Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2013 birželio 13d. 21:21

„Karta nuo Sibiro“ – romano ištrauka

Knygos viršelis
Leidyklos „Mintis“ nuotr. / Knygos viršelis

Praėjus daugiau nei septyniems dešimtmečiams nuo trėmimų į Sibirą pradžios, tragiškų Lietuvos istorijos įvykių atminimas vis dar gyvas ne tik Gedulo ir vilties dieną, birželio 14-ąją. Sibiro tema iš istorinių veikalų perkeliama ir į grožinę literatūrą. Eglės Gudonytės dokumentiniame romane „Karta nuo Sibiro“ jaudinanti istorija pasakojama pirmu asmeniu, tačiau pasakotojų yra net trys – trijų kartų moterys: autorės močiutė ir mama, kurios 1941-ųjų birželį buvo ištremtos į Sibirą, bei pati autorė.

Dalinamės knygos ištrauka:

Šią akimirką sėdžiu tarpmiestiniame traukiny. Tai ekspresas. Ar žodį express reikėtų versti „išspauda“? Nežinau. Bet ašarą jis iš manęs spaudžia.

Talak-talak-talak-talak. Cyyyyyyyyyyyyyypt.

Dideli traukinio stiklai ryžtingai pasitinka liūtį, daugybe samurajaus kardų atakuojančią bėgiais judantį monstrą. Aš sėdžiu monstro viduriuose, ne mažiau už liūties debesį pritvinkusi drėgmės. Stiklas prie manęs rasoja. Prie kitų keleivių kažkodėl ne. Yra ir elektros krūvis. Bijau pirštu paliesti stiklą, kad netrenktų išlydis. Apskritai bijau ką nors liesti.

Už stiklo liūties samurajų kardai lūžta dailiu kampu ir virsta daugybe tiesių. Tiesės, kiek pamenu, niekur neprasideda ir niekada nesibaigia. O va atkarpos – kitokios. Su jomis viskas paprasta – jos ir prasideda, ir baigiasi. Pradedu įtart, kad mano gyvenime per daug tiesių.

Įsidrąsinu ir paliečiu pirštu aprasojusį stiklą. Žaibas netrenkia. Brėžiu brūkšnį. Be abejo – tiesę. Atkarpų nemoku. Nes nesuprantu, kur ir kodėl ją reikėtų pradėti, kur ir kodėl pabaigti.

Pirštu brėžiu horizontalią tiesę, stiklas žviegia iš skausmo. Toje vietoje jis tampa perregimas, tad galiu pažiūrėt, kas už lango. Pro horizontalią liniją išvystu horizontą. Po juo – žalią lauką. Lauko vidury – seną obelį ir koplytstulpį. Tai buvusios sodybos likučiai.

Horizontas – tai stebuklas. Jį lyg ir matai, vejiesi, nepaveji ir nė kiek dėl to nesirūpini. Jis – lyg Monos Lizos šypsena: nežinia, ar tai paslaptis, ar pažadas, ar plyšelis į transcendenciją. Už horizonto – visiškai visiškai šalia, bet nesiliečiantis su šiuo – yra kitas horizontas. Jis net nematomas, o greičiau girdimas lyg Devintosios dangaus sferos aidas ar gaudesys. Gaudesys varinio dubens, kuriame supilta didžiausia paslaptis. Puikiausiai jaučiu už nugaros stiprius sparnus, tik reikia išdrįsti skristi, kaip kartais reikia išdrįsti šokti nuo aukštos uolos į vandenyną, jei nori bent truputėlį priartėti prie paslapties, numetus kūno problemiškumą. Įdomu, kaip skrisčiau – kaip tos gervės danguje ar kaip šis vėjo blaškomas polietileno maišelis? Truputį bijau, kad neatrodyčiau kaip maišelis...

Traukinys talak-talak – varo savo seną dainelę. Labai labai seną dainelę.

Kaipgi, juk turėjau būt išmankurtintas ideologizuotas kiborgas, tam buvo pasitelktos visos juodosios ir baltosios technologijos. Gniauždama rankoj kūjį ar pjautuvą, o gal net abu, turėjau eit per svietą akmeniniu veidu.

