Tapkite „15min knygų lenynos“ gerbėjais tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
Pirmoji J. Vaillanto knyga „The Golden Spruce“ („Auksinė eglė“ 2005 m.) pasakoja apie unikalią sitkinę eglę – milžiniško aukščio medį, aptiktą Karalienės Karolinos salyne, genetiškai mutavusį, tad tapusį išskirtinės – aukso spalvos. 1997 m. buvęs miško inžinierius gan keistu būdu išreiškė protestą prieš miško kirtimus ir... slapta nukirto šį medį. Johnas Vaillantas savo knygoje papasakojo ne tik apie biologines medžio savybes, bet ir apie galingą mitologinę aurą ir bendruomenę, gedėjusią savo Auksinės eglės. Autorius atskleidė ją nukirtusio žmogaus bei krašto istoriją.
Lietuviškai išleista kanadiečio knyga – „Tigras: keršto ir išlikimo istorija“ – ne mažiau jaudinanti ir iškalbinga. Amūrinis tigras Primorės krašto (Pietryčių Rusija) miškuose žudo žmones. Bet labiausiai šiurpina ir prikausto dėmesį tai, kad žudynės nėra atsitiktinės ar paskatintos žvėries alkio instinkto, o veikiau iš anksto apskaičiuotas asmeninis žvėries keršto aktas. Vaizdingas pasakojimas apie žmogaus ir gamtos susidūrimą kartu yra ir nuodugni Rusijos politinės ir socioekonominės padėties studija, apžvelgiami devintajame dešimtmetyje prasidėjusios „perestroikos“ padariniai. J. Vaillantas nagrinėja su amūriniais tigrais susijusius prietarus ir atskleidžia tiesą apie šiuos gyvūnus, pasakoja apie gamtosaugininkų ir pačių tigrų kovą už rūšies išlikimą, kovą su brakonieriais, su žmonių brovimusi į tigrų medžioklės plotus ir daugybę kitų dalykų.
Kritikai vienbalsiai sutaria, kad Johno Vaillanto stilius puikus: „The Golden Spruce“ pelnė „Governor General’s Literary Award“ ir „Hillary Weston Writers’ Trust Prize“ už geriausią 2005 m. negrožinės literatūros kūrinį, o „Tigras“ – BC National Award (Britų Kolumbijos nacionalinė premija) už geriausią 2010-ųjų kanadiečių negrožinės literatūros kūrinį ir „The Globe and Mail“ skiriamą premiją už geriausią mokslinę knygą. Be to, šiemet „Canada Reads 2012“ rinkimuose ji pakliuvo į populiariausių knygų penketuką.
- „The Golden Spruce“ ir „Tigro“ temos specifinės, bet Jums pavyko įvairiapusiškai jas išnagrinėti. Kokių tyrimų teko imtis rašant knygas?
- Abiem atvejais surinkti medžiagą ir parašyti knygą prireikė dvejų metų. Maždaug du mėnesius praleidau keliaudamas, o likusį laiką skaičiau, ėmiau interviu ir rašiau knygą. Norėjau papasakoti istoriją iš visų pusių, pasitelkęs visus įmanomus pojūčius. Taip pats pažįstu pasaulį, ir knygose turi tai atsispindėti.
- Rašydamas „Tigrą“, apsilankėte Primorės krašte, Rusijoje. Su kokiais iki šiol gajais prietarais, susijusiais su amūriniais tigrais, teko susidurti?
- Sužinojau, kad tai, ką įprasta laikyti prietarais, iš tikrųjų yra praktiniai patarimai, paremti ilgamete vietinių gyventojų patirtimi. Pavyzdžiui, jeigu tigras nusprendė tave nužudyti, tu net nepastebėsi, kai jis atsėlins. Tas tiesa. Kaip ir faktas, kad tigrai dingsta iš akių lygioje vietoje, nors, atrodytų, nėra kur pasislėpti. To neįmanoma racionaliai paaiškinti, bet taip yra.
- Ar perėmėte šiuos prietarus? Lankydamasis Primorės krašte nerimavote dėl tigrų?
- Aš, kaip ir vietiniai, tikėjau, kad jei tigro neliesi, jis tavęs irgi nelies, tad nesijaudinau. Daugiau nerimo man kėlė vietos policininkai, mat jie bet kada galėjo mane nušauti – vien iš įgeidžio.
 |
| Leidyklos nuotr./Knygos viršelis |
- Kokios priežastys paskatino parašyti knygas apie Aukso eglę ir amūrinį tigrą?
- Jų unikalumas. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad rašysiu knygas apie medžius ar tigrus – nesvarbu, kaip smarkiai būčiau to norėjęs, man atrodė, kad šios temos jau išsemtos. Bet ir viena, ir kita istorija pakeitė mano nuostatas. Galimybė jas papasakoti man buvo tarsi privilegija.
