Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugpjūčio 1d. 18:35

Ką šią vasarą skaito lietuvių rašytojai? (I dalis)

Lietuvių rašytojų vasaros skaitiniai
15min montažas / Lietuvių rašytojų vasaros skaitiniai

15min nusprendė pasidomėti, ką vasarą skaito mūsų rašytojai, kokius kūrinius jie galėtų rekomenduoti? Vieni jų grįžta prie klasikos, kiti atsakymų ieško negrožinėje literatūroje, tyrinėja naujus literatūros klodus, dar kiti ieško įkvėpimo savo būsimiems kūriniams. Šįkart – pirmoji rašytojų rekomendacijų dalis.

Kristina Sabaliauskaitė

Luko Balandžio/ 15min nuotr./Kristina Sabaliauskaitė
Luko Balandžio/ 15min nuotr./Kristina Sabaliauskaitė

Skaitau šių metų Liudo Dovydėno premijos laureatą – Marką Zingerį ir jo „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“. Iš pastarųjų dešimtmečių lietuvių literatūros romanas išsiskiria tuo, kad grąžina ją prie didžiųjų žanro pavyzdžių. Seniai neteko skaityti meistriškiau ir elegantiškiau lietuvių kalba sukalto pasakojimo. Nors jame – labai lokali, Kauno šeimos istorija, autobiografika ir atpažįstami roman-à-clef personažai, tačiau tuo pat metu tai globalus romanas apie bendražmogiškas įtampas. Neatsiprašinėjantis, savo vertę suvokiančio, bet sugebančio iš savęs pasišaipyti pasakotojo tonas, apnuoginantis, nebeturintis ko prarasti atvirumas, asmens ir netolimos praeities autorefleksija, sarkazmas ir nekaltybė, nepaprastai elegantiška, rafinuota, gyva kalba, išlaikanti puikų balansą tarp poetikos ir kasdienybės brutalumo – visa tai išskiria šį lietuvišką romaną iš pastarųjų dešimtmečių literatūros ir norisi tik palinkėti, kad knyga būtų verčiama į užsienio kalbas ir skaitoma už Lietuvos ribų, nes tai – literatūra peržengianti valstybių sienas. Tai – romanas visiems „savo pačių vaizduotės piliečiams“, kurių tėvynė – knyga.

Viena svarbiausių šiuolaikinių japonų rašytojų Yōko Ogawa kol kas beveik nežinoma Lietuvoje, bet jei skaitote prancūziškai – ieškokite jos šedevro „Tylos muziejus“ (Le Musée du silence) ar kūrinių, išverstų į anglų kalbą; mano paskutinis skaitytasis – „Iris“ viešbutis“ (Hotel Iris), kurortinė makabriška istorija. Ne todėl, kad pasakotų apie siaubus, bet todėl, kad užklystama į tokius sąmonės ir seksualumo užkaborius, priklausomybės ir dviprasmybės teritorijas, kaip gali tik japonai – kultūra, jungianti vaikišką žiaurumą ir nuostabos kupiną žvilgsnį su gilia senatvine introspekcija.

Jei norite maniakiškai įtraukiančio atostogų skaitinio, kodėl gi nepaėmus į rankas Edwardo St. Aubyn'o penkių dalių „Patrick Melrose“ sagos (geriausia skaityti būtų atostogaujant tarp čirpiančių cikadų ir pūvančių figų Pietų Prancūzijoje, kur vyksta didelė dalis romanų veiksmo). Puikus TV serialas su Benedictu Cumberbatchu pagrindiniame vaidmenyje vis dėl to atspindi tik mažą dalį nuostabių dialogų ir skustuvo ašmenų autoironijos, su kuria atliekama tikra britų aristokratijos vivisekcija, apnuoginanti visus navikus, nekrozes, neurozes, paranojas ir priklausomybes. Literatūrinis narkotikų, šampano ir psichoanalizės kokteilis (tik stiprių nervų skaitytojams).

