LLVS ekspertai (Laimantas Jonušys, Laurynas Katkus, Marius Burokas, Audrius Ožalas), remdamiesi Lietuvos Nacionalinės bibliotekos bibliografiniais duomenimis ir gautais pasiūlymais, atrinko vertingiausių 2013 m. knygų ilgąjį (šiuolaikinės literatūros) ir klasikos sąrašus.
Šiemet pristatytas sąrašas yra ilgesnis negu prieš metus, tačiau iki rudens jis gerokai sutrumpės ir liks tik šešios knygos, iš kurių bus išrinkta geriausia 2013 metų verstinė knyga.
Dar renginio pradžioje vedėja K. Sprindžiūnaitė paminėjo, kad šiame sąraše mažiausiai atsižvelgiama į knygų populiarumą – didžiausias kriterijus čia yra knygos turinys, jos meninė vertė. Svarbu, kad knyga būtų įdomi ir po penkerių metų.
Pristatyme dalyvavęs L. Katkus, paklaustas apie knygų vertimų kokybę Lietuvoje, užtikrino, kad vertimų lygis yra aukštas, tačiau vienintelis priekaištas kliūtų ne vertėjams, o leidėjams, kurie nori, kad knygos būtų išleistos kuo greičiau ir panaudojant kuo mažesnes sąnaudas.
Taip pat šio renginio metu buvo paskelbtas klasikos bei kitų laiko išbandymą atlaikiusių, 2013 m. pirmąsyk lietuviškai išleistų verstinių knygų sąrašas.
Vėliau dėmesys buvo skirtas vengrų literatūrai, kuri Lietuvoje yra tarytum užmiršta. Pasak renginio vedėjos K. Sprindžiūnaitės, tai buvo viena iš priežasčių, kodėl šie metai paskelbti vengrų literatūros metais. Vedėja pastebi, kad gal taip yra dėl to, kad Lietuvoje nedaug žmonių mokančių vengrų kalbą.
Šio renginio proga buvo pakviestas ypatingas svečias – Vengrijos ambasadorius Lietuvoje Zoltanas Pecė, kuris trumpai papasakojo apie vengrų literatūrą.
Ta pačia tema buvo pakalbintas ir vertėjas A. Jakulis, kuris iš vengrų kalbos išvertė Nobelio premijos laureato I.Kerteso knygą „Be likimo“. Pasak šio vertėjo, visos knygos, gavusios Nobelio premiją, turėtų būti išverstos į lietuvių kalbą, tačiau daugelis leidyklų galvoja kitaip.
Ekspertų komisijos atrinktos verstinės knygos, už kurias skaitytojai gali balsuoti čia.
Barnes, Julian. Pabaigos jausmas: romanas / iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. – „Baltų lankų“ leidyba, 2013.
Barry, Sebastian. Pažadėtoji žemė : [romanas] / iš anglų kalbos vertė Vidas Morkūnas. – Metodika, 2012.
Binet, Paurent. HHhH : [romanas] / iš prancūzų kalbos vertė Diana Bučiūtė. – Sofoklis, 2013.
Bolaño, Roberto. Pašėlę detektyvai : [romanas] / iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė. – Kitos knygos, 2013
Solstad, Dag. Septynioliktas romanas : [romanas] / iš norvegų kalbos vertė Ugnius Mikučionis. – Homo liber, 2013
Diaz, Junot. Štai taip tu ją prarandi. Iš anglų kalbos vertė Indrė Telksnytė. – Vilnius: Versus aureus, 2013.
Hallberg, Ulf Peter. Europos šlamštas : šešiolika būdų prisiminti tėtį : [romanas] / vertė Alma Braškytė. – Apostrofa, 2013.
Jóhann Hjálmarsson. Sielos krantai : [eilėraščiai] / iš islandų kalbos vertė Rasa Ruseckienė. – Homo liber, 2013
Houellebecq, Michel. Žemėlapis ir teritorija : [romanas] / iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas. – Kitos knygos, 2013
Otsuka, Julie. Buda palėpėje : [romanas] / iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė. – Vaga, 2013.
Oz, Amos. Pasakojimas apie meilę ir tamsą : [autobiografinis romanas] / iš hebrajų kalbos vertė Kristina Gudelytė. – Mintis, 2013
Pelevinas, Viktoras. SNUFF : utopija : [romanas] / iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė. – Kitos knygos, 2013.
Rothmann, Ralf. Ugnis nedega : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Regina Ivanauskienė. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013
Rubina, Dina. Petruškos sindromas : [romanas] / iš rusų kalbos vertė Irena Aleksaitė. – Nordina, 2013.
Sansal, Boualem. Vokiečių kaimas, arba Brolių Šilerių dienoraštis : romanas / iš prancūzų kalbos vertė Pranas Bieliauskas. – Tyto alba, 2013
Saramago, José. Kainas : [romanas] / iš portugalų kalbos vertė Zigmantas Ardickas. – Kitos knygos, 2013
Stepnova, Marina. Lazario moterys : romanas / iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis. – Tyto alba, 2013
Šiškinas, Michailas. Veneros plaukas : [romanas] / iš rusų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. – Vaga, 2013
Tulli, Magdalena. Yda : romanas / iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.
Tungal, Leelo. Draugė mergaitė ir suaugę žmonės : dar vienas pasakojimas apie laimingą vaikystę : [prisiminimai] / iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė ; iliustravo Urmas Viik. – Gimtasis žodis, 2013.
Winterson, Jeanette. Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai : [romanas] / iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. – Kitos knygos, 2013.
Zagajewski, Adam. Du miestai : [esė] / iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. – Vaga, 2013.
Vengrijos ambasadoriaus Zoltano Pecės kalba renginyje:
Apie vengrų kultūrą reikia pradėti kalbėti nuo šaknų: liaudies kultūros ir vengrų kalbos. Bela Bartokas ir Zoltanas Kodalyprieš šimtą metų pradėjo rinkti liaudies dainas, o jais pasekė ir daugelis kitų kultūros veikėjų. Vengrijos Mokslų Akademija šiandien turi 200 000 vengrų liaudies dainų fondą. Tuo tarpu kitos Europos tautos turi liaudies dainų tik po keletą šimtų. 1997 – 2001 metais buvo planingai įrašinėjamos liaudies dainos iš dar esančių gyvų šaltinių Vengrijoje ir kitose kaimyninėse šalyse. Tai buvo vadinama „paskutinės valandos“ programa. Buvo įrašyti 1250 kompaktinių diskų. 400 universitetų ir institutų visame pasaulyje gavo po 40 -ties diskų kolekciją, Lietuvoje – Vilniaus ir Kauno universitetai. Tad šis paveldas tikrai nebus sunaikintas ir prarastas. Kaip ir lietuvių kalba, vengrų kalba yra gan izoliuota, bet skirtingai nuo lietuvių kalbos, mūsų kalba yra ne indoeuropiečių, sakoma, kad tai ugro-finų kalba, tačiau didžiąja dalimi ji yra pati savyje. Vengrų kalboje labai lengva keisti žodžio prasmę naudojant priesagas ir priešdėlius ir dėl to prasmė yra išreiškiama labai tiksliai ir tai labai pravartu mokslui ir literatūrai. Jakobas Grimas, vienas iš garsiųjų vokiečių pasakininkų brolių Grimų rašė: „loginė vengrų kalbos architektūra pranoksta visas kitas kalbas“. O Džordžas Bernardas Šo kartą viename radijo interviu sakė: „Nuoširdžiai pasakysiu, kad kartais man nepavyksta visiškai tiksliai išsakyti minčių ir jausmų gimtąja kalba. Nors mūsų kalba yra turtinga, didelė ir praktiška, bet gana jauna. Galiu užtikrintai pasakyti, kadangi studijavau vegrų kalbą ne vienerius metus, kad aš būčiau sukūręs tikslesnius ir tikrai vertingesnius literatūros kūrinius, jei būčiau galėjęs rašyti vengriškai. Kategoriškai tai sakau todėl, kad ši keista ir galinga kalba labiausiai sugeba nusakyti žmogaus emocijų skirtumus ir detales. Kadangi vengrų kalba yra melodinga, ritminga ir joje daug onomatopėjinių žodžių, nenuostabu, kad vengrų literatūroje itin svarbi yra poezija. Pirmoji žinoma visa išlikusi vengriška poema (nėra liet.vertimo: Old-Hungarian Lament of the Virgin Mary) buvo parašyta 13 amžiuje ir tai yra nuostabus poetinis kūrinys ir nors vengrų kalba per pastaruosius šimtmečius smarkiai pasikeitė, vengrai šią poemą ir dabar supranta.
Vengrų literatūros vertimų į lietuvių kalbą sąraše radau kai kurių didžiųjų poetų Šandor Petofi, Endre Ady Ir Atila Jozef pavardes. Mes visi žinome, kaip sunku versti eilėraščius, kadangi kaip tik tai, kas poetiška, pasiklysta vertime. Tačiau yra gana lengva versti užsienio literatūrą į mūsų kalbą ir dažniausiai vertimai savo literatūrine kokybe nenusileidžia originalui.
