TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Knyga „Freskos“: erotiška Sigito Gedos provokacija

Sigitas Geda vienbalsiai įvardijamas vienu didžiausių XX a. lietuvių poetų.
M.Vidzbelio/15min.lt nuotr. / S.Geda vienbalsiai įvardijamas vienu didžiausių XX a. lietuvių poetų.
Šaltinis: 15min
0
A A

Ką tik išleista Sigito Gedos (1943–2008) eilėraščių knyga „Freskos“ vadinama pirma tokia sodria ir atvira erotine poezija lietuvių poezijos tradicijoje. Neneigdami profesionalios S.Gedos rankos ir kaip visada netikėtų ėjimų, poetai ir literatūros kritikai svarsto, kaip šią knygą reikia skaityti ir suvokti.

2006 m. pasirodžiusioje S.Gedos knygoje „Miegantis Teodendronas“ yra „Eilėraštis, kurio aš nepajėgsiu parašyti“. Eilėraštis apie Moterį, „kuri yra visų mano sumanymų ir viso mano džiaugsmo dalis“.

Po trejų metų išleidžiama jo meilės lyrikos knyga „Siuita Virginijai“: „Viena paslaptis amžinai liks išsaugota, / niekam apie tai aš nepasakosiu, / neištarsiu nei žodžio, / niekas nesužinos, jog pasitaikė akimirkų, / kai mūs širdys plakė išvien, / niekas nesužinos, kad tavo glėby / aš užsnūdau iš meilės“.

Šios knygos rankraštį poetas leidyklai įteikė pats, tačiau knyga pasirodė jau po jo mirties. Taip pat – ir su meilės, kūniškumo, aistrų temą savaip tęsiančiomis „Freskomis“, kurias Rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas vadina „literatūros palikimu“, o knygoje pateikus mašinraščio fragmentus su paties S.Gedos taisymais ranka – „muziejine vertybe“.

Taip buvo visada

S.Gedos kūryba – gaivališkumo, sunkiai aprėpiamos vaizduotės telkinys. Atverdamas žmogaus ir gamtos, mito ir tikrovės, istorijos ir dabarties, šio ir anapusinio pasaulio ryšį, atsiremdamas į būties ir kalbos pirmapradiškumą, poetas nuolat stebindavo ir skaitytojus, ir kitus poetus.

„Ką dar jis gali parašyti? Kur dar nueiti?“ – klausdavome savęs, paimdami į rankas naują S.Gedos knygą. Tad ir „Freskas“ poetas, publicistas Liudvikas Jakimavičius vadina neeiliniu reiškiniu lietuvių literatūros istorijoje. Pirmiausia dėl tematikos ir stilistikos.

15 min.lt nuotr./Sigito Gedos knygą „Freskos“ išleido Rašytojų sąjungos leidykla.
Sigito Gedos knygą „Freskos“ išleido Rašytojų sąjungos leidykla.

„Vertindami šią knygą, kritikai tikrai sulaužys ne vieną ietį. Tai bus rimtas išbandymas ir literatūros mokytojams, kurie turės kažkaip išaiškinti šitos knygos vietą, ir S.Gedos, ir apskritai visos lietuvių poezijos kontekste“, – per „Freskų“ pristatymą Knygų mugėje kalbėjo L.Jakimavičius.

Jis priminė, kad S.Geda poezijoje visada buvo provokatorius – griaudavo, perkurdavo, gaivališkos energijos vedamas gebėjo vis naujai pažvelgti į kalbos galimybes. Pavyzdžiui, 1994-aisiais pasirodžiusi jo knyga „Babilono atstatymas“, L.Jakimavičiaus manymu, tiek išplėtė poetinio kalbėjimo ribas, kad po šios knygos atrodė, jog poezijoje nieko nebėra neįmanoma, neįvardijama.

Klajonės po leidyklas

Poetas Antanas A.Jonynas pasakojo, kad „Freskų“ rankraštį S.Geda dar pats buvo įteikęs kitai leidyklai, tačiau leisti knygos ši nesiryžo.

„Po Sigito mirties rankraštis klajojo ir kitose leidyklose, kol, galiausiai, atklydo pas mane. Atnešiau rankraštį į Rašytojų sąjungos leidyklą, kuri ir ryžosi jį išleisti“, – teigė Rašytojų sąjungos pirmininkas, praėjusią vasarą vienoje sostinės kavinių pirmasis viešai paskaitęs eilėraščių iš „Freskų“: „Jis kalba, išvešėjęs hiacintas, ten, kur margais šviesos / šešėliais plinta kas buvo vakar, šiandien arba ryt, – tai / tavo rankų plaštakos, mergyt, tai tavo pėdos, blauzdos / ir aukščiau... O aš nutilsiu, pasislink arčiau.“

Vertindami šią knygą, kritikai tikrai sulaužys ne vieną ietį. Tai bus rimtas išbandymas ir literatūros mokytojams

Subtilu, poetiška, erotiška. Tiesa, knygoje yra ir aštresnių, vulgaresnių eilučių. Pavyzdžiui, soneto, pavadinto „Žvaigždės žiūri žemyn“ pirmoji strofa: „Jei moteriškė mėgsta ant viršaus, / Padėkit jai gerai įsitaisyti, / Nenusilaušit! Nieko panašaus, / Tegul pati matuoja gylį, dydį“.

Tačiau V.Sventickas tvirtina, kad esminis dalykas, nulėmęs šios knygos išleidimą, yra toks: tai yra poezija. „Suprantu, kad rašymai, kalbėjimai ir galvojimai apie šią knygą gali įgyti įvairių formų, tačiau pati patikimiausia forma turbūt būtų ramus ir rimtas skaitymas“, – skaitytojams siūlė literatūros kritikas.

Jis pasidalijo ir viena savo baimių, susijusių su tuo, kokias duris šia knyga S.Geda atidarė. „Pro atidarytas duris literatūroje ir apskritai mene stengiasi įsiveržti ir ne pačios geriausios pajėgos – tie, kuriuos kritikai įvardija „ir kt.“ Bijau, kad dabar žmonės man pradės nešti panašius rankraščius. Jų tikrai neimsiu“, – teigė V.Sventickas.

Renesansas ar celiulitas?

Knygos pristatymo metu poetas Arnas Ališauskas paskaitė kito „Freskų“ soneto pradžią: „Kai mano daiktą paimi į burną, / Imu aš inkšti, jungiasi tada / Burna ir lūpos, nors retai taip būna, / Tačiau abi jos – didelė p... a.“

Jis kreipėsi į sausakimšą salę: „Tų moterų, kurioms ši poezija atrodo erotiška, prašyčiau pakelti ranką“. Nė viena ranka nepakilo. „Arba mums reikia persitarti dėl sąvokų, arba jokios erotikos ir aš čia nematau. Čia matau tipišką S.Gedos žaidimą, kai jis eilinį kartą netelpa savo kailyje ir provokuoja skaitytoją“, – kalbėjo A.Ališauskas ir pridūrė, kad, be abejo, erotiką visi gali suvokti skirtingai – kažkam galbūt net ir „bijo mergos traktoristų, kad pagavę neiš... ų“ skamba erotiškai.

BFL nuotr./Poetas Arnas Ališauskas.
Poetas Arnas Ališauskas.

A.Ališauskui senstančio žmogaus erotika yra tarsi netikra, „nebegraži“ – kaip ir paauglio filosofavimas, išminties skelbimas. Tačiau kartu jis pabrėžia, jog poezijoje nėra jokių taisyklių, kas, kada ir apie ką turėtų rašyti.

„Vieni poetai senatvėje linksta į gyvenimo apmąstymus, apibendrinimus, tačiau rašo tokio pat lygio poeziją kaip ir jaunystėje, pavyzdžiui, Vytautas P.Bložė. Ir S.Geda iki mirties rašė puikius eilėraščius. Tai patvirtina neerotiškoji „Freskų“ dalis. O erotiškuosius knygos eilėraščius suvokiu kaip literatūrinę poeto provokaciją“, – savaitraščiui „15min“ dėstė A.Ališauskas.

Jis pabrėžė, kad erotika – žaidimas pustoniais, atspalviais, niuansais, o S.Geda „žiebia į kaktą pasitelkdamas žemąjį žodyną“. A.Ališauskas teigia, kad „Freskos“ yra skirtos išmanančiam skaitytojui, mokančiam iškoduoti šaržuotą ir karikatūrišką poeto kalbėjimą. „Čia – kaip su Rubensu. Vienas žiūri į jo paveikslą ir sako: „renesansas“. Kitas žiūri į tą patį paveikslą ir sako:  „celiulitas“, – kūrybingai palygino pašnekovas.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau