Tai Viduramžių pabaiga ir Naujųjų laikų pradžia, atnešusi humanistinį mąstymo būdą ir renesanso stilių. Didieji geografiniai atradimai skatino pažinti pasaulį, o kilęs Reformacijos sąjūdis pažadino iki tol nematytą žinių troškimą: steigėsi įvairaus lygmens mokyklos, Vilniuje įkurtas universitetas. Stojus palyginti taikiam laikotarpiui galėjo plėtotis ūkis ir kultūra.
XVI amžius – ir laisvėjančių moterų amžius. Autorius pasakoja apie garsias Renesanso laikų moteris – Boną Sforcą, Barborą Radvilaitę, Oną Jogailaitę, Elžbietą Habsburgaitę, kurios gal ir nepakeitė šalies istorijos, bet smarkiai paveikė krašto ekonominę ir kultūrinę raidą. Ką reiškė Lietuvai vien Bonos pradėta Valakų reforma arba Barboros karalienės karūna?! Kokie svarbūs buvo šalių valdovų giminystės ryšiai ir. politinės vedybos?! Įdomu paskaityti ir apie valdovų rūmų papročius bei intrigas.
Knyga parašyta remiantis istoriniais šaltiniais ir dokumentais, bet tai nėra mokslinis darbas. Daugelis scenų – autoriaus vizija, viena iš galimų, tačiau tikrai ne vienintelė. Kartu ir ne romanas, gausios šaltinių citatos sako, jog kalbama apie tikrus dalykus.