Kadangi esu didelė negrožinės literatūros gerbėja, vasarą turbūt darsyk skaitysiu vieno nuostabiausių mūsų epochos protų, prancūzų matematiko Cédrico Villani „Teoremos gimimą“ (Théorème vivant (2012), Birth of a Theorem (2015) – tai viena puikiausių mano skaitytų knygų apie mokslą, bet kartu ir apie daugybę kitų dalykų – filosofiją, autorefleksiją, meną, draugystę, puikybę ir mokslininko vidinius demonus. Tikras intelekto detektyvas, pasakojantis, be kita ko, apie taip gerai pažįstamą nuolatinį galynėjimąsi su pačiu savimi ir savo pažinimo ribomis.

Undinė Radzevičiūtė

V.Braziūno nuotr./Undinė Radzevičiūtė
V.Braziūno nuotr./Undinė Radzevičiūtė

Paskutiniu metu didžiausią įspūdį palikusi knyga yra Yuval Noah Harari „Sapiens“. Įspūdis buvo toks stiprus, kad aš net užsisakiau DNR testą. Dabar neramiai, atsisėdusi ant kėdės kraštelio, laukiu atsakymo, patvirtinančio, kad mano protėviai tikrai nemiegojo su neandertaliečiais.

Aš negaliu skaityti, kai rašau, o kadangi rašau visą laiką, tai negaliu skaityti niekada. Bet vis dėlto, dar šiais metais labai norėčiau perskaityti to paties Yuval Noah Harari „Homo Deus“.

Antanas Šileika

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Antanas Šileika
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Antanas Šileika

Didžioji dalis mano skaitomų knygų – anglų kalba, nes šiame pasaulyje aš gyvenu. Pastaroji man įspūdį palikusi knyga buvo Tomo Rachmano knyga „The Italian Teacher“, tai istorija apie egoistišką menininką ir jo žavingą sūnų.

Taip pat skaičiau Witoldo Szablowskio knygą „Dancing Bears“ – tai knyga apie šokti išmokytas meškas ir tai, kas joms nutiko, kuomet Rumunijoje tai buvo uždrausta. Tai taip pat istorija apie Rytų Europos valstybes ir kaip jų gyventojai prisitaikė gyvenimui po Sovietų Sąjungos griūties. Galima įžvelgti panašumų tarp meškų, kurios nustojo šokti, ir šalių, kurios nebeturi sovietinio šeimininko.

Lietuviškai aš skaitau daugiausia savo būsimosios knygos tyrimams. Šiuo metu skaitau, ir man labai patinka, Gražinos Mareckaitės knygą „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“. Skaitau šią knygą jau trečią kartą! Taip pat skaitau Aurimo Švedo pokalbių su Irena Veisaite knygą („Irena Veisaitė: gyvenimas turėtų būti skaidrus“). Abi šios knygos man yra aukso vertės kaip informacijos šaltinis mano paties būsimam romanui – gyvenimas sovietinėje Lietuvoje beveik nežinomas Vakaruose, ir abu šie kūriniai suteikia puikių įžvalgų apie tą laikotarpį.

Antrą kartą skaitau Neringos Jonušaitės knygą „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą“, manau, kad čia esančią informaciją galėsiu panaudoti savo būsimajai apsakymų knygai. Galvoju, kad sukaupta šioje knygoje informacija netgi galėtų tapti geresniu filmu, tokiu kaip Federico Fellini „Amarcord“, nei knyga.

Na, ir skaitinėju šiek tiek lietuvių grožinės literatūros – šiuo metu tai yra Valdo Papievio „Odilė: oro uostų vienatvė“, ir man tai atrodo mielas, svajingas romanas.

Marius Burokas

Regimanto Tamošaičio nuotr./Marius Burokas
Regimanto Tamošaičio nuotr./Marius Burokas

Vasarą paprastai stengiuosi skaityti „neprivalomas“ knygas – ne recenzijoms ar apžvalgoms. Knygas, kurias „taupiau“ specialiai. Šiemet tarp mano skaitomų knygų ypač daug non-fiction. Vienintelė neseniai baigta skaityti grožinė knyga – norvegų rašytojo Roy Jacobsen romanas „Neregimieji“ apie Norvegijos pakrantės salų gyventojus: rūstus, bet labai gražus ir savo ritmu įtraukiantis romanas. Gamtos ir žmogaus dvikova, mažos bendruomenės gyvenimas, šeimos santykiai, šėlstanti jūra, audros, gamtos kaita. Skaidri, rimta ir graži knyga.

