Dabar populiaru
Publikuota: 2016 lapkričio 14d. 17:30

Jurga Ivanauskaitė: nulinčiuota ragana

Rašytoja Jurga Ivanauskaitė
„Scanpix“ nuotr. / Rašytoja Jurga Ivanauskaitė

Lapkričio 14 d. Jurgai Ivanauskaitei būtų sukakę 55-eri. Lietuvių literatūroje iki šiol juntama tuščia erdvė, kurią užėmė ši rašytoja. Kalbėti apie tai, kuo gyvename, rasti šiuolaikinių, nepatogių temų ir personažų, bet sykiu sugebėti pakilti virš kasdienybės ir vienadienių aktualijų – tai ir dar daug ką Jurga Ivanauskaitė darė puikiai. Ta proga prisiminkime jos romaną „Raganą ir lietus“ bei visuomenės reakcijas, kurios primena, kokie mes buvome prieš daugiau nei dvidešimt metų.

1993-ieji. Treti metai, kai Lietuvos spauda gyvena be cenzūros. Ir staiga žinia apie Jurgos Ivanauskaitės romano „Ragana ir lietus“ uždraudimą.

„Uždraudimas“ – būtent taip ta žinia dažniausiai sklido. „Lietuvos rytas“ straipsnį apie „Raganą ir lietų“ pavadinimu „Lietuva jau turi draudžiamą nacionalinę literatūrą“ spausdina pirmajame puslapyje.

Romaną erotiniu pripažino ir sprendimą apie platinimo apribojimą priėmė Vilniaus miesto tarybos visuomeninė komisija. Knyga po šio sprendimo galėjo būti platinama erotinių prekių parduotuvėse. Vilniuje tuo metu jos buvo gana nuošaliai – Erfurto ir Vytenio gatvėse bei Ukmergės plente.

Apie ką romanas?

Romane pasakojama trijų moterų iš skirtingų epochų dramatiškos meilės istorijos. Marija Magdalietė veikia bibliniais laikais ir yra įsimylėjusi Jėzų Kristų, Marija Viktorija (M. V.) gyvena viduramžiais, o dabartyje gyvenanti Viktorija myli kunigą. Tai trys pasmerktų moterų istorijos. Moterys, įsimylinčios išskirtinius vyrus, menininkus, kunigus, šventuosius, dievybes. Tai pasakojimas apie vyrų ir moterų santykius, apie moterų žeminimą ir atsidavimą, aistrą. Už visų istorijų alsuoja pasmerktumo, pragaro, prakeikimo nuojauta.

Atrodo, kad draudimo platinti romaną niekas labai nekontroliavo ir jis virto nemokama reklamine kampanija. Ričardas Gavelis net kreipėsi laikraštyje „Literatūra ir menas“ į komisiją, teigdamas, kad jo „Vilniaus džiazas“ niekuo nenusileidžia Ivanauskaitės „Raganai ir lietui“. Bet, atrodo, pati Ivanauskaitė gana skaudžiai išgyveno tokią situaciją. Tuo metu pasirodžiusiuose Jurgio Kunčino ir R.Gavelio romanuose erotikos tikrai nebuvo mažiau, tačiau uždrausta buvo būtent moters autorės knyga. O be romanų buvo ir niekieno nedraudžiama to meto geltonoji spauda, ir specialūs erotiniai leidiniai, tokie kaip „20 centų“.

Kiek romane erotikos?

Kadangi knygos platinimo apribojimas buvo pagrįstas erotikos argumentu, natūralu, kad šis romano aspektas visų pirma ir patraukė skaitytojų bei recenzentų dėmesį. Bet nuomonės ne tik dėl erotiškumo laipsnio, net ir dėl erotinių scenų gausos skyrėsi radikaliai. Nuo kaltinimų pornografija iki teiginių, kad erotika šiame romane visai nėra svarbi.

Latvių kritikas Guntis Berelis savo recenzijos pradžioje pasakęs, kad erotikos šiame romane ne daugiau negu kokiame kitame šiuolaikiniame kūrinyje, vėliau registruoja jos apraiškas: „Romane nuolat mylimasi. Mylisi lovoj, ant kilimo, vonioje, gamtoje, mylisi gulėdami, sėdėdami, stovėdami, yra išprievartavimo, lesbizmo, masturbacijos, mazochizmo parodomųjų pamokų. Įvairiausios erotinės uogytės knygoje išbarstytos stebėtinai tikslingai – kad tik nenusilptų skaitytojo dėmesys. Kitaip sakant, autorė ne rašo romaną, o demonstruoja ‚tabu laužymą’.“

Kitiems intrigą ar net šoką sukėlė ne šiaip erotinės scenos, bet kunigų dalyvavimas jose. Čia galima tik prisiminti, kad panašius kelius nuėjo ir Liudas Vasaris Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“. Abiem atvejais svarbus (auto)biografiškumo momentas. Ne tiek kunigo savaime vaizdavimas, kiek jo siejimas su konkrečiu prototipu kurstė Putino ir Ivanauskaitės romanų vertinimus. Apie Ivanauskaitės romane esančius prototipus taip pat sklido kalbos. Spaudoje jas paminėjo Zita Čepaitė, spėjusi, kad „uždraudimo priežastis, apie kurią viešai nekalbama ir kuri gandų pavidalu keliauja iš lūpų į lūpas, būtų ta, kad vienas iš romano personažų, pavaizduotas keliose erotinėse scenose, yra kunigas, ir kad įtaką Vilniaus komisijos sprendimui galėjo turėti pavieniai pasipiktinę klerikalai“. Pati Ivanauskaitė taip pat neskubėjo šios ugnies gesinti pareikšdama, kad visa jos kūryba paremta prototipais, o visi draugai kunigai liko tokie, kokie buvo, ir kritikavo mažiausiai.

