Leidykla „Helios“ pristato negailestingą dokumentinį tekst - Feistlo, Mitchello ir rašytojos Jessicos Balboni knyga „Po Eskobaro“ dėsto dvejų metų sagą, pasibaigusią keturių pagrindinių Kalio narkotikų kartelio krikštatėvių sulaikymu ir nuteisimu. Kartelis buvo vertas kelių milijardų dolerių – išskirtinė suma net nesuvokiamus pinigus stumdančiame kvaišalų prekybos pasaulyje. Ir kur kas didesnė, nei verta priešo, drįsusio pereiti kelią mirtinam verslui, gyvybė. Pikantiška detalė – vienas iš kartelio vadovų nesiskirdavo su portfeliu, kuriame buvo du milijonai dolerių, – maždaug tiek siekė atlygis už jo galvą. Jei būtų sulaikytas kariuomenės ar policijos, kyšį jau turėjo paruošęs.
Koks šventasis būtų galėjęs atsispirti pagundai? Tik šįkart niekam neteko rinktis – pinigais aptekusio nusikaltėlio kūnas buvo rastas šalikelėje prabangiame Las Palmaso rajone Medeljine. Tačiau policijos pareigūnų informacija visiškai nesutapo su įkalčiais, rastais nusikaltimo vietoje. Ir tai tik viena agentų pasakojimo mįslė. Beje, minėtasis nusikalstamo pasaulio veikėjas buvo pramintas tūkstančio meilužiu – Feistlas ir Mitchellas kandžiai prisimena, kaip žmona ir apsaugininkai po visą Medeljiną ieškojo sutuoktinio ir boso, kuris, išėjęs pabėgioti, sutiko buvusią meilužę ir visą savaitę praleido moters namuose.
Autoriai pasakoja apie bendravimą su negailestingais kartelio žudikais – nieko asmeniško, tik milijonai – ir apie nervus tampantį darbą, kai nesi tikras, kuris iš kolegų yra infiltruotas šnipas ir koks įtakingas viršininkas jį dengia. Kolumbijos saugumo pajėgų korupcija visada buvo neįsivaizduojama. Mitchellas ir Feistlas kasdien keisdavosi vaidmenimis – vienas įjungdavo automobilį, o kitas slėpdavosi už kolonos. Tokios gyvos smulkmenos puikiai iliustruoja įtampą, lydėjusią kiekvieną narkotikų kontrolės agentų žingsnį.
Ką jau kalbėti apie keletą praktinių atradimų, pagyvinančių rimtų vyrų žaidimus. Kartą, neturėdami kitos išeities agentai surišo skardines ir bute įsirengė savadarbę signalizaciją, vertą „Vienas namuose“ išradingų spąstų. Taip spalvingai ir beveik atsainiai rašyti gali tik tie, kurie patys žvelgė mirtinai grėsmei į akis. Savo akimis matė prabangius butus, kur slėpdavosi Kalio kartelio krikštatėviai, girdėjo, kaip plaktukai daužo vonios kambario plyteles, o grąžtai bando pramušti sienas, už kurių slypi milijonai arba neįkainojamas krovinys.
Buvusio DEA vadovo Thomaso Constantine’o žodžiais, dešimtojo dešimtmečio pradžioje Kolumbijos Kalio kartelis tapo didžiausiu ir galingiausiu nusikalstamu sindikatu istorijoje. Jis valdė beveik 90 proc. pasaulio kokaino rinkos, todėl buvo iš esmės neliečiamas, uždirbo milijardus dolerių ir, kruopščiai saugodamas Kalio krikštatėvių reputaciją, tiesiog supirkinėjo Kolumbijos pareigūnus. Kartelio pinigai finansavo ir 1994 metų prezidento Ernesto Sampero rinkimų kampaniją.
Atsigręžus į dabartį – Amerikos kryžiaus žygis prieš jūrų pėstininkų pagrobtą ir į Niujorką išgabentą Nicolásą Maduro visiškai suprantamas. JAV pareigūnų ir Venesuelos vadovų santykių istorija ilga ir įtempta, tačiau knygos pasakojimui dar svarbesnis ankstesnis fonas: 1996–1997 metais Clintono administracija buvo nusisukusi nuo Kolumbijos kaip kovos su narkotikais partnerės. Beveik niekas Vašingtone neabejojo, kad Sampero komanda ėmė pinigus iš Kalio kartelio.
Dar ir dėl to šiandien verta skaityti 10-ojo dešimtmečio istoriją, ne tik prikeliančią dulkėtus archyvus. „Po Eskobaro“ puikiai iliustruoja, kaip narkotikų imperijos užvaldo politiką ir politikus, perka lojalumą ir palieka pėdsakus, kuriuos matome iki šiol – nuo Sampero laikų Kolumbijos iki Nicolásą Maduro lydinčių kaltinimų.
Tikra istorija apie tikrus didvyrius – tądien, kai gavo nurodymą padėti Kolumbijos vyriausybei sunaikinti Kalio kartelio vadeivas, Chrisui Feistlui (seriale „Narkotikų prekeiviai“ jį įkūnija Michaelas Stahlas-Davidas) ir Dave’ui Mitchellui nebuvo nė trisdešimties.
Kalifornijos banglentininkus primenantys augaloti baltaodžiai turėjo slapstytis mieste, kuriame beveik nebuvo amerikiečių. Net kolegos abejojo jų gebėjimu prisitaikyti ir baiminosi dėl saugumo. Tačiau per trejus metus, praleistus biurokratiškuose JAV ambasados koridoriuose, pavojingose Kalio gatvėse ir provincijos cukranendrių laukuose, jiems pavyko susilpninti krikštatėvių organizaciją bei infrastruktūrą ir sužlugdyti daugelį nusikaltėlių.
Autoriai nei romantizuoja, nei menkina priešininkų, nors kultinis elegantiškas sportinis kostiumas, vienijantis visų šalių nusikaltėlius, kelia šypseną. Ir jų kova svarbi kiekvienam – net tam, kas niekada nebuvo nei Kolumbijoje, nei JAV. Kaip sako vienas iš knygos apžvalgininkų, Kibernetinio ir infrastruktūros saugumo agentūros vyriausiasis teisininkas, buvęs JAV prokuroro specialusis padėjėjas Terence’as Checkas, „kvaišalai kalti dėl daugelio „įprastų“ nusikaltimų, pavyzdžiui, vagysčių iš parduotuvių ir sukčiavimo. Ką jau kalbėti apie dar žiauresnes bylas, pavyzdžiui, nusikaltimus prieš vaikus. Aš savo akimis mačiau, kokia visuomenės rykštė yra narkotikų prekyba. Ir nesvarbu, ar jie laikomi, vartojami, ar dar kaip nors susiję su visa situacija“.
Knygos ištrauka
Prologas
Gyvatės galva
„Darykite, ką norite, bet mes negalime būti sučiupti!“
Svarbus DEA informatorius ir dvigubas Kalio kartelio agentas
Cukranendrių laukas, Palmyra, Kolumbija, 1995 m. rugpjūčio 1 d.
Tai buvo dar viena nepakeliamai karšta diena Kaukos slėnio regione, o mes dirbome Kalio mieste, Kolumbijoje, šiek tiek daugiau nei už 300 kilometrų į pietvakarius nuo savo būstinės Amerikos ambasadoje Bogotoje. Kalis tuomet buvo maždaug 1,8 milijono gyventojų turintis miestas, trečias pagal dydį Kolumbijoje, žinomas dėl salsos, cukranendrių, o pastaruoju metu ir kokaino. Jis taip pat buvo liūdnai pagarsėjęs kaip įžymiojo Kalio kartelio buveinė, grupuotės, kurią buvęs Kovos su narkotikais valdybos (DEA) vadovas Tomas Konstantinas kadaise pavadino „didžiausiu ir galingiausiu nusikalstamu sindikatu istorijoje“. 1994 m. liepą DEA išsiuntė mudu su partneriu Daveʼu siekti vienintelio tikslo – sunaikinti didžiausią narkotikų kartelį istorijoje. Dviem nepatyrusiems agentams, ką tik įkopusiems į trečiąją dešimtį ir tik prieš šešerius metus baigusiems DEA akademiją, ši užduotis atrodė neįgyvendinama.