Neseniai baigiau skaityti ir Rusijoje daug diskusijų ir susižavėjimo sukėlusią poetės, prozininkės, eseistės ir kultūrinio interneto projekto Colta.ru redaktorės Marijos Stepanovos knygą Памяти памяти (Atminties atminties). Ši jos knyga – bandymas parašyti šeimos istoriją, o kartu ir bandymas parašyti apie tai, kaip neįmanoma parašyti šeimos istorijos. Per savo šeimos archyvą, artimųjų likimus autorė apmąsto XX amžiaus įvykius, bando apibrėžti mūsų santykį su praeitimi, aprašyti atminties mechanizmus ir atminties bei praeities santykį. Ši knyga – tai idėjų konspektas, knyga-brūzgynai, iš šios knygos nereikia tikėtis knygos – tai palėpė, kurioje smagu raustis, ištraukiant esė apie „selfius“, pasakojimą apie menininkę Charlotte Solomon, keletą puslapių apie porcelianines figūrėles, Mandelštamo prozos analizę, svarstymus apie fotografiją ir dokumentinį kiną, pamąstymus apie Sebaldo kūrybą.

Aš šiek tiek visiškai diletantiškai domiuosi ankstyvąja krikščionybės istorija, todėl šiuo metu skaitau JAV žurnalisto ir kritiko Tomo Bissello knygą „Apostle: Travel Between the Tombs of the Twelve“ (Apaštalai: Kelionės tarp Dvylikos kapaviečių). Tai tokia „trigalvė“ knyga. Viena jos galva – kelionių po apaštalų gyvenimo ir palaidojimo vietas eseistika, susitikimai su žmonėmis, etc. Kita – savotiška ankstyvosios krikščionybės istorijos apžvalga. Trečia – ankstyvosios krikščionybės teologiniai keblumai. Tos trys dalys gana skirtingos, ne visada gerai sutampa, bet įdomu stebėti autorių, bandantį žongliruoti trimis skirtingais žanrais.

Rugpjūčiui, kurį pagaliau, tikiuosi, nors truputį atostogausiu, turiu atsidėjęs porą knygų. Viena jų – amerikiečių eseistės ir rašytojos Leslie Jamison nauja knyga „The Recovering: Intoxication and it‘s Aftermath“. Tai pasakojimas apie menininkus ir priklausomybę (nuo narkotikų, alkoholio, etc.). Pasitelkdama rašytojų Raymondo Carverio ir Johno Berrymano, dainininkės Amy Winehouse ir daugelio kitų (taip pat – savo) asmenines istorijas Jamison pasakoja apie sveikimą – ar jis įmanomas, kaip tai veikia talentą, ir t.t. ir pan. Tai ir eseistika, ir memuarai, ir kultūros istorija, ir literatūros kritika.

Kita knyga – rusų rašytojo ir žurnalisto Michailo Zygariaus storas tomas „Империя должна умереть. История русских революций в лицах. 1900–1917“. Ji taip pat sukėlė daug diskusijų – autorius kaltintas viską supaprastinęs, pateikęs pernelyg žurnalistiškai. Bet tai aiškiai, įdomiai, per esmines to meto asmenybes, per pilietinės visuomenės atsiradimo istoriją parašyta artėjimo link vieno svarbiausių XX a. įvykių knyga. Ir parašyta ji šių laikų žmogui.

Alvydas Šlepikas

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Alvydas Šlepikas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Alvydas Šlepikas

Mane stebina, kad žmonės vasarą nori skaityti ką nors kita negu žiemą. Pats aš neskirstau skaitymo prioritetų nei į vasarinius, nei į žieminius, bet, paprašytas rekomenduoti vasariškos (ar vasarai tinkamos) lektūros, pabandysiu. Dar viena problema – skaitau kasdien, skaitau nemažai, tačiau menkai seku, kas naujausia išleidžiama: skaitau ir naujai pasirodžiusias knygas, ir pasirodžiusias seniau.