„Scanpix“ nuotr./Rašytoja Jurga Ivanauskaitė
„Scanpix“ nuotr./Rašytoja Jurga Ivanauskaitė

Konfliktas su feministėm

Vienas iš pačiai rašytojai skaudžiausių nesusipratimų šiame skandale, ko gero, buvo konfliktas su feministine kritika, kuri retoriškai klausė, kur dingo moters orumas, kodėl moteris klūpi prieš vyrą, kodėl moteris įsimyli tokius negyvus, niekuo netraukiančius vyrus? Bet, regis, toks buvo Ivanauskaitės sumanymas ir gal net savotiška lietuvių tautosakos imitacija. Būtent lietuvių tautosakoje rašytoja matė individualizuotus moterų paveikslus ir beveidžius vyrus. „Meilė pasiaukojančioji ir meilė – auka virstančioji ryškia aura apgaubia lietuviškųjų pasakų herojes moteris: Elenytę, Devyniabrolę, Sigutę ir Eglę, Žalčių Karalienę. Kaip bebūtų keista, vyriškieji personažai lietuvių pasakose kur kas mažiau individualizuoti ir įsimintini. Donatas Sauka pažymi, kad pasakos su tokiomis ryškiomis herojėmis moterimis užima iškilią vietą kaip tik lietuvių tautosakoje.“ [1]

Šis beveik kurioziškas komisijos sprendimas nulėmė ir knygos, ir turbūt pačios rašytojos likimą. Skandalas, kuris nežinia dėl ko kilo. Kuris net nėra dokumentuotas.

Atrodo, kad Ivanauskaitė, kurdama savo romane mylinčios, kenčiančios, laukiančios ir nuo vyrų priklausomos moters paveikslą, nesiekė rodyti orią moterį. Greičiau atkreipė dėmesį, kad tokia moters situacija per daugelį amžių nelabai keičiasi. Rodydama ne moters kovą ir pastangas pakeisti savo padėtį, o per šimtmečius karta iš kartos paveldimą sunkią, žeminančią jos situaciją galbūt tikėjosi, kad skaitytojus tai paveiks atstumiančiai ir privers permąstyti moters vietą visuomenėje. Galų gale, pati Ivanauskaitė savo asmenybe parodė, kokia gali ir turi būti moteris – veikli, kūrybinga, nepaisanti visuomeninių stereotipų.

Literatūros kritikai, savo ruožtu, romanui kėlė aukščiausius moderniosios literatūros reikalavimus, kurių greičiausiai pati autorė sau nekėlė. Nuolat deklaruodama atsiribojimą nuo literatūros elito, ji kūrė savo populiariojo romano modelį. O lietuvių kritika populiariąją literatūrą buvo linkusi nurašyti iš principo. Kitas Jurgos Ivanauskaitės romanas „Agnijos magija“ jau turėjo paantraštę: „Tik ne intelektualams“.

Jau kitais metais Jurga Ivanauskaitė pirmą kartą išvyksta į Tibetą. Tai, ko gero, irgi yra šios nesusipratimų, skandalų ir aistrų lydėtos knygos istorijos padarinys. Šis beveik kurioziškas komisijos sprendimas nulėmė ir knygos, ir turbūt pačios rašytojos likimą. Skandalas, kuris nežinia dėl ko kilo. Kuris net nėra dokumentuotas. Niekas nėra publikavęs dokumento, kuriuo remiantis apribotas knygos platinimas. Kuris negalėjo būti ir dorai paaiškintas. Knygos platinimą apribojusios komisijos pirmininkas Rimantas Matulis pripažino, kad komisija neturi aiškių formuluočių, kas yra erotika ir pornografija. Tačiau šiandien šis uždraudimo faktas minimas tiek naujuose romano leidimuose, tiek ant vertimų nugarėlių, tiek užsienio kritikų recenzijose. Su laiku, regis, šis faktas išdidėjo, ėmė veikti skaitytojų lūkesčius imant knygą į rankas. Pornografinio teksto etiketė išlieka net ir akademiniuose vertinimuose, kurie paradoksaliu būdu patvirtina anos komisijos sprendimą. O kaip yra iš tikrųjų? Atsiverskite romaną ir nuspręskite.

[1] Jurga Ivanauskaitė, „Moters individualizmas Lietuvoje“, Metmenys, 1990, nr. 58, p. 170.

Daugiau informacijos apie šį projektą rasite „Facebook“ paskyroje.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos kultūros taryba

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis