Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 10 03, 13:47

Kas buvo J.Pilsudskis? Knygoje – lietuviškoji „žavingojo šunsnukio“ biografija

Leidykla „Briedis“ pristato lietuvių skaitytojui jau pažįstamo autoriaus Regimanto Dimos knygą „Žavingasis šunsnukis. Lietuviškoji J.Pilsudskio biografija“, rašoma pranešime spaudai.
Juzefas Pilsudskis
Juzefas Pilsudskis / Nuotrauka iš Kielcų nacionalinio muziejaus archyvo
Temos: 2 Knygos Kultūra

Jei tektų rinkti įtakingiausią XX a. lietuvių kilmės asmenį, išmanančiam žmogui pasirinkimas būtų lengvas – Juzefas Pilsudskis. Šio žmogaus biografija daugeliui lietuvių iki šiol menkai pažįstama. Dažnam lietuviui jis – šunsnukis, klastingai atplėšęs Vilnių nuo Lietuvos, o lenkams – valstybės atkūrėjas, pusdievis. Bet ne kiekvienas žino apie žemaitišką giminės kilmę.

Žvelgiant objektyviai, J.Pilsudskis labiausiai nusipelnė Europai bolševikinio raudonojo maro sustabdymu 1920 m., kai Budiono raiteliai, traukdami revoliucines dainas, jojo į Berlyną kelti pasaulinės revoliucijos. Šiuo metu mėginant sustabdyti Rusijos imperializmą, J. Pilsudskio idėjos kaip niekad aktualios. Taip, šis žmogus jau prieš šimtą metų žinojo ir darė tai, ką dabar su dideliu vargu sužino Vakarai ir daro Ukraina.

Paskaitykite šio „žavingojo šunsnukio“ lietuviškąją biografiją – akys atsivers. Skaitytoją derėtų įspėti dėl šio rašytojo rašymo stiliaus, kuris susiformavo audringame verslininko ir regbininko gyvenime iki penkiasdešimties metų. Vėliau po nedidelės pusės amžiaus krizės Regimantas nusprendė keisti gyvenimą ir rašyti. Ir tai daro iki šiol. Tad skaitykite atsargiai, neišsigąskite aštraus vyriško žodžio ar gruboko humoro.

Knygos viršelis
Knygos viršelis

R. Dima XIX amžiaus istorijoje aptiko neįtikėtinų Žemaitijos bajorų veiklos epizodų Azijoje. Jų nuotykiai prašyte prašėsi istorinių romanų. R. Dima atliko šią misiją ir išleido romanus apie Joną Prosperą Vitkevičių arba Batyrą – „Vilniaus plovas“ (2015) bei apie kitą neįtikėtiną personažą Bronislovą Grombčevskį – „Bronislovas ir imperatorius“ (2016). Knyga apie J. Pilsudskį yra šių istorinių romanų trilogijos trečioji dalis.


Perversmas

Vyrai sensta vienodai. Staiga po keturiasdešimties pajunta, kad neteko greičio, staigumo. Judesiai vangūs, nes sąnariai lyg pripilti smėlio ar užkimšti vata. Vėliau žilas plaukas permuša visus kitus plaukų atspalvius. Nesinori niekur judėti, geriau nei vaikščioti yra atsisėsti. Atsisėdus

šauna protinga mintis: o kodėl neprigulus pusei valandos? Kam tą stuburą kankinti? Sėdėjimas nėra natūrali žmogaus poza. Sveikiau ištiesti kojas. O po pietų visiškai padoru pagulėti valandą. Vis dažniau kyla nenumaldomas noras paaiškinti jaunimui, kaip jis kvailai elgiasi. Vis dažniau sukasi galva. Gydytojai tik skėsteli rankomis – senatvės ligos. Tai jei sensti tvarkingai, be didesnių sukrėtimų, šitas sklandaus senėjimo laikotarpis maždaug nuo keturiasdešimties iki šešiasdešimties metų švelniai ištįsta. O kiti žmonės susensta staiga. Po vienos nakties ateina žilas, tirtančiomis rankomis.

