Likimas juos nubloškė į Savur Mohylą, priešo iš trijų pusių apsuptą, Šėtono kalnu pramintą aukštumą, dėl kurios aršūs mūšiai tarp sovietų ir vokiečių vyko dar Antrojo pasaulinio karo metais. Prasidėjus antiteroristinei operacijai, Savur Mohylos šlaitus ir viršuje esantį memorialinį kompleksą kontroliavo Rusijos remiamų vietos smogikų pajėgos. Nedideli reguliariosios Ukrainos kariuomenės padaliniai ir pulkininko Igoriaus Gordijčiuko vadovaujami savanoriai gavo įsakymą žūtbūt užimti aukštumą.
Iš Kijevo kilęs M.Muzyka aprašo, kaip vyko Savur Mohylos šturmas ir kaip aukštuma po daugelio nesėkmingų bandymų galiausiai buvo užimta, o charkovietis A.Palvalis dalijasi prisiminimais apie didvyrišką kalno gynybą atsidūrus apsupties žiede, vykstant pragariškiems artilerijos ir reaktyvinės ugnies sistemų „Grad“ apšaudymams, vis labiau senkant geriamojo vandens atsargoms. Autorius pasakoja, kaip po tankų atakos griuvo Antrojo pasaulinio karo dalyviams atminti pastatyta stela, kaip žuvo ar buvo sužaloti jo bičiuliai, kaip gynėjus kamavo dvejonės: ginti prakeiktą, krauju aplaistytą aukštumą ar bandyti trauktis.
Supratusi, kad Šėtono kalno neišlaikys, o ir nėra prasmės ginti visiškai apsuptą, nuolat atakuojamą vietovę, dvi ukrainiečių karių grupės nusprendė slapčia trauktis. Viena su pulkininku I.Gordijčiuku pasiekė Ilovaiską, čia pateko į mėsmalę, o kita, kurioje buvo A.Palvalis, po daugiadienio alinamo žygio per neatsargumą įkliuvo Ukrainoje veikiančiam reguliariosios Rusijos kariuomenės padaliniui.
Tik per stebuklą A.Palvaliui pavyko pasprukti iš nelaisvės ir, palikus miegančius draugus supančiotomis rankomis, trauktis vienam. Darydamas didžiulius lankstus, keliaudamas naktimis, o paskui ir dienomis, autorius vis tolo nuo pavojingos karo zonos.
Savo paties nuostabai, A.Palvalis pripažino, kad priešo kontroliuojamoje teritorijoje sutikti žmonės, sužinoję, kad prieš juos – Ukrainos savanoris, daugiau norėjo padėti nei pakenkti. Pagaliau per didžiulius vargus, nusivylimus ir mažyčius džiaugsmus Savur Mohylos kovotojas sugrįžo namo.
Ištrauka
Spėjome pačiu laiku, nes kaip tik prasidėjo vakarinis apšaudymas minomis. Šaudyta salvėmis po tris minas. Kartais po dvi. Matyt, pasitaikydavę brokuotų sviedinių – jie neiššaudavo. Iš pradžių salvė tolumoje. Lauki. Paskiau švilpesys ir sprogimai šalimais. Trumpa pertrauka, kol „separai“ pertaiso ginklą ir reguliuoja nuotolį. Ir vėl viskas kartojasi. Visa tai tęsėsi apie dvi valandas ir trukdė tobulinti slėptuvę. Netrukus įsigudrinome: po sprogimo palauki, kol atskries skeveldros, tada išlendi ir tęsi darbus. Nuaidėjus šūviui, žinai, kad turi kelias sekundes. Svarbiausia – spėti įšokti į duobę prieš išgirstant švilpesį. Jei girdi švilpesį, bet nespėji atsidurti priedangoje, griūni ant žemės.
Greit tai tampa įpročiu. Darai viską kaip įprasta, bet, kad ir kur eitum, visada atkreipi dėmesį į duobes ar reljefo nelygumus, kad galėtum ten pasislėpti nuaidėjus šūviui.
