Ką iš tiesų reiškė būti Johnu Lennonu: atstumtu vaiku, vidurinės klasės berniuku, apsimetančiu darbininkų klasės herojumi, ir genijumi, kuris taip nemėgo savo išskirtinio balso, kad įrašuose nuolat jį maskuodavo? Knygos autorius, asmeniškai pažinojęs Lennoną, griauna idealizuoto taikos princo iš dainos „Imagine“ mitą ir atveria tikrąjį – pažeidžiamą, aikštingą ir prieštaravimų draskomą – kūrėją. Šiuose puslapiuose Johnas Lennonas iškyla kaip itin įvairiapusiška asmenybė: išdaigas krečiantis Liverpulio paauglys, aštriausio sąmojo bitlas, psichodelikos guru, prieš karą kovojantis feministas ir galiausiai savo rankomis „The Beatles“ sugriovęs bohemiškas multimilijonierius.
R. Connolly atskleidžia Johno Lennono asmeninio gyvenimo užkulisius ir ieško atsakymo, kas iš tiesų suformavo šią sudėtingą asmenybę. Jis atvirai aprašo J. Lennono santykius su pirmąja žmona Cynthia, kaltės jausmą dėl palikto sūnaus Juliano, viską pakeitusį ryšį su Yoko Ono ir augančią įtampą tarp grupės narių. Autorius gręžiasi ir į pačias kūrėjo šaknis: sudėtingą vaikystę, Antrojo pasaulinio karo foną ir nemadingo Liverpulio uostamiesčio aplinką. Visa tai padeda geriau suprasti, ką reiškė būti Johnu Lennonu.
Knygą iš anglų kalbos vertė Mantas Tamulevičius.
Leidykla „Briedis“ taip pat yra išleidusi kitą Ray’aus Connolly biografiją „Būti Elviu. Vienišas gyvenimas“.
Siūlome knygos ištrauką.
Johnas pasitraukė. Viskas taip paprasta. Buvo madinga studentams pasitraukti iš aukštosios mokyklos, kad grotų rokenrolo grupėje. Bet Johnas viską apvertė aukštyn kojomis. Jis pasitraukė iš rokenrolo ir apleido savo kelias dešimtis gitarų, kad galėtų daugiau būti namuose ir atsiduoti tėvystei. Dr. Winstonas O’Boogie’is, kaip jis sąmojingai save vadino per Prarastąjį savaitgalį, buvo ištremtas, o jo vietą užėmė atgimęs JohnandYoko duetas. Johnas ir vėl keitė savo gyvenimą, pradėjo viską nuo pradžių, o gyvenimą iki „Dakotos“ net vadino „ankstesniąja inkarnacija“. Ir kartu su naujuoju gyvenimu netrukus atsiras ir naujų manijų.
„Brangus, Ray’au, – 1975 m. pavasarį atvirlaiškyje man rašė Yoko. – Šią žinią suvirškinti bus sunku – Johnas ir Yoko ne tik pradėjo gyventi kartu, bet jie dar ir laukiasi kūdikio – gimsiančio spalį!“
Tai buvo netikėta... taip pat ir Johnui. Prieš porą metų per vieną iš retų susitikimų su Cynthia jis jai pareiškė manantis, kad nesugebės turėti daugiau vaikų, nes tokia gausybė narkotikų turėjo paversti jį nevaisingu. Klydo. Tačiau Yoko viskas nebuvo taip lengva.
„Ji patyrė pernelyg daug persileidimų, – paaiškins Johnas. – Kai buvo jauna, nebuvo kontraceptinių piliulių, tad ji išgyveno daug abortų ir persileidimų. Jos skrandis tikriausiai primena Kju sodus Londone. <...> Bet vienas kinų akupunktūristas iš San Fransisko pasakė: Elkis gerai, nevartok narkotikų, sveikai valgyki, negerki. Turėsi vaiką.“
Yoko apraizgė pastojimą romantika. „Kai Johnas grįžo, puikiai pasimylėjome, ir aš pastojau“, – šypsodamasi sakė žurnalistui ji, o Johnas jautėsi užtikrintas, kad tai įvyko vasario 6 d., šešios dienos po jo skyrybų su May. Jis, kaip ir jo tėvas, neabejojo žinąs tikslią akimirką, kada prasidėjo jo sūnaus gyvenimas.
Po daugelio metų Yoko pripažins, kad iš pradžių, būdama keturiasdešimt dvejų, ji nežinojo, ar tikrai nori vaiko, ir svarstė dar kartą darytis abortą, – tačiau nusprendė nenutraukti nėštumo, pamačiusi, kaip Johnas vėl nori būti tėvu.
