Ši knyga gimė kaip eksperimentas su savimi – gyventi kitur, stebėti aplinką ir ją įvardyti. Skirtingos kultūros, jų elgesio modeliai, tradicijos aprašomos per subtilias detales bei pokalbius. Autorė integruojasi į vietinį gyvenimą – išmoksta kalbą, prisitaiko prie papročių bei gyvenimo būdo. Fiksuodama besikeičiančią realybę, ji mokosi su ispanais Madride, kas dieną važinėja metro Niujorke, prašnekusi indonezietiškai, vaikšto į Balio gyventojų religines ceremonijas. Taupiame ir literatūriškai išbaigtame aprašyme susipina aplinkos detalės, vietinių žmonių dialogai bei kultūriniai fragmentai, šitaip suformuodami naują literatūrinį nepažintų šalių pristatymo žanrą.
„Vartoti atsakingai – turėtų būti parašyta kur nors viršelyje. Atsakomybės prireiks, nes Jurgos istorijos apie kraštus, miestus, salas ir žmones yra narkotikas. Priklausomybė atsiranda jau po pirmų puslapių. Ir nepaleidžia iki pat paskutinio. Va – užverti jį ir klausi: „Viskas? Noriu dar.“
Aurelijus Katkevičius
Jurga Vilpišauskaitė gimė, augo ir mokėsi Vilniuje. Baigė žurnalistikos ir komunikacijos mokslus, studijavo kiną Romoje. Dirbo Prezidento Valdo Adamkaus komandoje. Aprašiusi Vilniaus gatves knygoje „Vilnius 37 °C“, autorė keliasi į Madridą mokytis diplomatijos ir tarptautinių santykių, vėliau – į Niujorką ir Balį. Trumpus kasdienius pastebėjimus laiškuose siunčia draugams. Netikėtai sutikti žmonės atsiduria tekstuose, o laiškai virsta antrąja autorės knyga.
Balis
Mėnulis
Rašydama apie Madridą ir Niujorką, vienoje Manhatano azijiečių gatvėje valgiau žuvį, susuptą į banano lapą, ir supratau, kad metas į Rytus.
Sėdžiu Indonezijoje, Balio saloje, ir vietiniame universitete mokausi indonezietiškai skaičiuoti valandas. Pradeda tirtėti sienos, lubos, grindys, ir mes atsiduriame lauke.
Šešių su puse balo žemės drebėjimas. Kažkur netoliese sužeidžiama penkiasdešimt žmonių, ir aš suprantu, kad šiuo metu kalbėti nieko neprimenančia kalba ir valgyti daug ryžių neturėtų būti nuobodu.
Ligoninė
Basas gydytojas baltu švarku, įsispyręs į basutes, apžiūrinėja mano ausį:
– Turbūt jūs skridot iš labai toli.
– Skridau tris dienas ir dvi naktis.
– Jums būtų nepatartina dabar kur nors skristi. – Ne, dabar jau būsiu čia. Vyras linkteli, nusijuokia ir mosteli mažųjų pirštų ilgais nagais.
Namai
Laikinai gyvenu baliečio namuose, kuris dirba kruiziniuose laivuose. Už sienos kitame name gyvena jo tėvai, o lygiai penktą kasdien motoroleriais privažiuoja dvi seserys pasiimti savo vaikų.
Mama, pamačiusi mane, susideda rankas į burną, taip siūlydama valgyti. Tėvas kartoja vienintelį anglišką žodį – jogging. Antrame aukšte po vieną narvuose jis laiko daug gaidžių, dirbančių peštynėse. Mama namų kiemelyje valdo mažą kioską-sekciją, parduoda „Nescafé“ ir losjoną nuo uodų.
Pirmą naktį ant grindų šalia čiužinio pamačiau delno dydžio tamsų driežą. Jis pažiūrėjo į mane ir palindo po čiužiniu. Nutariau ten nesigulti ir nuėjau miegoti kitur. Kitą naktį ant sienos driežo nepamačiau ir atsiguliau. Iš po čiužinio išgirdau šauksmą, panašų į „kre kre“, greitai atsikėliau ir nebegrįžau.
Balyje namai atrodo kaip pereinamieji kambariai, todėl atšliaužti ar atskristi čia gali bet kas. Milijonai uodų, piršto dydžio tarakonai, dieniniai, naktiniai driežai ir tai, ko dar nemačiau. Naktimis unisonu, po vieną ar kelis, pradeda giedoti gaidžiai. Iš toli girdėti dejuojančių vyrų religiniai balsai, driežai, cikados, sienos čirpia ir krebžda.
Šiandien namuose bėgiojo katė, po poros valandų – aukštai šokinėjanti pelė. Ta pati katė po keleto dienų atsivedė kačiukų, juos laikė ant stogo ir kartais vieną kitą numesdavo. Tada visi kartu su gaidžiais pradėdavo kniaukti. Daugumos vietinių kačių uodegos yra trumpos arba šiek tiek nukąstos.
Kava ir arbata geriama iš puodukų su dangteliais, kad neprilįstų skruzdėlių.
Auka
Prie kiekvienų namų iš bananų ir kokosų lapų pagamintose lėkštelėse baliečiai aukoja dievams maisto – ryžių, bananų, smilkalų, gėlių žiedlapių. Kas rytą prie kiekvieno namo padedama nauja lėkštė. Į jas sunku netyčia neįlipti. Gatvėje pro dievų maistą prabėga stambios žiurkės. Miniatiūrinį dievų gastronomą baliečiai vežiojasi ir ant motorolerio krašto, įspraudžia į parduotuvės drabužių lentyną ir visur kitur, kur tik pavyksta.
Hello Kai einu Denpasaro – Balio sostinės – gatvėmis be šaligatvių per šiukšles, pypsint milijonams motorolerių, laviruodama tarp įvairaus plauko maistą ir virtus kiaušinius parduodančių kioskelių, pakelėse sėdintys baliečiai man sako „Hello“. Atsakau „Hello“ ir tai jiems sukelia isteriško juoko priepuolį. Jei neatsakau „Hello“, jie šaukia taip, lyg būčiau ką pametus. Tada atsakau „Hello“, ir vėl viskas iš naujo.
Vaikai man šaukia „Hello, Mister“, nes giminių indoneziečių kalboje nėra.
Klausimai
Gatvėje atsiradus naujų gyventojų, vyksta sujudimas. Viena moteris prisiartinusi paklausia, kokia mano religija, kita atneša valgyti ir pasako savo vardą. Sesė klausia, kas valgoma mano šaly. Sakau, bulvės labiau nei ryžiai. Kitą rytą mama ant padėklo pusryčiams atneša kavą su bulve.
Laikas
Saulė leidžiasi šeštą valandą, todėl vietinių miego grafikas kitoks. Jie anksčiau eina miegoti ir keliasi anksčiau. Tą supratau, kai vienas balietis man bandė paskambinti 7 valandą ryto ir aptarti reikalus.
Pavežti
Prekybos centre pirkdama interneto modemą, neturėjau tiek grynųjų pinigų. Pardavėjas ramiai nuvežė mane savo motoroleriu į pinigų keitimo punktą. Eidama į universitetą, pamačiau šalia kelio stovinčius vyrus. Paklausiau kelio. Sako, jau čia visai netoli. Sėsk, nuvešiu. Važiuojam, motoroleris palengva sustoja. Pakelėje stovintys kiti vyrai dalinasi raktais, kažką krapšto, užveda, ir mes toliau nuvažiuojam.
Benzinas gatvėje parduodamas „Absolut Vodka“ buteliuose.
Universitetas Seniausiame Balio universitete negalima dėvėti trumpų kelnių, mini sijonų, „spagetti“ marškinėlių ar atvirų batų, taip pat rūkyti, neštis maisto ir valgyti. Negalima sėdėti koją pasidėjus po savimi, sulenkus prie savęs (kaip višta, jie sako) arba ištiesus į priekį.
Beje, Sumatroje per paskaitas rūko ir dėstytojai, ir studentai. Ne paslaptis, rūko ir maži vaikai. Kalbėjau apie tai su indoneziečiu, gyvenusiu Sumatroje. Jis susimąstė: – Aš, pavyzdžiui, rūkydavau, bet kadangi sėdėjau kampe, dėstytojas nesuprasdavo, nes irgi rūkydavo.
Nuotrauka
Dokumentams spalvotos nuotraukos būtinai daromos raudoname fone. Atėjusi nusifotografuoti į saloną, radau dvi darbuotojas, šluojančias į krūvą gaidžio plunksnas.
Kalba
Indoneziečių kalbos teste klausimo atsakymo variantai buvo:
1. ditulis
2. bertulis
3. penulis
4. menulis.
Aišku, aš pažymėjau „menulį“. Taip išmokau žodį – „rašyti“.
