Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 12d. 19:00

K.Sabaliauskaitės trumpojo rašinio konkursas: skaitykite laureatės kūrinį

Kristina Sabaliauskaitė
Pauliaus Gasiūno nuotr. / Kristina Sabaliauskaitė

Lapkričio 11 d. paskelbti penktojo Kristinos Sabaliauskaitės trumpojo rašinio konkurso nugalėtojai. Rašiniuose moksleiviai svarstė: ar „Online galima tapti bet kuo?“ Geriausiu 2019 m. konkurso rašiniu išrinktas Tauragės Žalgirių gimnazijos II klasės moksleivės Kornelijos Mikalauskaitės kūrinys (mokytoja Rita Marcinkienė).

Pasak rašytojos K.Sabaliauskaitės, šiemetinės konkurso nugalėtojos rašinys – bebaimis, atvirai kalbantis apie tai, kas iš tiesų vyksta online, užčiuopiantis tai, ko nenorime matyti kaip nepatogaus dalyko. O kartu kupinas empatijos ir nebijantis puslapyje persikūnyti į Kito jauseną, idant ją suprastų.

15min skaitytojus kviečiame skaityti geriausiu pripažintą rašinį.

*****

Kornelija Mikalauskaitė

II klasė, Tauragės Žalgirių gimnazija (mokytoja Rita Marcinkienė)

Apie Lėją ir Karolį, bet labiau apie Lėją, arba Būti bet kuo

Ei, Karoli! Ką ten darai? Eisi miegoti septintą vakaro? Nuo kada taip? Nejuokauk. Patikrink telefoną. Taip, gavai žinutę. Ema, su kuria neseniai susipažinai internete, siūlo susiskambinti, o tu nesiplovęs galvos, užsivilkęs kažin kokius marškinius, ir dar tas didelis spuogas ant kaktos – dydžio sulig antra galva, taigi... atrašai, jog negali – mama prašo padėti virtuvėje. Nors iš tikrųjų tu tik drybsosi lovoje ir toliau scroll’insi feisbuką ar žiūrėsi filmą, ar klausysiesi muzikos, na, ar spoksosi į lubas, nesvarbu. Bet juk dabar Ema bent jau nepagalvos, kad tu – kažkoks atsilupėlis, neturintis veiklos, tu – užjaučiantis ir rūpestingas sūnus! Faktas: tu apgaudinėji Emą, tik liūdna pranešti, bet... gali būti, jog apgauni ir pats save.

Ech, tau nesiseka, Karoli. Ta nuotrauka, kurią neseniai įkėlei į instagramą, kur „nusifotkinai“ prie naujos draugo mašinos, ir kuri surinko daugiau kaip du šimtus širdučių, gerulė. Bet, kaip ten sako... nėra to gero, kas neišeitų į bloga, ar ne? „Lygiai ketvirtą paimk mane su ta mašinyte. Nevėluok, mažuti ;)“, – Ema parašė ir tu sėdi visas apšalęs. Kas per nesąmonė, taip? Nesiseka – tai nesiseka, bet kaip išsisukti dabar? Nei tu „ratus“ turi, nei teises, neatrašai, ir tiek, – užsiėmęs, o po kurio laiko praneši „pardavęs“ tą savo naują automobilį, nes... nes... nes nori nupirkti mamai brangią gimtadienio dovaną! Nevykėlis.

Nuo miego paraudę skruostai. Putlios lūpos. Rytas. Traiškanotos akys. Švelnūs delnai, trinantys veidą. Lėja pabudo. Lėja pramerkia akis ir tingiai pasirąžo... Tu vis dar pavargusi, nori miego, nesukrautos į kuprinę knygos mėtosi ant stalo, laikrodis telefone rodo pusę aštuonių, o drabužiai susiglamžę, it ištraukti iš „šiknos“. Susirandi akinius ir užsidedi. Užsimerki. Kvėpuoji. Ramu. Tylu. Suvoki. Laikrodis rodo pusę aštuonių! Tu šoki iš lovos, velkiesi pirmus pasitaikiusius rūbus – ir visai nesvarbu, kad susiglamžę, į kuprinę meti bet ką, svarbiausia sąsiuviniai ir tušinukas, ir greitai greitai puoli lauk, dar spėji pagriebti obuolį virtuvėje nuo stalo, ir širdis taip trankosi, kai bėgi link stotelės, ir, atrodo, tuoj apsiverksi ar apsivemsi – taip negera ir šlykštu viduje. Nerimas kyla tol, kol galiausiai pasieki stotelę, – autobusas čia. Vis dar čia. Spėjai. Pačiu laiku. Ir dar prieky tavęs kelios moterytės, turinčios nusipirkti bilietus, taigi gali atsikvėpti. Gali atsikvėpti ir kol važiuoji, ir kol neskubėdama eini likusį kelią iki mokyklos, ir kol išsitrauki sąsiuvinį matematikos klasėje, ir kol nebeturėdama ką veikti sugalvoji patikrinti savo socialinius tinklus. Velnias. Palikai namie telefoną. Dar apčiupinėji kišenes, patikrini visas kuprinės angas, ir, ne, telefono nėra. Ir ūmai viduje vėl negera, vėl šykštu. Tarytum staiga būtum atskirta nuo pasaulio. Pyksti. Neina susikaupti. Žandikaulis stipriai suspaustas ir pirštai laužo tušinuką. Kažkokia nesąmonė, taip? Rodos, Lėja, tu priklausoma.