- Knygoje „Tigras: keršto ir išlikimo istorija“ nagrinėjate išgyvenimo priešiškoje aplinkoje temą. Kodėl ši tema jus taip domina?
- Manau, tokie fizinės ir psichinės patirties kraštutinumai atveria savotišką langą į žmogaus – ir gyvūno – sielą. Abiejose mano knygose – išryškinamos žmogaus ir gamtos santykio problemos. Dažniausiai jos kyla tada, kai žmogus veržiasi į laukines, nuo civilizacijos nutolusias teritorijas. Žmogaus gebėjimas išspręsti šį konfliktą lemia daugybės rūšių – tarp jų ir mūsų pačių – likimą.
- Dėl pasakojimo specifikos tris pagrindinius „Tigro“ veikėjus sunku būtų suskirstyti į tipiškus teigiamus ar neigiamus personažus.
- Manau, pati tikrovė iš prigimties yra subjektyvi ir nevienareikšmė. Iš patirties žinau, kad gyvenime pasitaiko labai mažai nesudėtingų situacijų, kai iškart gali nustatyti, kas yra juoda, o kas – balta. Ši istorija puikiai atskleidžia realaus pasaulio dvilypumą – kaip tik šis motyvas mane paskatino ja susidomėti. Kai susipažįsti su istorijos veikėjais, sunkiau juos skirstyti į juodus ar baltus. Visi jie yra tragiškos, labai pažeidžiamos ir į savotišką karą įtrauktos asmenybės, priklausomos nuo galingesnių jėgų malonės.
- Kaip manote, kas „Tigro“ istorijoje yra protagonistas ir antagonistas (kas yra teigiamas veikėjas, o kas – neigiamas)? Ar toks skirstymas išvis galimas?
- Dauguma skaitytojų iš principo palaiko tigrą – ir aš jiems pritariu. Manyčiau, Trušą tikrai reikėtų priskirti prie teigiamų veikėjų – jam teko nedėkinga užduotis šioje pavojingoje, chaotiškoje situacijoje įvesti tvarką ir pasistengti išsaugoti gyvybes. Kai istorijoje tiek daug įvairiausių niuansų (o ši istorija kaip tik tokia), sprendimas, kuris veikėjas teigiamas, o kuris neigiamas, gali priklausyti nuo skaitytojo charakterio.
- Kalbant apie idėjas, ko reikia istorijai, kad ji taptų knyga, o ne, tarkim, straipsnis? Kas istoriją daro vertą knygos?
- O, tai amžinas klausimas, kurį sau kelia kiekvienas rašytojas. Man svarbiausi elementai – drama, gelmė, daugiasluoksniškumas. Iš tigro medžioklės istorijos būtų išėjęs puikus straipsnis, bet tada liktų tiek daug neatskleista – turiu galvoje veikėjus, jų motyvus, įvykių aplinkybes, šalies istoriją, biologiją, antropologiją, be to, neliktų ir įtampos. Kita vertus, jei nori rašyti knygą, turi nuspręsti, ar istorijoje yra pakankamai medžiagos. Be to, reikia išsiaiškinti, ar pagrindiniai veikėjai ir kebli situacija, į kurią jie pakliuvo, yra pakankamai įdomūs, kad išlaikytų skaitytojo dėmesį 300 puslapių knygoje. Yra ir dar kai kas – parašyta knyga lydi autorių visą gyvenimą, vadinasi, jis turi įdėti į ją visą savo širdį.
- Kokias knygas mėgstate skaityti savo malonumui?
- Man labai patiko Leslie Marmon Silko „Ceremonija“, Peterio Carey „The True History of the Kelly Gang“. O visai neseniai su malonumu perskaičiau Iano Weiro romaną „Daniel O’Thunder“ ir Patricko deWitto „Sisters Brothers“.
- Kokie rašytojai Jus įkvėpė ir padarė didžiausią įtaką?
- Evanas Connellis („Son of the Morning Star“), Davidas McCullough (The Johnstown Flood), Barry Lopezas („Arctic Dreams“), Hermanas Melville’is („Mobis Dikas“), Hollingas Clancy Hollingas („Paddle-To-The-Sea“, „The Tree in the Trail“), Virginia Lee Burton („Life Story“, „The Little House“), Peteris Matthiesenas (Shadow Country).
- Jei nebūtumėt rašytojas, kokią profesiją rinktumėtės?
- Gal sunkvežimio vairuotojo? Terapeuto? Reklamos kūrėjo?..
- „Tigras“ pateko į geriausių knygų penketuką „Canada Reads 2012“ rinkimuose. Koks jausmas būti tarp geriausiųjų?
- Vis dar negaliu patikėti, bet skaitytojai tikrai patikėjo.
- Ar šiuo metu rašote naują knygą?
- Ką tik baigiau rašyti savo pirmąjį romaną. Jo veiksmas vyksta Meksikoje.
Interviu iš abebooks.com