Po daugiau kaip metų valdybos darbo Kalyje miesto kartelio vadeiva Miguelis Ángelis Rodrìguezas Orejuela vis dar buvo laisvėje. Dar žinomas kaip Donas Miguelis arba El Señor jis buvo pagrindinis mūsų taikinys. Norint nugalėti kartelį reikėjo nukirsti gyvatei galvą, kuri ir buvo Miguelis. Tačiau mums neprireikė daug laiko suprasti, kad Kalis nebuvo paprastas žvėris. Nukirsti jam galvą buvo ne šiaip sunku, tai atrodė tik Herakliui įveikiama užduotis. Vienintelis mūsų pranašumas tuo metu buvo vienas žmogus, jau prieš tai ne kartą rizikavęs gyvybe vien todėl, kad sutiko su mumis kalbėtis.
Kilpa ant šio žmogaus kaklo jau buvo pradėjusi veržtis. Keletas svarbių kartelio narių akivaizdžiai juo nepasitikėjo, kiti abejojo jo gebėjimais, o kai kurie net manė, kad būtent jis gali būti kalčiausias dėl pastarųjų sėkmingų DEA žygių kovojant su Kaliu. Mudu su partneriu buvome tikri dėl vieno dalyko – nuo šiol nebegali būti jokių klaidų, nesėkmių ir kompromisų.
Taip pat žinojome, kad net menkiausia mūsų arba jo klaidelė beveik garantuotai reikštų greitą „teisingumą“ jam ir jo šeimai. O teisingumas Kalyje reiškė tik viena – mirtį. Nebus jokio teismo, gynybos ir pasiaiškinimų. Bus tik plastikiniai maišai, užmauti jiems ant galvų ir tvirtai užrišti, kol jie beviltiškai bandys įkvėpti oro, o galiausiai uždus.
Rizika buvo milžiniška, visi tai žinojome. Svarbiausia buvo mūsų informatoriaus saugumas – nuo jo priklausė daugelis gyvybių. Todėl buvo akivaizdu, kad šis susitikimas, įvyksiantis maždaug už 50 kilometrų į šiaurę nuo mūsų slėptuvės Kalyje, turi būti trumpas, informatyvus ir, svarbiausia, nepriekaištingas.
Pasirinkome būtent šį atokų cukranendrių lauką dėl to, kad jis buvo izoliuotas ir nutolęs nuo daugybės smalsių kartelio šnipų, kontroliuojančių kiekvieną Kalio kvadratinį centimetrą, akių.
Mes, teisėsaugininkai, dažnai kalbame apie Merfio dėsnį ir apie tai, kad jis visada pasireiškia netinkamiausiu metu. Paprastai kalbant, Merfio dėsnis teigia – jei kas nors gali nepavykti, taip ir nutiks. Tuomet to dar nežinojome, bet mūsų laukęs slaptas susitikimas nebuvo išimtis.
Sustabdėme automobilį žvyrkelio pakraštyje už keleto šimtų metrų nuo vieno retai naudojamų vietinių kelių. Cukranendrės siekė bent penkis metrus mums virš galvų, todėl suteikė saugią priedangą. Ėmėmės darbo – išsamiai aptarėme planą ir liūdnas pasekmes mūsų informatoriui, jei kas nors nepavyktų. Taip pat apžvelgėme jo išgelbėjimo strategiją, kuri turėjo būti įgyvendinta po to, kai suimsime Miguelį.
O tada pasirodė mūsų draugas Merfis.
Baigiantis susitikimui visiškai sutemo. Staiga netoliese besidriekiančiu keliu prašvilpė Kolumbijos nacionalinės policijos (CNP) ženklais pažymėtas automobilis su įjungtais švyturėliais. Paskui jį sekė keli taksi, dar vienas policijos automobilis, tada dar vienas. Pažvelgiau į Daveʼą, paskui į mūsų informacijos šaltinį.