Bandau mąstyti taip, kaip mąstytų sezoninis skaitytojas: kadangi dabar Lietuvoje nepaprastai karšta, tai gal padėtų kas nors vėsaus ir žiemiško? Viena gražiausių knygų apie žiemą yra Hanso Christiano Anderseno „Dvylika iš karietos. Žiemos pasakos“. Knygoje, be pasakų, – nemažai rašytojo laiškų, dienoraščio ištraukų, gana smulkus ir įdomus H.Ch.Anderseno gyvenimo aprašymas. Vertėjas ir sudarytojas Liudas Remeika pasistengė, kad ši knyga būtų tikras džiaugsmas.

Kita knyga, kurią rekomenduoju – tai visiems metų laikams tinkamas Herkaus Kunčiaus istorijų romanas „Lietuviškos apybraižos“. Knygą sudaro septyni pasakojimai, kurių kiekvienas skirtas realaus (Petras I, Napoleonas, Leninas, Gorbačiovas, Hitleris, Monako princesė) ar sugalvoto (Hanibalas Lekteris) personažo nuotykiams Lietuvoje. Knyga nepaprastai juokinga. Kartais juoksitės iki uždusimo arba ašarų. Realūs įvykiai perpinami, suliejami su autoriaus fantazija, ir rezultatas – nepaprastai juokingas literatūrinis kokteilis.

Manau, kad visi metų laikai, vadinasi, ir vasara (o kai kam gal – itin vasara) yra tinkami poezijai skaityti. Net jeigu poezijos beveik neskaitote arba skaitote retai, drįsčiau rekomenduoti Aido Marčėno naujausią knygą „Dirbtinis kvėpavimas“ ir Rimvydo Stankevičiaus knygą „Valhala“. Abu poetai rašo subtilią poeziją, abu į poezijos kūrimą žiūri kaip į rimtą žaidimą, abu gali būti perskaityti kas kartą naujai, vis atrandant naujas briaunas, naujus šešėlius ir naujus šviesos blyksnius.

Aušra Kaziliūnaitė

Laimos Stasiulionytės nuotr./Aušra Kaziliūnaitė
Laimos Stasiulionytės nuotr./Aušra Kaziliūnaitė

Šią vasarą miškų apsuptyje perskaičiau Hannah Kent „Geruosius žmones”. Sunku būtų rasti tinkamesnę vietą skaityti fėjų knibždančiam romanui, kurio veiksmas nukelia į XIX a. pradžios Airiją. Jei šią knygą, kaip ir aš, skaitysite gamtoje – į greta augančius medžius ir augalus pažvelgsite naujomis akimis, o jeigu ištrūkti iš miesto nepavyks – skaitydami „Geruosius žmones“ pasijusite it pasivaikščioję miške.

Tai puikus pasakojimas apie subjektyvumo, tikėjimo, įsitikinimų, prietarų, tradicijų ir naujovių galią. Nors vaikštome ta pačia žeme, tačiau kartais gyvename visiškai skirtinguose pasauliuose. Knygoje ant teisiamųjų suolo greta sėdi anūką norėjusi išgelbėti našlė, kaimo žiniuonė irkrikščionybės pasmerkti senieji Airijos tikėjimai.

Prieš pradėdama skaityti šią knygą mažai žinojau apie XIX a. pražios airių buitį, papročius, kasdienybę, įveikusi beveik 400 puslapių jaučiuosi tarsi būčiau kartu su jais pynusi meldų kryžius, sėmusi vandenį, bijojusi, kad kažkas nužiūrėjo karves ir iš tolo aplenkusi gudobeles.

Kokia vasara be mokslinės fantastikos? Kokia vasara be piknikų? Pradėjusi skaityti Arkadijaus ir Boriso Strugackių „Pikniką šalikelėje“ neįsivaizdavau, kad šis kūrinys taip skirsis nuo pagal jį Andrejaus Tarkovskio pastatyto filmo „Stalkeris“. Kitoks, bet taip pat stiprus, šis kūrinys – puikus vasaros pasirinkimas. Kaip ir Stanislavo Lemo „Soliaris“, ši knyga gali būti drąsiai vadinama filosofine moksline fantastika.