Nebeskiri melo nuo tiesos, nebesugebi tikėti niekuo, net pačia savimi, ir daugiausia laiko praleidi užsidariusi tarp keturių sienų, liūdna, jautiesi vieniša – nei palaiko tėvai, nei supranta draugai, vakarais scroll’ini sau feisbuką, tag’ini ant meme’ų savo ištikimiausią draugą ir peržiūri, kur šis patag’ino tave. Niekuo neišsiskiriantis vakaras, įprastai niūri atmosfera, gulėdama ant nugaros rankomis bandai išlaikyti telefoną virš veido, bet ne tik rankos pervargsta – nelemtas telefonas it užburtas jau kelintą sykį išsprūsta iš pirštų ir tėškiasi į veidą. Nusikeiki. Eilinį kartą. Na, susigraibiusi tą telefoną, toliau scroll’ini, bet dabar nuotaika visai sugyžta, kai pamatai naują bendraklasės „profilinę“, kur mergina prisidažiusi ir, na, graži, ir matai, kiek daug like’ų bei komentarų ji surinkusi, pasidaro net nesmagu – juk tavo nuotrauką palike’ino tik keli draugai, o komentarai... čia pasireiškė teta ir pagyrė, koks didelis vaikas jau esi. Vis dėlto su viltimi, jog, kai kitąsyk įsikelsi nuotrauką, ta klasės draugė atsilygindama ją palike’ins, paspaudi „wow“. Vargu ar atsilygins... Na, bent jau tavo internetiniai draugai nemano, kad esi nevykėlė. Tik ar gali juos vadinti draugais?

Tinderyje tu įsikėlei nuotrauką, kur esi apsivilkusi aptemptus džinsus ir trumpą „maikutę“, ir išsirietei taip, jog tuoj lūš stuburas... o tie keistuoliai, kurių į minusą suaugę antakiai užima didžiąją dalį veido, rašo tau, kaip nuostabiai atrodai ir kokia nepakartojama mergina esi, arba iškart, be jokių ceremonijų, siunčia savo pasididžiavimą. Ar nuo to tu jautiesi vertingesnė? Gražesnė? Galbūt. Galbūt tai tavo gražesnė tikrovė. Šimtą kartų geresnė už geriantį tėvą, vienokius ar kitokius valgymo sutrikimus, už, kaip tau atrodo, per mažą ar per didelį ūgį, ar, po šimts, geresnė net dėl to, jog iš tiesų tave pravardžiuoja skeletu ir jokios „šiknos“ neturi.

Lėja nekenčia savęs. Ir, manau, nereikia aiškinti, kodėl. Tai jos nuomonė. Nuomonė apie save. Ji mano, kad yra negraži – su didele nosimi, pasišiaušusiais juodais varnos plaukais; svarbu: Lėja nešioja akinius – o tie tikrai neprideda grožio, dar baisiau, jog ji bijo žmonių, nes... visiems labiausiai rūpi grožis. Ir Lėja tiesiog daug ko nekenčia – ypač bendraklasių. Suprantama, jos paverčia Lėja skeletu, psiche, anoreksike, kaip jos ten sako, ligone, šlykštyne, kartais ir „lope“ bei kekše, būna visko. O juk dabar taip madinga sakyti: būk savimi, ieškok savęs, nebijok! Kaip tai padaryti? Ar gali būti savimi, jei tavęs nepriima? Jei pati nepriimi savęs? Nieko tokio, įsikelk dar vieną nuotrauką į tinderį, tik dabar gal dar vulgaresnę, – iššūkiai gerai! O tie keistuoliai su minusiniais antakiais išlaižys tavo žaizdas...

Galbūt Tu esi Lėja. Galbūt Karolis. Nežinau – rašiau iš galvos ir gyvenimo, ne apie Tave, bet kažkiek ir apie Tave, ar ne? Pažįstama? Galbūt online gali būti bet kuo, o gal online iš Tavęs šaiposi ar siuntinėja Tau savo lytinius organus, todėl stengiesi susilieti su pilkuma. Gal Tau gera, kai atrandi vietą, kur gali būti savimi, kur tavęs nepažįsta tokio, kokį mato kiti, pavyzdžiui, kaip Lėją mato bendraklasės. Gal Tau gera, kai gali atskleisti didžiausias savo paslaptis ir nekaista skruostai, nes juk niekada nesutiksi to žmogaus. Arba Tau patinka, kad tiesiog gali išbandyti įvairias savęs versijas. Tikriausiai ne visada žmonės norėjo atrodyti kitaip virtualioje erdvėje, pateikti geresnę savo pusę: juk net nebuvo interneto, bet esu visiškai įsitikinusi, jog, pavyzdžiui, Narcizas (taip, tas egoistas gražuolis iš graikų mitų, mūsų laikais – fuckboy’us) būtų buvęs garsenybė, turinti daugiau kaip milijoną followerių. Ką noriu Tau pasakyti: jeigu internete nori būti kažkuo kitu, pabėgti, būti tobulas ar priešingai – būk, tik prisimink, jog pasaulis nėra vien juodas ar baltas, pasaulis pilkas, todėl tai, kas yra gera Tau, kitam... vienu žodžiu – visiems neįtiksi.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:46
01:42
00:37

Esports namai

Lietuviškas verslas

Maistas