O vietoj to esu pagatava apsiraudoti, regėdama štai šią kadais buvusios sodybos kapavietę dideliam žaliam lauke.

Ir vargu ar kiti snaudžiantys, nuobodžiaujantys, kremtantys maisto pakaitalus iš traškių pakelių keleiviai žino, ką man reiškia ši traukinio dainelė: talak-talak-talak. Cyyyyyyyyyyyyyypt.

Ir vargu ar sugebėčiau paaiškinti, iš kur mano akių kampučiuose šios pusašarės (mat pusę ašarų esu įgudusi nustumti slaptais nosiaryklės latakais tiesiai gerklėn, tada jas galima nuryti).

Šiek tiek susipainiojau dėl savo kelionės maršruto – ar vykstu į Sibirą per save, ar į save – per Sibirą? Žinau tik, jog paskutinė stotelė visada bus Lietuva. Geografinius atstumus galime įveikti – vienaip ar kitaip, visur galime nuvykti. O įveikti laiko atstumus ar galime? Kaip vykstama į praeitį?

Šiuokart traukiniu.

Žinau, kad tremtinių atsiminimų, mirtinai skausmingų ir dokumentiškai tikslių – pilnos bibliotekos. Gausybė šiurpių liudijimų, vertingų apmąstymų. Ar dar yra kas nors šia tema nepasakyta?

Ką aš galėčiau pridurti? Viską pakartoti?

Kartojimas. Kai kurias pamokas reikia nuolat kartoti. Slebizavoti, bet kartoti. El ie bus Lie. Kartojimas ir karta. Kiekviena karta turi pasikartoti šią slebizavonę.

*****

Rašau lietuviškai. Mąstau lietuviškai, sapnuoju. Dainuočiau, bet sunkiai sekasi.

To neturėjo būti. Dabarties. Ji nebuvo numatyta.

Nebuvo numatyta Lietuva, aš pati. O yra, nors galėtų ir nebūti. Kaip būtų, jei nebūtų? Ogi niekaip. Nebūtų sau ir nebūtų. Kodėl nebūtis turėtų būti liūdna? Sentimentali? Ji yra visiškai jokia. Bespalvė ir bekvapė. Bejausmė. Taip sakant, negyvoji gamta. „Negyvasis kampelis“. Akmenukai. Ne, akmenukai pernelyg organiški. Oro burbuliukai? Jie per juokingi. Be abejo, kryželius ar ką panašaus pameskime iškart. Apsiašarojusios Lietuvos įvaizdį.

Ba-ba-ba-na-na-na-lu-lu-lu.

Už sentimentalumą baudžiama. Juoku.

Ta Lietuva – mažne kaip aš. Ne kažin kas, kai pagalvoji... O visgi yra. Ropoja ropoja lyg vabalėlis smilga. Smilga linksta, vabalėlis ropoja. Nei smilga lūžta, nei vabalėlis nukrenta. O visgi miniatiūrų pasauly yra savi dėsniai! Keisti dėsniai, kurių nieks nebeprisimena. Kažkokio lipnumo ar paviršiaus tamprumo dėsniai. Puodelis vandens su kaupu. Kančia su kaupu. Ant to kaupo dar skausmo užvaryta, kaip kečupo ant makaronų. Ir nieko – laikosi, nenuvirsta!
Išmokau paradoksų, ne taisyklių. Sprendžiau, sprendžiau savo gyvenimo uždavinį, tačiau kur buvo nežinomieji – ten ir liko. Pabandžiau vietoj iksų pripaišyti gėlyčių ir bičių – jau geriau.

Bent jau linksmiau.

Galop nutariau, kad tie nežinomieji ir yra nežinomieji – tai angelai sargai. Niekada juk nežinai, kada ir kur jie tave pridengia globojančiu sparnu. Supratau, kad verta mokytis iš paradoksų. Toks mano patarimas rašantiems nuo paraštės iki paraštės. Du pirštai nuo krašto?

Du vilkai nuo krašto. Tiedu kraštiniai, aha.