Kaip ir kitose Vidurio Europos šalyse vengrų literatūra neretai tampa svarbiu politiniu, socialiniu ar istorinių veiksniu. Man smagu matyti, kad ne vienas rašytojo Jokajaus (Jokai) romanas yra išverstas į lietuvių kalbą. Skaitant jo klasikinius romanus galima daug sužinoti apie 19 amžiaus Vengrijos istoriją. Jo draugas Šandoras Petofi, vienas didžiųjų vengrų poetų žuvo mūšyje su caro kazokais per 1848-1849 metų revoliuciją.
Lietuvoje ne vienas Nepriklausomybės judėjimo pradininkas buvo muzikas, o Vengrijoje jie buvo rašytojai ir poetai
XX amžiuje vengrų literatūra irgi buvo labai didelė politinė jėga, ypač komunizmo laikotarpiu. Lietuvoje ne vienas Nepriklausomybės judėjimo pradininkas buvo muzikas, o Vengrijoje jie buvo rašytojai ir poetai. Pasakojama istorija, kad 1956 metais oer antisovietinį sukilimą kažkoks kariuomenės pulkas paskambino į Rašytojų sąjungą ir norėjo jiems pasiduoti. Vėliau literatūrinis savaitraštis „gyvenimas ir literatūra“ tapo pagrindiniu opozicinės minties šaltiniu. Rašytojams teko svarbus vaidmuo 1987 metais įkuriant pirmąjį ir svarbiausiąjį Vengrijos Nepriklausomybės judėjimą, savotišką Vengrijos sąjūdį, kurio oficialus pavadinimas yra „Vengrijos demokratinis forumas“. Politinis vaidmuo ne tik sureikšmino literatūrą, bet ir ištobulino jos stilių ir kokybę, juk autoriams teko užmaskuoti norimas pasakyti politines ar socialines mintis tarp eilučių. Ir dėl to jų tekstai tapo dar išmoningesniais. Šiandien literatūra jau prarado tiesioginį politinį vaidmenį. Politines žinias skleidžia politikai per laisvą žiniasklaidą. Tad nėra poreikio įvilkti politines žinias į literatūrinį apvalkalą. Gaila, šiuolaikiniai rašytojai neužfiksavo laikmečio nuo 1990 metų ir pirmųjų XXI amžiaus metų – demokratinių permainų, privatizacijos. Tačiau yra pavyzdžių, kai kultūra daro poveikį šiuolaikinei visuomenei. Kaip tokį pavyzdį norėčiau paminėti roko operą pavadinimu „Steponas Karalius“. Opera „Steponas Karalius“ buvo sukurta 1983 m. Miklošo Boldizaro dramos pagrindu, muzika Levente Sioreny, eilės Janoso Brody. Toje operoje pasakojama istorija gali būti artima ir lietuviams, kadangi pasakojama apie pagonių ir krikščionių kovas apie 1000-uosius metus, kai buvo karūnuojamas pirmasis Vengrijos karalius Steponas. Šiame šedevre sunkiojo roko muzika simbolizuoja pagonis, o grigališkieji choralai - krikščionis, o vengrų liaudies muzika simbolizuoja pagrindinę veikėją, kuri stengiasi sutaikyti abi puses. Lietuviai tikrai nesunkiai tai suprastų, nes kalbama apie mūsų istorinius pasirinkimus, Nepriklausomybę ir tautinę tradiciją iš vienos pusės arba Europą ir raidą iš kitos. O auditorija nesirenka, jiems patinka ir krikščionys ir senosios vengrų religijos pasekėjai. Kai kurie kritikai manė, kad šioji drama aukštino komunizmą ir, kad buvo nukreipta prieš katalikų bažnyčią. Tačiau dauguma žmonių toje operoje įžvelgia Vengrijos karalystės įkūrimo atgarsius. O toji įkurtoji karalystė integravo vengrus į Krikšto Europą, tuo pačiu išsaugodama vengrų kalbą ir tapatumą. Per I-ąjį spektaklį 1983 metais kartu dirbo gerai žinomi teatro aktoriai, liaudies šokių atlikėjai ir pankroko muzikantai. Nuo to laiko „Karalius Steponas“ buvo statomas daugelį kartų ir teatre ir po atviru dangumi. Roko opera ne kartą įrašyta. Kai kuriuos spektaklius po atviru dangumi matė 10-tys tūkstančių žmonių. Vienas spektaklis Transilvanijoje buvo rodomas 400 000 žiūrovų. Beveik visi vengrai yra jį matę, daugelis gali cituoti ilgas teksto ištraukas. Praėjusiais metais, pirmojo pastatymo 30-mečio proga buvo parodyti du skirtingi pastatymai ir du skirtingi stiliai. Nuomonės dėl to, kuri interpretacija yra geresnė, smarkiai skyrėsi.
Mano šalis Vengrija yra laiminga šalis, kur literatūra ir muzika yra svarbu, o kultūrai abejingų nėra.
