Šalia tokių lengvo pašnekesio temų yra viena, kurią neatsargiai užkabinęs užsienietis išsyk pasigailės, nes lietuvio akyse įsižiebs karštligiškos liepsnelės, jis pusantro karto išaugs ir ims byloti iš praamžių ateinančiu balsu: „Lietuvių – seniausia pasaulio kalba!“ Atgal kelio nebebus: užsienietis turės išklausyti palyginimus su sanskritu, ir vargas jam, jei paklaus apie giminystę su slavų kalbomis.
Sena gera lietuvių
Mūsų kalba, aišku, nėra seniausia pasaulyje – pirmieji kalbantys žmonės tikrai nekalbėjo lietuviškai. Nėra ji ir seniausia indoeuropiečių šeimos kalba: tokios kalbos kaip keltų ar persų susiformavo anksčiau negu lietuvių. Tačiau lietuvių kalba, palyginus su kitomis indoeuropiečių kalbomis, yra archajiška – t.y. nėra sena, bet atrodo sena, išlaikiusi nemažai indoeuropiečių prokalbės gramatinių formų ar žodžių (būtent daiktavardžių, veiksmažodžius kažkodėl geriau išsaugojo graikai).
Mūsų kalba, aišku, nėra seniausia pasaulyje – pirmieji kalbantys žmonės tikrai nekalbėjo lietuviškai. Nėra ji ir seniausia indoeuropiečių šeimos kalba: tokios kalbos kaip keltų ar persų susiformavo anksčiau negu lietuvių.
Nuo tada, kai tai sužinojau, tapau dar viena priežastimi, kodėl multikultūrinėje kompanijoje neverta pradėti šnekos apie lietuvių kalbą. Mat vos kitam lietuviui ėmus girtis mūsų kalbos senumu, su džiaugsmu puolu demaskuoti šį nesusipratimą, tada anas imasi ginti lietuvių kalbos privilegijuotą padėtį, o vargšai užsieniečiai bando atatupsti išsėlinti pro duris.
Kol diskusija apie kalbą nevirto ginču apie patriotizmą, reikia suskubti pasakyti: na, nekalbėjo pirmieji žmonės lietuviškai, na ir kas? Vis tiek iš jos galima sužinoti kai ką apie karinguosius indoeuropiečius: maždaug 4000 m. pr. Kr. iš stepių Pietų Rusijoje anie pradėjo skverbtis rytuosna ir vakaruosna, besinešdami žodžius apibūdinti arkliams, šunims, kiaulėms ir ratuotoms transporto priemonėms (vadinasi, turėjo arklių, šunų ir vežimų). Turėjo žodžių anytai ir šešurui pavadinti (vadinasi, po vestuvių moteris apsigyvendavo vyro šeimoje, o ne atvirkščiai), neturėjo žodžio vynuogei, bet turėjo bukui (matyt, kultūra atsirado ten, kur nebuvo vynuogių, bet buvo bukų). Neskamba įspūdingai, o be reikalo: tokios rekonstrukcijos reiškia, kad kalboje yra išlikę pėdsakai mūsų protėvių gyvenimo būdo, o šis savo ruožtu iš dalies nulėmė tai, kaip pasaulį matome ir suvokiame mes.
Žmonės be ateities
Vokietis, prancūzas ir lietuvis ginčijasi, kurio kalba geriausia. „Vokiečių kalba garsėja savo tikslumu, – sako vokietis. – Pavyzdžiui, „šaukštas“ vokiškai yra „löffel“. Argi pats žodžio skambesys neatspindi šaukšto formos ir funkcijos?“. Prancūzas atsako: „Nežinau, štai prancūziškai „šaukštas“ yra „cuillère“ – jis kilęs iš graikiško žodžio, reiškiančio sraigę. Kaip poetiška prilyginti šaukštą sraigės kiautui!“. Lietuvis atsako: „Jūsų argumentai neblogi, bet pagalvokite: lietuviškai šaukštas yra „šaukštas“. Ir, kai pagalvoji, būtent šitai jis ir yra!“
Sava kalba atrodo geriausia, o stetimas kalbas nesunku susieti su tariamais kitų tautų charakterio ypatumais. Ciceronas kadaise pastebėjo, kad graikų kalboje nėra žodžio „įžūlus“. Tai jam buvo įrodymas, jog graikai tokie netašyti, kad to net nepastebi (taigi ir žodžio šiai savybei neturi). Galima pažiūrėti ir kitaip: graikų elgesys toks nepriekaištingas, kad su įžūlėliais jie nė susidūrę nebuvo.
Ciceronas kadaise pastebėjo, kad graikų kalboje nėra žodžio „įžūlus“. Tai jam buvo įrodymas, jog graikai tokie netašyti, kad to net nepastebi (taigi ir žodžio šiai savybei neturi).