Pieškime saldų Lietuvos vasaros pradžios peizažą? Pieškime. Šulinio svirtis, bijūnai, karvių mūkimas, čiurliai. Tai Suvalkija. Kur sirpsta vyšnios. Bet šįkart birželis, 1941-ųjų birželio 12-oji, vyšnios dar nesirpsta. Tik pjauna širdį tarsi dobilą. Sirpsta žemuogės, anava už mūsų lankos pamiškėj. Raudonuoja kaip pasiutusios. Laimingos gausios šeimos laimės žemuogės.

Paryčio rūkas. Naktys jau labai labai trumpos. Šienapjūtė. Daržų ravėjimo įkarštis. Mūsų sodyba, mano namai. Aš guliu vygėje, man trys mėnesiai. Sapnelis veja giją iš bičių sparnelių, iš dobilo kotelių ir mėnesienos pieno. Guliu rami. Mano sesutės – trejų metų Vidutė ir vienerių Nijolytė – gretimame kaime pas senelius. Vis mamai lengviau. Apsikuopti, apsiliuobti. Šieno vartymas, piktžolės nelemtos. Vyras, tėvelis mano, vis pražuvęs, kad jį kur paraliai – tai politikuoja su kuo, tai pokerio eina palošt ir vėl politikuoja, su vyrais susisėdęs. Prie Smetonos tėvelis dirbo muitinėje Vokietijos pasienyje, buvo pasienio policijos pareigūnas, dėvėjo labai gražią uniformą. Ja ir susuko galvą savo būsimai žmonai, mano mamytei. Tėvelis priklausė ir prie Šaulių sąjungos.

Nūnai baltos jo apykaklės, kurias reikėdavo virinti ir krakmolyti, padėtos. Laukia geresnių laikų. Štai jau metai, kai „atėjo rusas“, nebeaišku, kas čia vyksta, keičiasi valdžia, visi pilna burna kalba apie karą. Na, mėginsim ūkininkaut, išplėtėm ūkį – negali juk ši nesąmonė ilgai tęstis, kai sovietų karininkų bobos, atvykusios čia iš protu nesuvokiamų užkampių, valgo tualetinį muilą vietoj saldainių („Ty čio, Varia, kušaješ? Eto že mylo!“ – „Milo nie milo – kupila, da jieš...“ („Ką tu, Varia, valgai? Juk čia muilas! – Muilas ne muilas – nusipirkai, tai ir valgyk... “ (rus.)) bei dėvi apatinukus, vadinamuosius kombinukus, vietoj sarafanų.

Neplanuotai atsargon išėjęs tėvelio tarnybinis šuo Vilkas, kurį mano sesutės šaukia Ūku, guli verandoj, vis atsidusdamas. Parytys.

Oi, negaliu nepapasakot apie Vilką! Visų pirma – jis pusiau vilkas. Žinia, vilkinių šunų veislė buvo palaikoma tokiu būdu, jog kartkartėm rujojanti kalė buvo nuvedama miškan, kur yra vilkų, pririšama ir paliekama. Taip kalė susikergdavo su vilku. O jos vaikai ir būdavo vilkšuniukai. Maži minkšti žvėryčiai. Taigi. Šios veislės šunys nepaprastai protingi, puikių fizinių savybių, absoliučiai paklusnūs gaujos vadui – šeimininkui, meilūs šeimininko vilkiukams, atsiprašau, – vaikiukams. Šių šunų išvaizda grėsminga: snukis vilko, kukštera vilko, didelis kūnas, o būdas klusnus ir supratingas. Jam malonu dėbsoti pakėlus akis į šeimininką ir skaityti jo mintis. Perskaito ir džiūgauja.

Kai mano sesės buvo mažos, Ūkas laisvu nuo tarnybos metu dirbdavo aukle – prižiūrėdavo Vidutę ir Nijolytę. Jei kas ieškote auklės, ieškokite Vilko. Pamirškite pasaką apie Raudonkepuraitę, paklausykite mano istorijos.

Naujienas apie knygas sekite ir socialiniame tinkle „Facebook“.  Prisijunkite prie „15min knygų lentynos“ gerbėjų

Žmogus juk ne toks kantrus, kaip gyvulys, ar ne? Žmogus kažką aiškina vaikui, kažko iš jo reikalauja. Vilkas leidžia žaisti, žaidžia kartu ir prižiūri. Kai kūdikis pradeda ropinėti ir jį sužiūrėti ypač sunku, ieškokite Vilko. Tada patieskite ant žolės po obelim dekutį ir liepkite Vilkui: „Saugok mergučę!“ Jokia musė nenutūps ant vaiko žanduko, joks uodas. Am – ir jį praris Vilkas. Auklė juk pavargtų baidyti muses, dengtų ant vaiko kokią marlę ar ką... Vilkas niekada nepavargsta. Jam įdomu. Jis sąžiningas. Am – musę, am – uodą. Mėgina kūdikis nuropoti nuo patiesaliuko ant žolės – nevalia, Vilkas atsargiai atsargiai suima už rūbelių, gabena kūdikį dekučio vidurin. Kūdikis – vėl ropot, Vilkas – vėl už pakarpos...

Vis tiek žvėris kantresnis už žmogų, jam nenusibos tūzgintis, kol vaikelis pavargs. O kaip šilta miegot, įsirausus į Vilko papilvės pūkus! Pamiegojus galima papurtyti jį, lyg didžiulį minkštą žaislą – timpt už uodegos! Timpt! Tyyympt! O, dar jis turi akytes...

Bakst pirštu į vieną, bakst į kitą! Kyšt pirštą į vieną ausį, kyšt į kitą. Parakinėkim ir šnerves – ten kaip tik telpa pirštukas...

Guli Ūkas ramus, patenkintas. Aplaižo vaiką. Ant Ūko galima ir joti, įsitvėrus į kudlas. Eina Vilkas atsargiai, tykiai, kad tik mergučė nuo kukšteros nenudardėtų...

Tik pašauki mintyse tyliai tyliai: „Ūkai...“ – ir atlapatuoja jis, įveikdamas visas gamtines kliūtis. Tokie tatai vilkai buvo pasakų šaly Lietuvoj.

Išvežė mus, mažus vaikus, pas kitus vilkus – neprijaukintus (ar prijunks bent vienas? Ar prijunks?). Tą ramų birželio rytmetį, kai Ūkas prisimerkęs verandoj snaudė... Oi, tik neklauskit kodėl, gerai? Pats kvailiausias klausimas, pamirškit jį. Na, paklauskit Vilko – ir ką jis atsakys? Praris šalia dūzgiantį uodą, nusižiovaus...

Neklauskite serbento, šulinio, senos liepos. Neklauskite manęs. Aš taip ir likau per maža tam suprasti.

Anksčiau už visus TAI pajunta Vilkas. Sunkvežimuko polūtorkos burzgimą. Atsistoja verandoje, pastato ausis, žvelgia keliuko pusėn. Mažas mažas raumenukas, esantis tarp šuns šnervių ir viršutinės lūpos, virpa. Mokytas šuo visomis išgalėmis stengiasi nešiepti dantų. Neloti jis moka. Stovės štai šitaip, viskam pasirengęs, kol nesulauks šeimininko – mano tėvelio – komandos. Visa šuns laikysena byloja, kad artėja adrenalinu dvelkiančių žmonių būrelis. Jau girdėti ir balsai.

Į mano sapnelį netikėtai įropoja juodas piktas žvėris. Lokys. Tėtis keliasi iš lovos, mikliai užsimeta rūbus (žmogus be rūbų, žinia, ne kaži ko vertas...), lovoje sėdasi mama. Mažas mažas raumenukas, esantis tarp tėčio antakių, virpteli. Neišduoti jaudulio jis moka. Mama žvelgia į jį, akimis lyg dantimis mėgindama išplėšti tėčio mintis.

Paryčio tylą jau sprogdina beldimas į mūsų duris. Prie vartelių stovi atviras sunkvežimiokas. 

Atėjūnai suvaro mus visus kambario vidurin, tikrina šeimos sudėtį, paima dokumentus. Namus verčia aukštyn kojom, ieško ginklų. Pildo kažkokius dokumentus.

Mano sesutės skubiai pargabenamos namo iš viešnagės pas senelę.

Liepia pasiimti daiktus.

Tai įvardijama kaip perkraustymas. Perkraustymas į kitus sovietų šalies regionus.

Pasiimt maisto mėnesiui laiko. Geriau visko pasiimt daugiau. Paaiškina, kad areštuoja, bėgsim – šaudys.

Nesąmonė, tikėkimės, kad trumpam. Įtampa, įsitempę ir enkavėdistai. Kai kurie – akivaizdžiai užmetę už lūpos dėl drąsos.

Kažkoks prasčiokiškos išvaizdos žmogėnas pataria pasirūpinti kuo šiltesniais rūbais. Vasaros vidury... Tėvams duodama valandėlė savo gyvenimui susikrauti. Leidžiama pasiimti 100 kg ryšulių. Mamai tenka uždavinys mikliai atsijoti, kurie daiktai nelabai reikalingi, o ką, kokiais kiekiais ir tikslais reikia įsidėti. Na, jei jau šiltų rūbų – pasiims tuos geruosius savo ir tėvelio paltus. Paltai minkštos medžiagos, dailiai pasiūti, iš vidinės pusės pamušti švelniu kai-liuku, gražiom apykaklėm. (Toli toli – perkopus Golgotą – šiedu paltai virs karvute, pirmąja mūsų karvute Sibire.) Ale kur tie paltai padėti dabar, vidurvasary, jėzusmarija? Dar žiedų auksinių vienas kitas – ant piršto mautis ar liemenėlėn kur kišt?

Mama Vidą su Nijole siaučia šilčiau – mažu mačys nuo rytmečio vėsos ir nervinės žvarbos, mane kiečiau suvynioja. Štai ir guliu kaip tūta – baisus ir grėsmingas ideologinis sovietų priešas... Nors tada dar juo nebuvau (sakau atvirai – tuomet man aktualu buvo tik sučypti apsikakojus ar išalkus, na, kartais dar šiaip sau parėkti, lyg kokią paraišką gyvenimui pateikt), bet dabar jau esu. Turėjau tapti bedieviu sovietiniu mankurtu – netapau. Šiandien manau – tik todėl, kad visą ilgą ilgą kelią man dainavo mama. Dainavo apie griežlę ir radastą. Deja, nei vienos, nei antros nesu mačiusi ar bent jau nepažįstu. Jos taip ir liko man mistinės lietuvių tautosakos būtybės.

Mamyt, jei neturi šią akimirką ką pasakyt savo vaikui – dainuok.

Ar žinai, kad nė viena kada nors sudainuota daina niekur nedingsta? Ji lieka dangaus sferoje, supančioje Žemę. Ją netgi galima būtų pagauti kokiais nors radarais, tik niekam tai nerūpi. Na kas gi dabar gaudys brangiausia technika kažkokias kaži kada buvusias dainas? Apie radastas ir griežles...

Bet grįžkime į tą birželį. Į tą birželį, kuriam epiteto nėra. Visi mano sugalvoti žodžiai: baisusis, juodasis, žiaurusis – visiškai ne tai.

Mama blaškosi po kiemą ir ūkinius pastatus – rugštėle, karvės liks nemelžtos, juk joms tešmenis spaudžia – šūdą čia supras tas, kuriam tešmens nespaudė, tfu! Paršai ėmė žviegt, nenaudėliai, tikėdamiesi, kad šis alasas kieme reiškia ankstyvus pusryčius.

Ūką tie žmonės kažkur nusiveda. Suprato, kad vertingas padaras. Vištos bėgioja po kiemą.

Tiesa gi – šuo. Kas tai yra šuo? Kam jis žmonėms? Kam jis? Paprastai jam iš nasrų dvokia. Apie jį sakoma – dvesia, ėda. Tiek to, ką aš čia dabar.

Suaugusiųjų suirzę balsai, kampuoti judesiai. Mama, sukaupusi visą valią, stengiasi nepravirkti, kad neišgąsdintų vaikų. Visgi sesutės įninka bliauti – vaikams dar būtų metas miegoti. Viena, Vidutė, staiga nutyla. Papūtusi storus žandus, suraukusi antakiukus, žiūri. Nijolytė prašosi mamai ant rankų, ji dar tokia mažutė, tik tik pradėjo vaikščiot. Aš, suvyniota rąsto kietumo ryšulin, nusprendžiu susilieti su aplinkiniais daiktais. Protingas sprendimas. Strategiškai, taktiškai geras. Skoningas.

Susideda tėvai lašinius, skilandžius, dešras, duoną, medų, sūrius, sviestą, miltus, kruopas. Antklodes ir pagalves. Šiltus rūbus. Kiaurasamtį, samtį, šaukštus, peilius, puodus ir dubenis, lėkštes, puodelius. Rankšluosčius – drobinius pasoginius austus rankšluosčius su inicialais MJ (Marija Jasaitytė), paklodes. Kibirą ir kanę.

Adatas ir siūlus, ylą, nėrimo vąšelį, virbalus. Cukraus (o cukraus, kaip sykis, tąsyk turėta daug – apie 20 kg), druskos, pipirų. Lauro lapelių, muskato riešuto, cinamono žievelės, kvapiųjų pipirų (Jėzau, kad būtų žinota – kam gi šitie visi reikalingi – žiurkienai pasigardinti?..). Arbatos. Rožančių, kryželį. Kelias nuotraukas. Viršutinių, apatinių rūbų, kojinių. Ak, gerai, storas pirštines. Vystyklus man ir skepetų.

Žemuogės lieka pamiškėj. Neliestos, nenurinktos. Laimės žemuogės paliekamos karoti ant šakučių. Nenuskintos jos birs žemėn, raudonos kaip kraujo lašiukai.

Baltąsias tėvelio apykakles taip pat paliekam. Ir teisingai darom.

Lieka trobesiai ir užsėti laukai. Šienaujamos lankos, užmegzti obuoliukai. Gyvuliai ir paukščiai, puikiausia vokiška kuliamoji, vokiški dviračiai (juk gyventa Vokietijos pasieny, tad ne tik daiktai, bet ir žodžiai tiems daiktams pavadinti buvo vokiški). Tolstant nuo namų lyg durklas paširdin sminga Vilko šiurpus staugimas. Jau ir mūsų lankos baigėsi, o šuns balsas vis dar ne. Net ir mūsų palydovams jis gniaužia širdį, trištvajliog – sako. Pradedame mokytis rusiškų keiksmažodžių. Daug išmoksim.

Prie instruktažo, ką leidžiama pasiimt tremiamiesiems, yra pastaba: „Griozdiškų daiktų imti nerekomenduojama.“
Lietuvą imti?

Nelabai ji griozdiška – tilptų širdy, delne, kišenėlėj, skreite...

Imam, ką galim, ką pakeliam – akių dugne to rytmečio saldžiai-sentimentaliai-kraupiai rausvą peizažą. Amen.

Ištrauka iš knygos: Eglė Gudonytė. Karta nuo Sibiro: [dokumentinis romanas] – Vilnius: Mintis, 2013. – 192 p.

Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Tik 15min Pasaulis kišenėje

Kitokia Panama. Salos, kuriose vyrai trokšta būti moterimis

Vardai

Dviguba šventė V.Pranckiečio šeimoje: Tytuvėnuose – dukros vestuvės ir anūko Jono krikštynos

Tiesiogiai Sportas

Korėja – Meksika: kukliai įvarčius mušančios komandos žada nerezultatyvų mačą?

Aktualu

Vilnių iškeitė į Naująją Akmenę – pokyčius nulėmė elementari matematika

Aktualu

Lazdijuose gausios ugniagesių pajėgos kovojo su ugnimi parduotuvėje „Aibė“

Sportas

Gražiai ir užtikrintai: belgai susitvarkė su Tuniso pasipriešinimu

Aktualu

Mindaugas Bastys vėl sieks tapti Seimo nariu

Aktualu

Aleksoto aerodrome sudužo akrobatinio skraidymo čempionės pilotuojamas lėktuvas

Aktualu

Atliekų sistemos pertvarka nepatenkinti vilniečiai pyksta dėl sąskaitų

Aktualu

Sustabdžius narystę partijoje, Petras Gražulis ėmė šnekėti, kad išeis pats

Sportas

„Skrieja kamuolys“: politika Kaliningrade, įsibėgėjantys brazilai ir vokiška krizė

Aktualu

Londone – demonstracija už antrą „Brexit“ balsavimą

Vardai

Švėkšnoje susituokė „Ryto“ krepšininkas Arnas Butkevičus ir Laurita Vilkaitė: porą sužavėjo bažnyčia

Gyvenimas

Jaunimas ir „Instagram“: ar tinka profilyje prabilti apie emocinius sunkumus?

Gyvenimas

Kūdikiai gimdoje verkia – ir dar 18 įspūdingų faktų, kuriuos sužinojau, tapęs tėčiu

Vardai

Škotijos pilyje tuokiasi „Sostų karų“ žvaigždės Kitas Haringtonas ir Rose Leslie

Aktualu

Iš TS-LKD pašalintas Mantas Adomėnas trauksis iš frakcijos, bet ne iš Seimo

„Vieni vartai“: Neymaro ašaros, maištas Argentinos rinktinėje ir paskutinis šansas vokiečiams

Tiesiogiai Gazas

F-1 etapas Prancūzijoje: trečiuosius važiavimus nutraukė R.Grosjeano avarija

Naujienos

Tik 15min Pasaulis kišenėje

Kitokia Panama. Salos, kuriose vyrai trokšta būti moterimis

Vardai

Dviguba šventė V.Pranckiečio šeimoje: Tytuvėnuose – dukros vestuvės ir anūko Jono krikštynos

Tiesiogiai Sportas

Korėja – Meksika: kukliai įvarčius mušančios komandos žada nerezultatyvų mačą?

Aktualu

Vilnių iškeitė į Naująją Akmenę – pokyčius nulėmė elementari matematika

Aktualu

Lazdijuose gausios ugniagesių pajėgos kovojo su ugnimi parduotuvėje „Aibė“

Sportas

Gražiai ir užtikrintai: belgai susitvarkė su Tuniso pasipriešinimu

Aktualu

Mindaugas Bastys vėl sieks tapti Seimo nariu

Aktualu

Aleksoto aerodrome sudužo akrobatinio skraidymo čempionės pilotuojamas lėktuvas

Aktualu

Atliekų sistemos pertvarka nepatenkinti vilniečiai pyksta dėl sąskaitų

Aktualu

Sustabdžius narystę partijoje, Petras Gražulis ėmė šnekėti, kad išeis pats

Sportas

„Skrieja kamuolys“: politika Kaliningrade, įsibėgėjantys brazilai ir vokiška krizė

Aktualu

Londone – demonstracija už antrą „Brexit“ balsavimą

Vardai

Švėkšnoje susituokė „Ryto“ krepšininkas Arnas Butkevičus ir Laurita Vilkaitė: porą sužavėjo bažnyčia

Gyvenimas

Jaunimas ir „Instagram“: ar tinka profilyje prabilti apie emocinius sunkumus?

Gyvenimas

Kūdikiai gimdoje verkia – ir dar 18 įspūdingų faktų, kuriuos sužinojau, tapęs tėčiu

Vardai

Škotijos pilyje tuokiasi „Sostų karų“ žvaigždės Kitas Haringtonas ir Rose Leslie

Aktualu

Iš TS-LKD pašalintas Mantas Adomėnas trauksis iš frakcijos, bet ne iš Seimo

„Vieni vartai“: Neymaro ašaros, maištas Argentinos rinktinėje ir paskutinis šansas vokiečiams

Tiesiogiai Gazas

F-1 etapas Prancūzijoje: trečiuosius važiavimus nutraukė R.Grosjeano avarija

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Video

Maudymosi kostiumėlių tendencijos

Pinigai mano ateičiai

30 geriausių restoranų

Remontas be nervų

Sveikata

Svajonių virtuvė