Juzefas Pilsudskis paseno per tris 1926 metų gegužės perversmo dienas. Išvažiavo dar gana veiklus, gyvas vyras į miestą. Žmonai pasakė, kad grįš iki pietų. Pietūs pas juos visada būdavo patiekiami trečią valandą. Švenčioniškė virėja Adelcia virė paprastai, bet skaniai. Lietuviškai. Maršalas nemėgo tik bigoso ir koldūnų. O visą kitą valgė nesididžiuodamas. „Grįš iki pietų“ reiškė, kad maršalas grįš likus pusei valandos iki pietų pradžios. Juzefas Pilsudskis grįžo po trijų dienų. Lenkijos diktatorius ir senas senelis. Jo lenkai. Jo lenkai kovojo vieni prieš kitus. Šimtai lavonų gatvėse. Lenkai šaudė į lenkus. Lenkai kovojo ir mirė, kad jis, amžinasis Lenkijos gelbėtojas, vėl negelbėtų Lenkijos.

Bet kuris susentų pernakt nuo tokių žinių. Miestų kovos, šaudynės gatvėse lyg priminė senus laikus, kai jo kovinės organizacijos nariai šaudė caro žandarus, sprogdino policijos nuovadas ir mojavo demonstracijose raudona vėliava. Grįžo senasis raudonasis socialistas? Tuoj lėks bričkele besiplaikstančiais švarko skvernais į Bezdonis plėšti traukinių? Mojuos revolveriu palei nosį žandarui, nenorinčiam atiduoti raktų nuo pašto vagono, kur sudėti pinigų maišai? Čia veikia tas žmogus, kuris derėjosi su Prancūzijos prezidentu ir sprendė, kam laimėti pilietinį karą Rusijoje – Denikinui ar Leninui?

Na gal ne taip žiauriai. Pabandysiu paaiškinti. Viskam yra priežastys, ir senas žmogus, perkopęs 60 metų ribą, retai grįžta į patilčių plėšiko karjerą. Grįžkime laiko mašina į 1893 metų Vilnių. Tada buvo įsteigta Pilsudskio partija – žymioji revoliucinė PPS. Kartu su juo Panerių miškuose partiją steigė ir Stanislavas Voiciechovskis. Na jie pažįstami nuo dar ankstesnių laikų, nuo Adomo ir Ievos. Susipažino, kai jaunasis Juzefas kovojo dėl gražiausios Vilniaus revoliucionierės Marijos širdies. Senesnį bendražygį sunku įsivaizduoti.

Tai tas vaikinas iš Panerių miško dabar jums ne koks pogrindininkas, o oficialus visos Lenkijos prezidentas. Pakeitęs tame poste paklaikusio dailininko nušautą Gabrielių Narutavičių. O dar garbingiau būtų pasakyti – Gabrielių, kuris gavo kulką, skirtą Pilsudskiui. Pirmoji šalies dama Marija taip pat labai susijusi su Lietuvos istorija. Kilusi nuo Giedraičių miestelio. Ji – kunigo Išoros dukterėčia. Kunigą Stanislovą Išorą Muravjovo-Koriko parankiniai sušaudė Lukiškių aikštėje pirmą iš visų aukų per 1863 metų sukilimo malšinimą. Už atsišaukimo skaitymą iš sakyklos bažnyčioje. Prezidentas ir pirmoji dama susipažino dirbdami pogrindinį darbą toje pačioje Pilsudskio partijoje…

Lenkijos prezidentas priimdavo agresyvius ir valdingus Pilsudskio reikalavimus dėl vienos ar kitos kandidatūros, ypač į karinių reikalų postus. Galų gale po vienos nediplomatiškos ofenzyvos į karo ministro postą buvo pasodintas mums liūdnai žinomas generolas Liucijanas Želigovskis, slaptojo plano užgrobti Vilnių, vykstant deryboms su Lietuva dėl Suvalkų sutarties sąlygų, vykdytojas.

Jeigu Juzefas kviečia Liucijaną, vadinasi, reikalas bus nešvarus. Slaptas. Želigovskis – patikimas tamsiųjų Pilsudskio operacijų meistras. Tie LDK bajorai vienas kitą supranta iš pusės žodžio. Visa Lenkija patyrė tą pačią želigovskinę skriaudą, kaip ir lietuviai prarasdami Vilnių. Iš mūsų atėmė Vilnių, o lenkai prarado demokratiją. Taip ir šiam antidemokratiškam sąmokslui Liucijanas tiko. Patyręs. Želigovskis susodino į visus kiek svarbesnius karinius postus buvusius legionierius arba šiaip prijaučiančius Pilsudskiui. Arba bent jau nenorinčius priešintis maršalo valiai. Pasitaikius tinkamam pretekstui perimti valdžią buvo pasiruošta. Karininkai kartą net surengė viešą demonstraciją Sulejuveke – laikas, komendante, vėl perimti valdžią Lenkijoje į savo rankas. Nes padėtis buvo tragiška. Bedarbių skaičius išaugo du kartus. Kainos šoktelėjo apie 15 procentų. Karininkai nesugebėjo išmaitinti savo šeimų. Lenkija burbėjo ir erzeliavo. Tinkamas laikas imti valdžią ir daryti tvarką.