Tokie argumentai dabar skamba panašiai kaip tas anekdotas apie šaukštą. Bet gal tuomet skirtingi pasaulėvaizdžiai slypi ne kalbų žodžiuose, o pačioje kalbos struktūroje? 1940 metais, tyrinėdamas Amerikos vietinių gyventojų kalbą, Benjamin Lee Whorf atrado, kad hopių kalboje nėra laiko išraiškų. Tai jam buvo įrodymas, jog skirtingos kultūros skirtingai suvokia pasaulį, o štai hopiai nesuvokia laiko – arba suvokia jį cikliškai, ne kaip tęstinį procesą. Skamba romantiškai, galima spekuliuoti apie „nuo gamtos nenutolusią“ kultūrą, bet kiti tyrėjai, pasikalbėję su hopiais, suprato, kad anie visai negyvena amžinoje palaimingoje dabartyje. O kai dar kiti pristatė mokslinių darbų apie laiko išraiškas hopių kalboje, B.Whorfo hipotezė buvo atmesta.
Sakyti, kad kalbinė bendruomenė būtent dėl savo kalbos žodyno ar struktūros negali kažko suvokti, tolygu klaidingai suprasti pačią kalbos esmę. Viena iš priežasčių, kodėl kalba buvo ir tebėra toks naudingas įrankis žmonijai, yra gebėjimas prisitaikyti prie įvairiausių aplinkybių ir apibūdinti reiškinius, su kuriais kalbėtojas nė nebuvo susidūręs. Egiptologų teigimu, senovės egiptiečių hieroglifais puikiausiai būtų galima apibūdinti kosminio palydovo skrydį, žinoma, su keletu lingvistinių skolinių.
Kalbinė įvairovė
Nors kalba ir nestato užtvarų skirtingiems pasaulio suvokimo būdams, gal vis dėlto gali pakreipti juos viena ar kita vaga? Pavyzdžiui, padėti gaudytis pasaulio kryptyse?
Viena iš Brazilijos kalbų – pirahã – turi tik du žodžius tiek spalvoms („šviesus“ ir „tamsus“), tiek skaičiams („mažai“ ir „daug“) nusakyti, o balsės išsidėliojusios taip patogiai, kad kalbėtojai gali susišnekėti švilpaudami arba niūniuodami.
Lietuvių, kaip ir daugumoje kalbų, naudojamos kelios koordinačių sistemos. Paprasčiausia ir dažniausia priklauso nuo paties žmogaus padėties erdvėje: „kairėje“, „dešinėje“, „už“ ir „priešais“ prasmė priklauso nuo to, kur pats stovi. „Rytai“, „vakarai“, „šiaurė“ ir „pietūs“ nuo tavęs nepriklauso, bet juos vis tiek naudojame, ypač kai kalbame apie tokius didelius dalykus kaip miestų išsidėstymas. Naudoti juos kasdienybėje kartais atrodytų pernelyg sudėtinga („Paduok tą puodelį, kur į rytus nuo arbatinuko“), nes tuomet visada reikėtų turėti omenyje, į rytus ar į vakarus esi atsisukęs.
Bet Australijos aborigenams, kurie kalba guugu yimithirr kalba, tai visai nėra problema – jie net nevartoja tokių žodžių, kaip „kairė“ ir „dešinė“ – o kam, jei visąlaik atsimeni, kur teka saulė. Papua Naujosios Gvinėjos gyventojai, įsikūrę kalnuotame regione, krypčiai nusakyti naudoja žodžius „į kalną“ ir „nuokalnėn“, netgi būdami savo nameliuose, kur kalno visai nematyti – tada „nuokalne“ tampa viduryje įrengtas židinys.
Kalbos nekuria tokių pasaulėvaizdžių, kurie uždarytų kalbančiuosius į dėžutes, nekeičia jos ir tautų charakterių. Skirtumai labiau susiję su subtiliu santykiu tarp gamtinių sąlygų, kultūros ir žmonių – lygiai kaip pastarieji, kalbos keičiasi ir nekonkuruoja dėl „seniausios“ titulo.
Viena iš Brazilijos kalbų – pirahã – turi tik du žodžius tiek spalvoms („šviesus“ ir „tamsus“), tiek skaičiams („mažai“ ir „daug“) nusakyti, o balsės išsidėliojusios taip patogiai, kad kalbėtojai gali susišnekėti švilpaudami arba niūniuodami. Kalbant apie balses, Ian Maddieson ir Christophe Coupe, išanalizavę įvairių kalbų skambesį, iškėlė hipotezę, kad balsių ir priebalsių santykis kalboje priklauso nuo vietos klimato. Aukštesnio dažnio garsai, tokie kaip priebalsės, prastai perduodami drėgname ore su daug išorinių kliūčių (tarkim, džiunglėse) – todėl tropinėse vietovėse daugiau kalbų, kur prasmė perduodama balsių variacijomis. O šaltose dykynėse (tokiose kaip Vokietija) priebalsės aidi kuo puikiausiai. Ši hipotezė sulaukė ir pritarimo, ir kritikos – juk tai, kas galioja paukščiams, nebūtinai tinka ir žmonėms.
Kalbos nekuria tokių pasaulėvaizdžių, kurie uždarytų kalbančiuosius į dėžutes, nekeičia jos ir tautų charakterių. Skirtumai labiau susiję su subtiliu santykiu tarp gamtinių sąlygų, kultūros ir žmonių – lygiai kaip pastarieji, kalbos keičiasi ir nekonkuruoja dėl „seniausios“ titulo.