Prasidėjus apšaudymui minomis, iš pradžių sėdėjau ir laukiau pabaigos. Paskui ėmiau lįsti į priedangą tik išgirdęs šūvį. Po pusės valandos susivokiau, kas ir kaip. Brodiagą pašaukė kažkam padėti, jis, atsargiai judėdamas tarp šūvių, paliko mane vieną. Radęs tuščią konservų dėžutę, pradėjau mesti iš duobės žemes. Kastuvo neturėjau, o apšaudant ieškoti nesinorėjo. Kiekvieną kartą, kai atskriedavo minos, lįsdavau po „stogeliu“. Paskui, išlindęs toliau kasiau. Eidamas atsinešti akmenų, stengiausi labai nenutolti. Lygiai tiek, kad, pasigirdus šūviui, spėčiau atsidurti slėptuvėje. Bet buvau dar žalias ir kiek sutrikęs. Žinoma, ne pats narsiausias iš čia esančių, bet užduočiai vykdyti narsos pakako.
Apšaudant pagrindinė problema ta, kad negali ramiai vaikščioti. Sėdi susisukęs trilinkas su liemene ir šalmu, semi sausą žemę, susimaišiusią su betono smiltimis ir dulkėmis. Bet juk pluši ne tam, kad pagirtų. Čia nepasimuliuosi. Palengva prisikasiau iki guminio čiužinio ir tai tik patvirtino mano spėjimus, kad jis – priedanga, į kurią pataikė sviedinys. Po čiužiniu prasidėjo kietas gruntas, kurio neįkasi. Nusprendžiau liautis kasęs, juolab kad po stogeliu jau užteko vietos atsisėsti.
Naktį praleidau su Brodiaga. Budėjome paeiliui po dvi valandas. Budėdamas sėdėjau ant betono luito, kurį pasilikome kaip taburetę ar atramą kojai išlipant. Kad neužmigčiau, pakramsnodavau riešutų (jų nusipirkau dar Charkove). Kartais pro šalį praeidavo Slavuta su šilumine kamera. Jis suko jau kelintą kontrolinį ratą. Artilerija šaudė pusę nakties. Tolumoje, kažkur pietryčiuose, iš Rusijos pusės pasigirdo trys galingos salvės. Po kelių minučių toli vakaruose dangaus ruoželį nušvietė trys šviesos blyksniai. Dar po akimirkos iš ten sugriaudėjo sprogimai. Kartais girdėjau, o gal tik vaidenosi, kad sviediniai skrieja aukštai virš mūsų galvų. Matyt, darbavosi toliašaudė rusų artilerija. Drebinti „ukrų“ pozicijas ji liovėsi tik paryčiais.
(...)
Rytas praėjo sąlygiškai ramiai, tik dešiniajame sparne, pastebėjus priešą (galbūt tai buvo jų žvalgai, o gal „separai“ rengėsi pulti), kartą sukaleno kulkosvaidis. Maždaug 11.30 val. pradėjo šaudyti artilerija. Atrodo, tuo metu buvau dešiniajame sparne, svečiavausi pas Brodiagą ir Monachą – ant sausojo spirito tabletės mėginau užvirti vandens arbatai.
Iš pradžių prabilo minosvaidis, tad teko grįžti į savo slėptuvę. Prie minosvaidžio ugnies prisidėjo tankai. Jų buvo keli, bet tai supratome kiek vėliau. O tuo metu visi „gaudė“ tą klaidžiojantį tanką, pasirodantį tai vienoje, tai kitoje vietoje.
Po kiekvienos salvių serijos pakildavome iš priedangų ir žvalgydavomės: reikėjo nustatyti, iš kur tas tankas šaudo. Spėliojome pagal garsą ir iš virš tankmės kylančių dūmų.
Kartais net aptikdavome šūvio vietą. Į tanko pusę Sokolas kartą šovė iš „muchos“. Šauta iš aukštai, granatsvaidžio užtaisas nulėkė toli, bet tanko nepasiekė. Vienintelė viltis, kad koreguotojai į priešus nukreips mūsų artilerijos ugnį.
Tankai važinėjo maždaug už kilometro. Mūsų pozicijas apšaudydavo bangomis: smarkus apšaudymas, trumpas atokvėpis, vėl apšaudymas. Per kiekvieną bangą lindau po „stogeliu“ ir laukiau, kol viskas baigsis. Buvo kiek nemalonu, kai priešas ėmė pleškinti į mūsų aukštumos dalį ir sviediniai krito prie pat. Vienu metu sudreba visas kūnas. Vaizdas akyse trūkčioja kairėn dešinėn, lyg kas kratytų visą Žemę. Iš viršaus nuo mano stogelio byrėjo žemė, kilo betono dulkės. Kažkurią akimirką, visai netoli sprogus sviediniui, kaire ausimi pradėjau girdėti tik gaudesį.
Apskritai per visą Savur Mohylos apšaudymą didesnę ar mažesnę kontuziją patyrė tikriausiai visi. Dar vienas įdomus faktas: pirmas dvi savaites kaire ausimi negirdėjau. Stiprų garsą jaučiau galvos viduje, lyg kas trankytų per išderintą fortepijono stygą. „Gradų“ šūviams tai teikė muzikinės estetikos.
Mano slėptuvė puikiai atlaikė sprogimus. Ją būtų sugriovęs tik tiesiai pataikęs sviedinys. Kartojau mintyse „Tėve mūsų“, įsivaizdavau, kad aš – labai mažas matematinis taškas šioje Visatoje. Manęs tartum čia nėra, todėl nėra į ką pataikyti. Kai sprogimo pakelta žemė ir dulkės pirmą kartą uždengė saulę, nusistebėjau, iš kur atsirado šis didžiulis debesis, kodėl taip tamsu? Paskui, kai debesis išsisklaidė, supratau, kas vyksta, ir daugiau nesistebėjau.
Tankų pabūklų ugnies išvengti sunkiau. Kai jie arti, sprogimas nugriaudi beveik iškart po šūvio, todėl nespėji reaguoti.
Tankistų veiksmų seka (pamatau – taikau – šaunu) – labai trumpa. Tai ne minosvaidis... Apskritai artilerijos šaudymas primena žaidimą, lyg plaktuku, stengiesi pataikyti į pasirodančius iš po žemių starus... Yra tokia kvaila kompiuterinė pramoga, bet šiame žaidime starai buvome mes.
Išlindęs ir stengdamasis įžiūrėti tanką, matydavau, kaip kažkur šone laksto Ivanas Ochotnikas. Jis, dengdamasis mūro siena, irgi „medžiojo“ tanką. Stebėjausi jo narsa. Viena, kaip starui slėptis landoje, o visai kas kita, vykstant apšaudymui, palikti savo priedangą. Bet staiga, kai Ochotnikas pakilo su žiūronais virš sienos, į jo pusę atskriejo sviedinys. Akies krašteliu spėjau pamatyti, kaip prieš Ivaną
sprogo siena. Kai viskas nutilo, iškišau galvą. Mintyse Ochotniką jau palaidojau, bet toje vietoje, kur jis ką tik stovėjo, mačiau vien krūvą akmenų. Lyg akmuo nuo širdies...
Paskui sužinojau, kad Ochotniką kontuzijo ir kiek užvertė akmenimis. Nieko negirdėdamas ir sunkiai suvokdamas, kur esąs, jis išsiropštė ir nusvirduliavo kairiajame krašte esančių kulkosvaidininkų pusėn.
(...)
Artilerija šaudė tris valandas. Tada išgirdau šaunamųjų ginklų kalenimą ir šūksnį: „Tankų ir gyvosios jėgos ataka!“ (ar kažką panašiai). Galas nerimastingam laukimui! Baigėsi pirmoji Marlezono baleto dalis, kai tave lupa lyg kūdikį, o tu nieko negali padaryti. Atėjo laikas atsikirsti. Tankai baigė savo darbą ir apšaudyti aukštumą nustojo. Dabar slinko „separų“ pėstininkai.
Galima sakyti, visą tą laiką rankose gniaužiau automatą. Buvau palinkęs ties akmenų brustveru, kurį surentėme su Brodiaga. Betono „taburetę“ pastūmiau į priekį, kad galėčiau remtis keliais.
Jau anksčiau girdėjau, kaip pavojinga išeikvoti visus šaudmenis pliekiant į niekur. Elgiausi pagal principą „pamatau taikinį – tada šaunu“, tad didelę dalį laiko stengiausi rasti taikinių. Kairiau kaleno Bobioro kulkosvaidis, šaudė Lisas ir Sokolas. Dešiniau spjaudėsi Brodiagos PKM ir Monacho AK-47. Treneris su pionieriais, desantininkais ir teritorinės gynybos kariais kovojo dešiniau. Pamatęs priešą Treneris džiaugsmingai šūktelėdavo „Alach Akbar“ ir ton pusėn pradėdavo kalenti keli vamzdžiai.
