Sekite 15min Google
Tarp šių metų favoritų minima kinų rašytoja Can Xue, taip pat Margaret Atwood ir Salmanas Rushdie. Tačiau kas iš tiesų vyksta už uždarų durų renkant vienos prestižiškiausių pasaulio literatūros premijų laureatą?
Procesas prasideda prieš metus
Už Nobelio literatūros premijos skyrimą atsakingą Švedijos akademiją sudaro 18 narių – rašytojų, profesorių ir kitų intelektualų.
Atranka prasideda dar ankstesnių metų rugsėjį, kai Akademijos Nobelio komitetas šimtams teisę siūlyti kandidatus turinčių žmonių ir organizacijų išsiunčia nominacijų formas.
Kandidatus gali siūlyti literatūros ir kalbotyros profesoriai, ankstesni Nobelio literatūros premijos laureatai bei savo šalių literatūros bendruomenėms atstovaujančių rašytojų organizacijų vadovai. Nominaciją gali pateikti ir teisę tai daryti turintis asmuo, negavęs specialaus kvietimo.
Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimų centro tyrimų direktorės Gisele Sapiro teigimu, kasmet kandidatų sąraše gali atsidurti apie 200 rašytojų. Nobelio komitetas taip pat gali įtraukti ankstesniais metais nominuotus autorius.
Pavasarį per kelis atrankos etapus sąrašas sutrumpinamas iki penkių pavardžių. Vasarą Akademijos nariai skaito jų kūrinius ir diskutuoja, o galutinis sprendimas tradiciškai paskelbiamas spalio pradžioje.
Kokiais tiksliai kriterijais vadovaujamasi renkant nugalėtoją, Akademija neviešina.
Paslaptys atskleidžiamos tik po 50 metų
Ne mažiau intriguoja tai, kad visuomenė net nesužino, kas konkrečiais metais pretendavo į Nobelio literatūros premiją. Kandidatų sąrašai įslaptinami 50 metų.
Kandidatų sąrašai įslaptinami 50 metų.
Todėl kartais praeina dešimtmečiai nuo pirmosios rašytojo nominacijos iki pergalės. Danų rašytojas Johannesas V.Jensenas, Nobelio premiją gavęs 1944 metais, jos laukė 40 metų. Doris Lessing 2007-aisiais buvo apdovanota praėjus 35 metams nuo pirmosios nominacijos, o Thomas Mannas, triumfavęs 1929-aisiais, – po 27 metų.
Premijos įkūrėjas Alfredas Nobelis testamente nurodė, kad apdovanojimas turėtų atitekti žmogui, sukūrusiam „iškiliausią idealistinės krypties kūrinį“. Tačiau tokia formuluotė palieka daug erdvės interpretacijoms.
Pasak G.Sapiro, Akademija siekia įvertinti ambicingą ir įtakingą literatūrą, galinčią, pavyzdžiui, duoti pradžią naujai literatūros krypčiai. Kartu kūriniai turi gebėti peržengti savo kultūros ribas ir būti universalūs.
Vienas tai parodančių ženklų – vertimai. G.Sapiro tyrimai atskleidė, kad beveik visi Nobelio literatūros premijos laureatai nuo 1990 metų dar iki apdovanojimo buvo išversti į anglų, prancūzų ir vokiečių kalbas. Išimtis – 2021 metų laureatas Abdulrazakas Gurnah, kurio kūryba iki pergalės nebuvo išversta į vokiečių kalbą.
Pranašumu gali tapti ir anksčiau pelnyti svarbūs literatūros apdovanojimai, pavyzdžiui, Tarptautinė Bookerio, Cervanteso ar Büchnerio premija.
Nuo romanų iki Bobo Dylano dainų
Žanras Nobelio literatūros premijai nėra lemiamas. Apdovanojimą yra pelnę ne tik romanistai, bet ir poetai bei dramaturgai. Bene garsiausias ribų išplėtimo pavyzdys – 2016 metais laureatu tapęs dainų autorius ir atlikėjas Bobas Dylanas.
Akademijos sprendimuose kartais galima įžvelgti ir politinį kontekstą. Premija ne kartą skirta rašytojams, atvirai kritikavusiems savo šalių režimus. Vienas tokių pavyzdžių – 2015 metais apdovanota baltarusių rašytoja Svetlana Aleksijevič.
Nobelio literatūros premijos istorijoje ryški ir geografinė disproporcija. Iš 122 iki šiol apdovanotų laureatų tik 33 buvo ne iš Europos.
Dar ryškesnis ilgą laiką buvo lyčių disbalansas. Moterys sudaro vos 14,9 proc. visų Nobelio literatūros premijos laureatų, nors pastaruosius aštuonerius metus vyrai ir moterys tarp nugalėtojų keitė vieni kitus.
Kas papildys šį sąrašą 2026-aisiais, paaiškės spalio 8 dieną. Tačiau kas liko už penketuko ar paskutiniame etape pralaimėjo būsimam laureatui, visuomenė galės sužinoti tik po pusės amžiaus.
