytojai nesulaukia.
– Istoriniame romane labai svarbus santykis tarp tikrų istorinių faktų ir autoriaus vaizduotės. Kaip, tavo manymu, rašytojai randa tą ribą?
– Atsakysiu pajuokaudama. Kai Katherina Mazzecappa, kalbindama J.Banville'į paklausė apie jo laiką tikrinant istorinius faktus, jis žaismingai atsakė, kad niekuomet netikrina jokių faktų, o juos sukuria. O kai rašė savo knygą „Prahos naktys“, net nebuvo buvęs Prahoje. Bet ir vėlgi, juk dauguma istorikų, istorinių romanų rašytojų nėra buvę šalyse, apie kurias rašo. Tai kaip čia su tais faktais. Ar romanui užtenka faktų? O galbūt „atgaivintas“, „įkūnytas“ balsas iš praeities yra daug įdomesnis. Pats juk žinai, kad geri rašytojai savo vaizduotėje gali apsiauti septynmylius batus...
Lietuva yra mažutėlytė šalelė, kuri iš tiesų mažai kam įdomi.
Aš labiau mėgstu „tikrą“ istorinį romaną, man patinka žinoti, kad tai ką skaitau, yra ne autoriaus išmislai.
– Kaip pati vertini lietuvių literatūrą? Ar, tavo nuomone, Lietuvoje yra istorinių romanų ar kitų knygų, kurios galėtų sudominti užsienio skaitytojus? Lietuvių literatūra vis dar gana mažai verčiama į anglų ar kitas didžiąsias kalbas. Kur čia didžiausia problema – leidėjų susidomėjimas, rinkodara, vertėjų trūkumas, ar mes patys per mažai apie savo literatūrą kalbame užsienyje?
– Labai nepaprasta atsakyti į tokį klausimą. Lietuva yra mažutėlytė šalelė, kuri iš tiesų mažai kam įdomi. Po savo antrojo romano publikacijos sulaukiau daugybės klausimų, o kodėl neišleidžaite angliškai, o kodėl nepristatote kitose šalyse, juk tema daugiau nei aktuali, o ir bus ji aktuali tol, kol dauguma mūsų būsime gyvi. Puoliau aiškintis, kaip čia būtų galima patekti į Frankfurto knygų mugę, atsakymus gavau, įsisąmoninau, per tuos metus atvėsau.
Keletą gabalų išsiverčiau pati, su jais esu pakviesta į tarptautinį festivalį Longforde. Nekažin kokie tai pasiekimai, bet vis geriau nei visai nieko. Viskas vyktų solidžiau ir sklandžiau, jeigu kad ir Airijos leidykloms mus, rašytojus, pristatytų koks su Lietuvos leidyba susijęs žmogus. Juk dabar, belsdamas visais įmanomais elektroniniais laiškais, tesi visiškas niekas, kur savo retąja kalba parašei kažkokį tai kūrinį.
Lietuvoje tikrai yra geros literatūros, tik ne visa ji išleidžiama. Su leidyba, pats girdėjai, reikalai prasti. O tai kokie dar vertimai? Nors šiaip vertimas, kaip tam tikra kūrybos sritis, mane visai sudomino. Ko gero, net drįsčiau imtis versti kokį detektyvinį romaną.
Na, o atsakant apie lietuviškus istorinius romanus, tai noriu pasidžiaugti abejomis Ilonos Skujaitės knygomis, tikiuosi, kad jos bus išverstos į kitas kalbas.
– Ar konferencijoje sutikai žmonių, kurie jau buvo girdėję apie lietuvių literatūrą? Gal net nustebino, kad kažkas žinojo Lietuvos autorius?
– Ech. Liūdesys, bet ne. HNS (istorinių romanų bendrijoje) pasiskaičiau apie visus kartus, kai ten buvo paminėta Lietuva. Taigi, buvo bent pora recenzijų (ypatingai mažai). Viena - apie Rūta Šepetys „Tarp pilkų debesų“ romaną, kuri tik patvirtina mano mintis. Knyga tikrai toli gražu neatitiktų jokių Lietuvoje taikomų literatūrinių standartų, bet kadangi parašyta anglų kalba, prasimuša gerokai aukštai. Antroji knyga, recenzuota šioje bendrijoje, buvo Grigorijaus Kanovičiaus „Mažo miestelio romansas“. Labai tikiuosi, o ir pati žadu pasiūlyti, draugijos redaktoriams paskaityti Sabaliauskaitę ir visus jos romanus.
– Jeigu Lietuvos autorius rytoj norėtų savo istorinį romaną išversti į anglų kalbą ir išleisti užsienyje, nuo ko, tavo manymu, jam reikėtų pradėti? Žinau, kad ir pati norėtum išleisti savo romaną „Jų dievai nesusitarė“, bet tai sunku padaryti...
– Aš tikrai nesu tas asmuo, kuris kam nors galėtų duoti konstruktyvų atsakymą. Labai ilgai ieškojau pagalbos verčiant savo antrąjį romaną, bet kolkas nesulaukiau. Keletą gabalų išverčiau pati. Gerbiu tikro vertėjo darbą ir žinau, kad man labai toli iki to. Ne tik aš, bet ir dar daug daug kitų įdomiomis temomis rašančių mano tautiečių nunarina rankas ir eina mokytis kokio amato. Lietuvoje ne kažin kokie reikalai su kultūra, bet tą jau žino net tie, kurie ten gyvena.
Ir dar, Lietuvai labai labai reikia rimtų rinkodaros specialistų, kurie važinėtų po tokias konferencijas, lįstų į akis, reklamuotų savo šalį, verstų, kad ir po nedidelį mūsų rašytojų darbų tekstą, kad kaip nors sudomintų, užkabintų. Bet tam reikėtų asmenų, kurie nevaldiškai atliktų savo darbą ir iš tiesų mylėtų knygas.
– Po šios konferencijos – ar yra kokia nors knyga ar autorius, kurį dabar pats norėtum perskaityti?
– Nusipirkau Vasymo Khano istorinį detektyvą. Mudu šauniai pasivaikščiojome po istorines Meinoto kapines, paguodė jis mane, kad rašyti anglų kalba nėra jokio išdavystė. Apie tai galvojau visos šios nuostabios konferencijos metu.