– Dingstame, – pasakiau.
Jie nepratarė nė žodžio.
O tada CNP furgonas staigiai pasuko į žvyrkelį ir ėmė greitai artėti link mūsų.
– Atsikratykite ginklų, – tarė informatorius.
Iš už nugaros išsitraukiau savo 9 milimetrų pistoletą Glock 17 ir nusviedžiau jį kartu su visais dokumentais bei pažymėjimais toli į nendrių lauką. Daveʼas padarė tą patį – šveitė savo rankinę su pistoletu, papildomomis dėtuvėmis ir tapatybės kortelėmis į cukranendres. Jokiu būdu negalėjome būti atpažinti kaip DEA agentai. Mūsų informatorių gyvybės – nekalbant apie jų šeimas – priklausė nuo mūsų sugebėjimo slėpti savo tapatybes.
Policijos ekipažui priartėjus likome beginkliai, pažeidžiami ir sunerimę dėl savo saugumo. Žinojome, kad greičiausiai šie policininkai korumpuoti, – Kolumbijoje plačiai paplitusi korupcija buvo gerai žinomas faktas, kuriuo kartelis didžiavosi. Jie turėjo galimybių ir jomis naudojosi – infiltravosi, darė įtaką ir kontroliavo didžiąją dalį Kolumbijos saugumo pajėgų bei politikų visoje šalyje. Be to, mudu su Daveʼu buvome jauni šviesiaplaukiai gringos[1] mieste, kuriame labai retai galėjai sutikti amerikietį. Taip pat žinojome, kad jei kartelio žvalgybos tinklas – dažnai vadinamas Kalio KGB – atskleistų mūsų šnipo tapatybę, jis neišgyventų net kelių minučių. Mūsų šnipas, neabejotinai galvodamas apie tą patį, atsisuko į mudu ir tarė:
– Jei mus suims, aš – lavonas. Jie negali sužinoti, kas aš. Darykite, ką norite, bet mes negalime būti sučiupti!
Furgonas slysdamas sustojo, iš jo išlipo du tvirti uniformuoti pareigūnai su ginklais rankose. Buvo akivaizdu, kad jie nejuokauja. Bet... kodėl? Kodėl jie čia, nuošalaus cukranendrių lauko viduryje, nutaikę į mus ginklus? Ar mus demaskavo? Kartelio nariai sužinojo apie mūsų planus ir informatoriaus išdavystę? O jei taip, ar jie ketina mus pagrobti ir kankinti, ar tiesiog nužudys čia pat? Kiekvienas DEA agentas buvo girdėjęs apie žiaurų kolegos agento Enrique „Kiki“ Camarenos pagrobimą, kankinimus ir nužudymą, 1985 m. įvykdytą Meksikos kartelio banditų Gvadalacharoje. Mintys mūsų galvose skriejo pašėlusiu greičiu.
Abu policininkai neskubėdami priėjo artyn laikydami tiesiai į mus nukreiptus Izraelio gamybos automatus Uzi. Vienas pareigūnų ispaniškai sušuko „rankas aukštyn!“, o kitas liepė parodyti asmens tapatybės dokumentus.
– Dokumentus? – paklausiau žiūrėdamas į Uzi, kurį jis laikė nutaikytą į mus. Antrasis policininkas patikrino, ar neturime ginklų. Tapo akivaizdu, kad, kaip dažnai sako DEA pareigūnai, giliai įklimpome į šūdą ir kad mums reikia atsarginio plano, kad ir koks jis būtų. Buvome tikri tik dėl dviejų dalykų: pirma, privalome bet kokia kaina apsaugoti savo informatorių. Ir antra, ta kaina gali būti mūsų gyvybė.
[1] Ispanų ir portugalų kalboje vartojamas terminas, skirtas užsieniečiui Lotynų Amerikoje pavadinti. (Čia ir toliau – vert. past., jei nenurodyta kitaip.)