Mums derėtų prisiminti dar vieną žymių vyrų gyvenimo aspektą. Kažkuris iš patyrusių Kremliaus vidaus politikos virtuvės žinovų vos neapsiverkė, kai sužinojo, kad Putinas įsitaisė jauną meilužę Aliną Kabajevą. Dabar tai prasidės – visus perspėjo. Senas diedas bandys pademonstruoti, koks kietas. Jaunų meilužių prakeiksmas. 1925 metais, kaip tik prieš perversmą, senasis maršalas pasijuto blogai po ilgo pasivaikščiojimo Druskininkuose ir jį tada gelbėjo jaunutė, elegantiška daktarytė Levicka. Kas galėtų paneigti, kad pagyvenęs vyras labai norėjo pasirodyti esąs kietas, gyvas ir guvus. Ne pagrindinis motyvas, bet vienas iš galimų…

Tačiau maršalas vis nesiryžo. Nėra patogu vaikyti senus kovos draugus iš valdžios. Faktiškai ir taip jis savo demaršais valdė daug ką, ypač kariuomenę. Bet kirbėjo tas įkyrus noras pačiam sėdėti politinės valdžios viršūnėje ir padaryti taip, kaip reikia. Kartą paragavęs negali sustoti. Aš apie mėgavimąsi valdžia. Taigi pasiryžo. Faktinis sukilimo organizatorius buvo Drešeris-Orličius, generolas iš legionų. Bet be maršalo lazdos reikalai nepajudėtų, ir Pilsudskis išjudėjo lyg prikrautas iki kraštų sendaikčių girgždantis vežimas.

Perversmo dienomis buvo apatiškas ir energingai vadovauti (kaip prieš keletą metų) per tas pučo dienas jam sunkiai sekėsi. Mūsų laikais gal net pavadintume jo būklę madingu depresijos vardu? Nebuvo mūsų herojus jau tokios geležinės psichinės sveikatos. Bandė geruoju perimti valdžią. Išvedė sau ištikimus pulkus į Varšuvos gatves. Ir abu seni draugai – o dabar priešininkai – nutarė susitikti. Kas ko nori, kas ką darys?

Visa sukilimo eiga buvo lyg nulemta moirų. Niekas nedrįso priešintis dievų valiai. Vaidino savo vaidmenį antikinėje tragedijoje, bet tik tiek. Visi laukė, kada teatre suskambės pertraukos skambutis ir Dzeuso arba režisieriaus balsas iš aukštai palieps:

– Aktoriai, namo! Vaidinimas baigtas.

Rokošo priešininkai ar sąmokslininkai prieš valdžią veikė lyg nenoromis. Lyg abejodami savo veiksmų teisėtumu. Perversmas, kurio niekas nenori. Taip reikalai civilizuotame pasaulyje nedaromi, bet Varšuvoje 1926 metais būtent taip vyko perversmas – nenoromis.

Mūsiškis perversmas Kaune tų pačių 1926 metų rudenį baigėsi dar greičiau. Lietuviškojo perversmo intencijos buvo labai panašios. Eiga panaši, bet dar taikesnė. Nebuvo tiek aukų kaip Varšuvoje. Na, nes valstybė mažesnė ir perversmo vadas ne toks aršus. Taigi šie du seni pažįstami – prezidentas ir maršalas – susitinka ant tilto Varšuvoje 1926 metų gegužę. Pilsudskio komanda reikalauja, kad vyriausybė atsistatydintų. Vienoje pusėje – valdžios kareiviai, kitoje – Pilsudskio sukilėliai. Jie bando kalbėtis kaip seni draugai, tačiau Lenkijos prezidentas – jau ne senasis Pilsudskio draugas, o legalus valstybės vadovas, ir pokalbis nepavyksta.

Neįtikėtina – Lenkijos prezidentas maršalui nepaklūsta. Voiciechovskis, nueidamas po nepavykusio pokalbio, lyg padėdamas tašką derybose, paliepia kariams vykdyti savo pareigą.

Pilsudskis nustebęs paklausia jauno valdžiai paklusnaus karininko:

– Sūneli, tai tu į mane šausi?

Karininkas patvirtina vykdysiąs įsakymus. Na, iš šios frazės galime suprasti, kad Juzefas buvo lengvai pakilęs į kosmosą. Ne taip jis įsivaizdavo valdžios perėmimą. Tačiau ir be jo yra kam duoti įsakymus. Po truputį reikalai pajuda. Pilsudskininkams įsakoma užimti Varšuvos tiltus. Sąmokslininkai tiesiog verčia senąjį maršalą duoti nors kokius nors įsakymus. Štai karininkas atbėga į štabą uždusęs – laisvas tiltas, užimkime.

Sąmokslo lyderis staiga vėl pradeda abejoti. Jis kreipiasi į saviškius – sūneli. Ar tikrai laisvas tiltas, nes to negali būti. Mūšio vadas abejoja ir nepasitiki informacija. Taip dvejoja vykstant mūšiams. Tačiau ant Kerbedžio tilto valdžios daliniai apšaudo sukilėlius. Visoje Varšuvoje prasideda susišaudymai. Rokošo arba perversmo aukų iš abiejų pusių bus 379, apie 2000 sužeistų. Niekas visoje Lenkijoje nežino, kieno įsakymus vykdyti. Senas Pilsudskio bendražygis Sosnkovskis, su kuriuo kalėdamas Magdeburgo pilyje Juzefas sužaidė 250 šachmatų partijų, nusprendžia geriau nusišauti nei išduoti Lenkiją arba Pilsudskį. Jis vadovauja Poznanės karinei apygardai. Kaip Sosnkovskis įsakys, taip ir pasisuks reikalai. Generolas yra už Lenkiją ir už komendantą. Tad, nepakėlęs sprendimo sunkenybės, šauna sau į krūtinę.

Būdamas kairiarankis tik persišauna plautį. Lieka gyvas. Per metus šiaip ne taip pagyja. Taigi perversmas Varšuvoje vyksta. Toks keistas. Valdžiai niekas labai nenori padėti. Rokošininkai laukia paramos dalinių iš Vilniaus. Kiti Lenkijos kariniai daliniai lyg ir paklūsta valdžiai, tačiau į Varšuvą neskuba. Tegul jie ten patys išsiaiškina. Taip aršiai ir skausmingai kaip Sosnkovskis kiti generolai nereaguoja. Pilsudskis dar kartą pasiunčia Želigovskį su pagerintais pasiūlymais – ką gi kitą – į prezidento rūmus Belvederyje. Tačiau Želigovskis po pokalbio su Lenkijos prezidentu iš Belvederio išeina visiškai mūriniu veidu. Lyg plyta per veidą gavęs. Dar kartą valdžia nepaklūsta rokošininkams.

Šiaip labai konkrečios priežasties perversmui nebuvo. Tiesiog pabodo Sulejuveko stebėtojui politikų negebėjimas susiorganizuoti normaliai funkcionuojančios vyriausybės. O šalyje padėtis blogėjo. Tad Pilsudskis sugalvojo tiesiog paimti į rankas valdžią ir tvarkingai dirbti. Perversmą parėmė labai marga publika. Kairieji ir vis dar gyva jo senoji partija PPS jungėsi į perversmą su obalsiu „Šalin fašistus“. Taip negražiai buvo pavadinti dešinės atstovai, iki tol valdę Lenkiją. Perversmininkams labai padėjo geležinkelininkų profsąjungos. Jos streiku sustabdė valdžiai ištikimos kariuomenės greitą permetimą į Varšuvą. Net komunistai – taip, tai ne spaustuvės klaida – palaikė Tuchačevskio nugalėtojo perversmą. Marga buvo rokošo publika, labai marga.

Bet ir pats Pilsudskis neturėjo aiškaus plano, ką ir kaip keisti. Pasitikėjo savo charizma ir vardu. Galvojo, kad įlips į istorijos upę antrą kartą ir išplauks. Kaip jau pasiseks, veiks pagal aplinkybes. Visi nuo pirmos perversmo dienos klausys ir dirbs taip, kaip pridera. Deja, net pusė Lenkijos karių jam nepakluso. Perversmas truko tris dienas, buvo daug lakstymo, atsitiktinio šaudymo aukų, galų gale prezidentas nutarė pats atsistatydinti, siekdamas išvengti pilietinio karo Lenkijoje. Nes pilietinis karas Lenkijoje automatiškai reiškė plėšriųjų Lenkijos kaimynų pergalę. Lyg ir pilietiškesnis Belvederio šeimininkas pasirodė už valdžios trokštantį diktatorių.