Skaitydama prancūzo Francois-Henri Désérable parašytą knygą „Toks ponas Piekelnis“, pasijunti turistu savo paties mieste – Vilniuje. Sekdamas kito garsaus prancūzų rašytojo Romaino Gary, vaikystę praleidusio Vilniuje, pėdsakais Désérable tiria Vilniaus istoriją, Gary biografiją bei atskleidžia čia gyvenusių žydų likimą. Knygą patartina skaityti su autobiografine Romaino Gary knyga „Aušros pažadas“, kurioje jis apsupa mistika savo vaikystę Vilniuje. „Toks ponas Piekelnis“ kelia klausimą – kur baigiasi mistifikacija kalbant apie biografiją bei istoriją ir ar ji apskritai kada nors baigiasi? Taip pat tai knyga, kuri puikiai kontekstualizuoja Vilniaus istoriją pasaulio istorijos kontekste.

Eugenijus Ališanka

 Rainerio Justeno nuotr./Poetas, eseistas Eugenijus Ališanka
Rainerio Justeno nuotr./Poetas, eseistas Eugenijus Ališanka

Šią vasarą daugiausia skaitau pusiau grožinę literatūrą: eseistikos, dienoraštines ir panašias knygas. Iš dalies dėl to, kad tokias knygas susivežiau į sodybą, iš dalies pildydamas nujaučiamas „spragas“, ypač lietuvių literatūros.

Todėl paminėsiu tokią knygų trijulę: Aido Marčėno „kasdienynas“, Gintaro Bleizgio „Karmelio kalno papėdėje“ ir Giedros Radvilavičiūtės „Tekstų persekiojimas“. Visas jas sieja asmeninis, išpažintinis, eseistinis rašymas, tačiau užrašomi visiškai skirtingi tekstai. Tai mane ir domina – galimybių kalbėti apie (savo) pasaulį įvairovė.

Aido Marčėno knygą rekomenduočiau literatūrinių (ir paraliteratūrinių) perliukų gerbėjams. Gintaro Bleizgio knygą – mėgstantiems vasarą leisti knaisiojantis po jūros dumblius ir ieškant gintarėlių. Giedros Radvilavičiūtės – visiems atostogaujantiems, kurie iš vasaros tikisi ne tik trumpalaikio atostogų romano.

Marius Povilas Elijas Martynenko

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Marius Povilas Elijas Martynenko
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Marius Povilas Elijas Martynenko

Šią vasarą skaitau Jenso Christiano Grøndahlio „Spalio tylėjimas“. Skaitant šį kūrinį pribloškė refleksijos, veikėjo mintijimo proceso gelmė, poetiškumas, tam tikra atminties kaligrafija. Mano akimis, ši knyga – lėta, tačiau įtraukianti, tinkama toms vasaros dienoms, kai galima kelias dienas paskirti vien skaitymo malonumui.

Atsipalaidavimui, pramoginiam ir pernelyg neįpareigojančiam skaitymui pradėjau skaityti Josepho Hellerio „22 išlyga“ (tiesa, anglų kalba). Šioje knygoje – žavinga satyra, unikalus humoras, gan neįprastas ir įtraukiantis pasakojimo stilius. Kiekvieną sykį paėmęs šią knygą į rankas žinojau, kad tikrai bent sykį nuoširdžiai nusikvatosiu.

Negrožinės literatūros skaitinys – Josepho Campbello „Herojus su tūkstančiu veidų“. Mane stebina autoriaus talentas ir begalinė erudicija. Skaitant šią knygą atrodo, kad tyrinėju žmogiškosios sąmonės pasąmonės (ir individualiosios ir kolektyvinės) išklotinę.

Taip pat stengiuosi nepamiršti poezijos. Šią vasarą tai – e.e. cummingsas. Manau, kad šio autoriaus darbai yra tiesiog neišverčiami į kitas kalbas. Skaitydamas jo eilėraščius pagalvojau, kad jei sutiksiu moterį, kuri su manimi padarys tą patį, ką cummingsas padarė su kalba, tikrai ją vesiu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

07:22
06:20

Gera keliauti kartu

Ko reikia šiuolaikiniam pirkėjui?

Sveikata

Mamos prieš meningokoką

Būk nesustabdoma