O Johnas tikrai jautėsi pakylėtas. Jis buvo parašęs pusę dainų naujam albumui, tačiau, paaiškėjus, kad Yoko nėščia, pastūmė jas šalin. Augant Julianui, Johnas praktiškai nepasimėgavo tėvyste, nes Juliano gimimas sutapo su bitlomanijos piku. „Jau netekau vienos šeimos tam, kad sukurčiau, ką... Sgt Pepper?“ – rašė jis, nuvertindamas patį garsiausią „The Beatles“ albumą. Šįkart viskas bus kitaip. „Aš palaimintas, nes gavau antrą šansą“, – teigė jis. Ir, neturėdamas jokių išorinių įsipareigojimų, jis stačia galva pasinėrė į tėvystę, vedamas tokios pačios aistros kaip ir bet kokio kito naujo projekto pradžioje. Tai reiškė, kaip nurodė Yoko, išvalyti organizmą nuo alkoholio, pereiti prie makrobiotinės mitybos ir pakabinti gitarą ant stovo. Jeigu jam kada nors prireiks rokenrolo dozės, kaip priminimo apie ankstesnįjį gyvenimą, galės ją gauti Juodajame kambaryje – taip Johnas su Yoko jį vadino, – kuriame jis laikė muzikos automatą su daugiausia šeštojo dešimtmečio rokenrolo plokštelėmis. Tačiau jam jo beveik neprireikdavo. Jis atšaukė žurnalo Billboard prenumeratą, nebesekė popmuzikos topų, nors vis dar stebėjo „Bee Gees“, Bowie’io ir Eltono Johno karjerą, o virtuvės radijo leistuvą perjungė į lengvos, plačiajai visuomenei pritaikytos muzikos stotį. Tiesą sakant, tikimybė išgirsti „The Beatles“ dainą per šią stotį, ko gero, buvo tik didesnė.
Gyvendamas su May, skyrium nuo Yoko, jis vedė dienoraštį, kuriame aprašė kasdienį gyvenimą, kaip „pabusdavau nepažįstamose vietose ar laikraštyje skaičiau apie save neįtikimus dalykus, kurių pusę padariau, bet kitos pusės – ne“. Dabar pora ceremoniškai sudegino jo dienoraštį ir pakartojo vienas kitam duotus santuokos įžadus.
O pradėjęs naują gyvenimą ir laukdamas gimstant kūdikio, jis užvedė naują liguistai intymų dienoraštį, kuriame žymėjosi viską, ką darė ar pagalvojo kiekvieną dieną. Jis rašė, kad dažnai panorsta, jog jiedu su Yoko nebūtų įžymybės ir jis galėtų „džiaugtis išties privačiu gyvenimu“. Bet suprato, kad toks troškimas bergždžias – nėra jokių abejonių, kad mėgavosi pasaulinės šlovės atnešamais finansiniais privalumais. O Yoko netgi dar labiau. Tačiau artimiausius ketverius metus jis vengė duoti interviu.
Jis visada mėgdavo rašyti laiškus, tad, neturėdamas jokios publikos už keturių namų sienų, kurią galėtų linksminti, pradėjo rašyti kalnus laiškų (tiesą sakant, rašomąja mašinėle, nes nerimavo, kad jo raštas neįskaitomas) šeimai ir draugams Jungtinėje Karalystėje. Nors daugelis jų buvo lengvo pobūdžio ir humoristiniai, kai kurie atskleisdavo visai kitą Johno Lennono pusę, nei buvome įpratę matyti iš jo viešojo įvaizdžio, – žmogų, kuriam artimieji rūpėjo tiek, kad jis prašytų jų atsiųsti savo ir savo vaikų nuotraukų. Mimi sulaukė prašymo atsiųsti seną mokyklos laikų kaklaraištį. Nors jis mėgo sakyti, kad paliko praeitį užnugaryje ir kad jam rūpi tik dabartis ir ateitis, vaikystė jo taip niekada ir nepaliko.
Jo pusseserė Liela visada buvo mėgstamiausia jo giminaitė. Dabar ji buvo gydytoja ir, kai viename laiške ji sukritikavo jo gyvenimo būdą, šis meiliai atkirto „senajai viršininkei“, kad jį vertindama ji elgiasi „naivokai“, o tada išliejo tulžį ant Mimi. Jis rašė, kad svarsto lankyti pianino pamokas, nes moka „groti tik aštuoniais pirštais. <...> Esu nevykęs savamokslis. <...> Mimi man niekada neleido namie turėti pianino, <...> sakė, kad tai – prasčiokiška“. O tada pridūrė, jog jo teta vis dar mano, jog jis „netalentingas“ ir jam tiesiog „nusišypsojo fortūna“. Tiesą sakant, Mimi nieko panašaus negalvojo, bet jųdviejų peštynių paliktos žaizdos, apie kurias žinojo visa giminė, vis dar kraujavo. „Ji visada norėjo visus iškastruoti (tiek vyrus, tiek moteris) ir sukišti jų kiaušus į obuolių pyragą!“ – tokia linksma nata Johnas užbaigė šį nusiskundimą.
Vienas žmogus, kuriam Johnas, ko gero, nerašė, buvo Michaelas de Freitas. Spauda jį tebevadino jo „revoliuciniu“ vardu Michaelas X. Vis dėlto Johnas pasirašė peticiją, kuria prašyta pasigailėti de Freito po to, kai Trinidado teismas jį pripažino kaltu dėl žmogžudystės ir paskyrė mirties bausmę. Johnas, ilgametis mirties bausmės priešininkas, neapleido žmogaus, kuriuo kadaise pasitikėjo ir laikė pasitaisiusiu, bet kuris iš tikrųjų išviliojo iš jo tūkstančius svarų, o galiausiai tapo žudiku. Pasigailėjimo de Freitas nesulaukė. 1975 m. gegužės 16 d. jis buvo pakartas Port of Speine.
Yoko nėštumas buvo sunkus, bet šiuo laikotarpiu Johnas atskleidė savo rūpestingąją pusę, nes, gydytojo nurodymu, ji beveik visą laiką turėjo gulėti lovoje. O, kai rugsėjo gale ją nuvežė į Niujorko ligoninę, likus dviem savaitėms iki termino, jis irgi išvyko su ja ir „miegojo ant grindų“, kaip pasakojo savo netikrai sesei Juliai.