Pilsudskis Tuchačevskio nebūtų įveikęs 1920 metų Rusijos ir Lenkijos kare, jei vadovautų kariniams daliniams taip, kaip vadovavo per 1926 metų perversmą. Mes čia smarkokai sumenkiname Pilsudskį. Dar kartą primenu šios knygos pavadinimą – „Žavingas šunsnukis“. Gegužės perversme nieko žavingo nebuvo. Lieka kas? Taip, lieka kitas nemalonus žodis – šunsnukis. Ne tik su Lietuva, atimdamas Vilnių, niekšiškai ir pasalūniškai pasielgė. Iššiepė savo kruvinus nasrus senosios Bezdonių plėšiko manieros. Iš Lenkijos ilgam atėmė demokratiją. Iki pat „Solidarumo“ laikų. Žiaurokai, bet teisingai knygą pavadinome.

Maištas baigėsi taip. Belvederyje gintis, kai iš visų pusių supa pilsudskininkai, tapo nepatogu. Generolai pasiūlė trauktis į patogesnį gynybai Vilanovą. Valdžios atstovai su prezidentu priešakyje iš Belvederio ilga kolona perėjo visą miestą į priemiestyje esantį Vilanovą. Nešė valstybės vėliavą. Kolonoje ėjo daug aukštų karininkų. Visiems, net ir generolams, buvo išdalinti karabinai. Kolonos viduje ėjo politikai, ištikimi valstybei, tvarkai ir demokratijai. Iš šonų ėjo kariai, saugantys valstybę, tvarką ir demokratiją. Keistas nešventinis paradas per užvėrusį langus nuo šaudynių miestą.

Pilsudskio kariai kolonos neatakavo. Maršų negrojo. Šūksnių „Valio“ nebuvo. Ir tas ilgas maršas per miestą nuramino aistras. Ilgas pasivaikščiojimas sustato mintis į vietas. Ilgus pasivaikščiojimus esant stresinei situacijai rekomenduoja psichologai. Žygiuojant kolonai, iš jos spruko keli politikai, greičiau susivokę naujoje politinėje situacijoje. Prezidentas ir kiti atėję iki Vilanovo rūmų suprato – viskas, ištiksėjo jų laikas. Ūsuotasis senis nepasiduos.

Lenkiją dabar galima gelbėti taip – atiduoti ją seniui. Dar aršesniam jos gynėjui. Geriau ūsuoto senio valdžia nei pilietinis karas Lenkijoje. Premjeras Vitosas ir prezidentas Voiciechovskis perdavė savo įgaliojimus Seimo maršalui Ratajui.

Pasimetę politikai Seime bandė išrinkti Pilsudskį naujuoju Lenkijos Respublikos prezidentu. Jei nekoketuojant, tai kam buvo rengiamas perversmas? Seimas tvarkingai nubalsavo: Pilsudskį išrenkame prezidentu. Tačiau Pilsudskis griežtai pareiškė, kad ne. Jis lieka tik paprastu karo reikalų ministru. Tačiau kuklus ministras persikelia į solidžiausius prezidentinius Belvederio rūmus Varšuvoje. Išrinko prezidentu beveik niekam nežinomą chemiką Ignotą Moscickį. Pilsudskis vis dar koketavo. Tai ne perversmas, nes aš nepaėmiau visos valdžios. Viskas legalu.

Na, Juzefai, kam buvo reikalingi tie koketiški žaidimai? Visi suprato: Lenkija – galinguose Pilsudskio gniaužtuose. Ir ką dabar darysime? Tai yra ką dabar lieps daryti maršalas?

Atsakymas buvo toks. Darysime sanaciją. Lenkijos ekonomiką, visuomenę, kariuomenę ir užsienio politiką padarysime sveikesnę.

Aha, tai ir mums labai įdomu dabar pasidarė. O koks veiksmų planas gelbėti ekonomiką? Ar tik susodinti vagis ir įvesti tvarką? Ir viskas? Tvarka valstybėje ateis lyg gražuolė per pievą balta vasarine suknele, su lauko gėlių puokšte, besišypsodama visiems karininkams? Politikų dezinfekavimas pašlakstant švęstu vandeniu arba papurškiant odekolonu? Tai vadinama sanacija?

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą