Tučių šeima – tai septynerių Onytė, jos jaunesnioji sesuo Barbora, tobulai gyvenimą organizuojanti mama ir šmaikštuolis tėtis. Gyvendami mieste ir kasdien žongliruodami kompiuteriais, iPadais, telefonais, žinutėmis, laiškais ir skambučiais, jie kartais pamiršta kalbėtis ir ilsėtis. Tada pavargsta ir patys nesupranta, kodėl ima pyktis. Didžiulis barnis priverčia susimąstyti: gal reiktų vieną dieną pailsėti ir išvykti į mišką. Išjungti visus dėmesio reikalaujančius prietaisus ir kartu su visa šeima gamtinėti. O štai tada ir prasideda nuotykiai: čia atsiras namelis medyje, ant laužo kepti bananai šokolade ir kitos miško paslaptys.
Ši knyga – Andrės Balžekienės ir Lauros Belevicos kūrybinis debiutas. Knygos herojų situacijos puikiai pažįstamos autorių šeimoms, o bandymas rasti balansą tarp realaus ir magiškai įtraukiančio technologijų pasaulio dažnai nėra toks paprastas kaip atrodo.
„Idėja gimė atostogaujant prie jūros. Mes, suaugusieji, vakarojome terasoje, o vaikai žiūrėjo filmą. Į kiemą užklydo ežiukas ir atsargiai suvynioję jį į megztinį, atnešėme vaikams parodyti. Deja, jie visiškai nesusidomėjo! Buvau priblokšta ir pradėjau pastebėti vis daugiau situacijų, kai virtualusis pasaulis įtraukia taip stipriai, kad vaikams atsitraukti labai sunku. Ir ne tik vaikams – juk prisėdę kavinėje su draugais, netrukus ir patys išsitraukiame telefonus, o maistą pirmiau nufotografuojame ir tik tada suvalgome“, – pasakoja knygos autorė Andrė Balžekienė.
Ji pradėjo nuo pokyčių savo šeimoje ir kviesdavo šeimą skirti bent vieną dieną per savaitę ar kelias valandas pabūti „be ryšio“, netikrinti žinučių, išjungti telefono garsą gamtoje, nežiūrėti televizoriaus prie vakarienės ar pusryčių stalo: „Daugiau kalbėdavomės, susigalvodavome pramogų, mūsų dukros elgesys tapo kur kas ramesnis. Galų gale jai nebereikėjo kovoti dėl tėvų dėmesio, kai šie sukišę galvas į kompiuterius“.
„Tučių šeima gamtinėja“ autorės ieškojo būdų, kaip „atsijungti“ ir kūrybiniame procese. Knygos piešiniai pirmiausia atsirado ant popieriaus. Herojai ir jų nuotykiai buvo išlieti akvarele, o tik tuomet iliustracijos patobulintos naudojant kompiuterines programas. Iliustratorė Laura Belevica siekė patirti: kas būtų, jei šiais laikais mes vėl naudotume tik fizines iliustravimo priemones. „Tai nebūtų patogu, tarsi kažko trūktų, tačiau tikiu, kad senos ir šiuolaikinės technikos derinimas man padėjo pasiekti įdomesnį rezultatą“, – sako iliustratorė.
A.Balžekienė ir L.Belevica tikisi, kad Tučių šeimos istorijos įkvėps šeimas daugiau laiko praleisti kartu gamtoje. „Tai ne pamokomoji knyga, o mes neneigiame technologijų reikšmės bei įtakos mūsų gyvenime. Tai – knyga-idėja, kad laikas praleistas drauge gali būti smagus ir malonus visiems šeimos nariams. Tik bent trumpam neleiskime jo niekam sutrukdyti“.
