Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Knygoje – povandeninio laivo kapitono, per stebuklą išlikusio gyvo per karą, istorija

Leidykla „Briedis“ pristato povandeninio laivo kapitono, per stebuklą išlikusio gyvo per karą, Herberto Wernerio knygą „Geležiniai karstai“. Triumfas, nuosmukis, galiausiai – žmogaus išlikimas ir pergalė prieš visas negandas, rašoma pranešime spaudai.
Knygos viršelis
Knygos viršelis
Temos: 2 Knygos Literatūra

Herbertas Werneris – vienas iš nedaugelio povandeninių laivų vadų, kurių įgūdžiai, drąsa ir neįtikėtina sėkmė padėjo išgyventi iki pat karo pabaigos. Įspūdingai ir šiurpiai aprašomi tie baisūs sunaikinimai, kuriuos sugebėjo surengti vienas nedidelis povandeninis laivas, susidūręs su laivų konvojais Atlante. Vis dėlto kai Sąjungininkai ėmė taikyti vis tobulesnius aptikimo ir puolimo metodus, lengvos pergalės liovėsi. Medžiotojai patys virto grobiu ir kovodami ėmė patirti vis daugiau bauginančių nuostolių. Iš į vandenį nuleistų 842 povandeninių laivų 779 buvo nuskandinti. Jie tapo geležiniais karstais, kuriuose žuvo 28 000 jūreivių.

Povandeninis laivynas išgyveno tikrą tragediją ne tik todėl, kad žuvo daugybė šaunių vyrų, bet ir dėl to, jog daugumos tų gyvybių auka buvo beprasmiška: nebuvo tinkamos įrangos, o povandeninio laivyno vadovybės štabas duodavo protu nesuvokiamus įsakymus. Povandeninis laivynas kovoje naudojo tai, ką turėjo, o paskutiniais karo metais nepasiekė nieko, tik susinaikinimą. Viena po kitos įgulos paklusniai ir netgi kupinos optimizmo išplaukdavo į absurdiškas misijas, kur jų laukdavo mirtis. Ir taip negausūs patyrę kapitonai vis dar dalyvavo kovose, bet buvo žymiai praretinti, nepaisant jų patirties vengti sunaikinimo. Nauji paruošti kapitonai, net vadovaudami patyrusioms įguloms, iš tikrųjų neturėjo jokių galimybių sugrįžti iš savo pirmojo patruliavimo.

Knygoje aprašyti pribloškiami, bet tikri įvykiai, mažai kam žinomi arba ilgą laiką drausti viešinti. Koks pustuzinis Amerikos karinių jūrų pajėgų karininkų gali patvirtinti, kad JAV karo laivai, įskaitant eskadrinius minininkus „Greer“, „Reuben James“ ir „Kearny“, atakavo vokiečių povandeninius laivus jau 1941 m. vasarą. Taigi, jie kovojo prieš Vokietiją nepaskelbę karo. Povandeninio laivyno vadovybės štabas kaip tik prieš Sąjungininkams išsilaipinant Normandijoje išleido įsakymą, kuriame buvo nurodyta, jog penkiolikos povandeninių laivų vadai turi pulti didžiulį priešų laivyną ir po torpedavimo taranuoti jų laivus, o tai reiškė savižudybę.

Šis vaizdingas pasakojimas apie kovas jūrų gelmėse, siaubą ir negailestingą mirtį pačioje jaunystėje skiriamas pagerbti visų tautų jūreivius, kurie žuvo Mūšyje už Atlantą.

Karo pradžioje, 1939 m., Herbertas A.Werneris buvo devyniolikmetis jūreivystės mokyklos kadetas, o 1941 m. balandį tapo diplomuotu specialistu, baigusiu Vokietijos karinių jūrų pajėgų akademiją Flensburge. Paskirtas vykdyti tarnybą povandeniniame laive kaip stažuotojas, vėliau tapo laivo vado pavaduotoju ir galiausiai – kapitonu. Plaukiojo Atlanto vandenyne, Lamanše, Šiaurės, Baltijos, Norvegijos, Viduržemio jūrose, netgi atliko minavimo operaciją Česapiko įlankoje priešais JAV karinių jūrų pajėgų bazę Norfolke 1943 m. vasarą. Išgyvenęs viso karo metu, pabuvęs anglų, amerikiečių, prancūzų nelaisvėje, pabėgęs iš jos, 1957 m. jis atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas ir šiuo metu yra JAV pilietis.

Iš anglų kalbos vertė Algis Malickas.


Faktiškai karas baigėsi 1945 m. gegužės 5 d., bet turėjau kovoti už savo išlikimą dar beveik pusmetį. Visų pirma po Vokietijos kapituliacijos jaučiausi apgautas ir išduotas. Nusprendžiau, kad po pralaimėjimo manęs nebesaistė priesaika tautai, tėvynei, kad išsivadavau nuo karinės disciplinos. Kadangi viskas, ką branginau, buvo sunaikinta, tetroškau išlikti laisvas. Vis dėlto tarp manęs ir laisvės girgždėdamas įsiterpė didžiulis Sąjungininkų biurokratinis mechanizmas. Numaniau ir visai neklydau, jog visi, kovoję už Vokietiją, turėjo susidurti su ilgu, kankinančiu, žeminančiu internavimo procesu, apklausomis ir priverstine repatriacija. Nenorėjau vykdyti Sąjungininkų kariuomenės pareigūnų užgaidų ir tapti jų išnaudojimų auka. Geriausiu atveju jie buvo sumišę, suvokę neaprėpiamą užduotį, o blogiausiu – kerštingi ir žiaurūs savo buvusiems priešams. Buvau pasiryžęs pabėgti ir atrasti taiką kitur. Pasižadėjau, kad niekas man nesukliudys pasielgti būtent taip, kaip noriu.

Po Vokietijos kapituliacijos neradau nė vienos priežasties, kodėl būčiau turėjęs pasitikėti nugalėtojais. Britai toliau atakavo povandeninius laivus, sprunkančius iš Vokietijos bazių į Norvegiją, ir maniau, kad jie tiesiog tęsia savo „visiško sunaikinimo“ planą. Didžiąją dalį laiko praleidau prie krantinės drauge su bičiuliu Fredu Schreiberiu, stebėdamas, kaip dar keli kapitonai atveda į Kristiansandą savo aptalžytus, skeveldrų suvarpytus povandeninius laivus. Eckelis, U-2325 vadas, ir Wexas, U-2354 kapitonas, papasakojo, kad penkis drauge plaukusius laivus nuskandino, kol visi bandė įveikti vandenis prie Danijos krantų ir Skageraką. Po šio įvykio povandeninio laivyno koviniai nuostoliai nuo karo pabaigos išaugo iki šešiolikos laivų. Iš viso nuo karo pradžios buvo nuskandinti septyni šimtai septyniasdešimt devyni povandeniniai laivai.

Gegužės 7 d. mus visus apėmė isterija. Norvegai iškiliai šventė savo šalies išvadavimą. Tris mūsų jūreivius, kuriuos rado girtus norvegų draugijoje, vadovaujantis karininkas Jürgensenas liepė sukaustyti grandinėmis. Jis be gailesčio sumanė surengti jiems karo lauko teismą, norėdamas visus pamokyti. Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus įvykis: Kristiansande išsilaipino britai, todėl ėmė sklisti gandai, kad karinis miestelis netrukus bus užimtas. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, įtikinau savo gerą draugą Fredą Schreiberį pabėgti kartu į Pietų Ameriką. Nenoromis jis sutiko dalyvauti sumanyme. Būtume pasprukę jo mažuoju laivu drauge su visa įgula ir šnorkelio gilumoje nuplaukę iki pat Trondheimo, kur mūsų laukė mano didelis U-953 laivas. Tada su atrinktais jūreiviais būtume nukakę į Argentiną.

Tą vakarą, kaip tik tuo metu, kai ketinome įgyvendinti mūsų sumanymą, visiems bazėje buvusiems kareiviams liepė susirinkti remonto dirbtuvėse. Ten jūrų kapitonas Jürgensenas su padėjėjais turėjo surengti „pasirodymą“. Mudu su Fredu net pašokome iš siaubo, kai įžengėme į blausiai apšviestą kiemą, kur jūreivių įgulos išsirikiavo puslankiu priešais baltai dažytą dirbtuvių sieną. Prie jos nuo laikinai įrengtų kartuvių kabojo trys kilpos. Apačioje stovėjo ilgas stalas, ant kurio į eilę sustatė tris aukštas kėdes. Priešais kartuves stovėjo neobliuotas suolas, apdengtas didžiule KJP vėliava. Iš laivo atneštas žibintas, padėtas ant raudonos vėliavos audeklo, skleidė paslaptingą šviesą ant KJP karininko kardo ir Hitlerio knygos „Mein Kampf“. Būrys ginkluotų jūrų pėstininkų išsirikiavo už pakylos. Štabo karininkai lakstė pirmyn atgal. Leitenantas Langė, jaunasis Jürgenseno adjutantas, pasiutusiai šūkavo įsakymus.

Miniai nerimastingai ošiant, prakalbo Jürgensenas:

– Kariai, subūriau jus čia, kad parodyčiau, kaip bandysime išvengti 1918 metų padėties pasikartojimo. Netrukus regėsite, kaip šiems trims dezertyrams bus įvykdyta parodomoji bausmė. Šis pavyzdys atgrasys bet kurį žmogų, turintį maištingų minčių. Saugosime bei puoselėsime tuos idealus, kuriuos mums įskiepijo daug iškentėjęs fiureris. Sargyba, bausmę vykdyk!

Tai, kas nutiko vėliau, atrodė kaip tikras košmaras. Į aikštę atvesdino sulaikytuosius. Kalinių rankos buvo surištos už nugaros. Jie sustingo tą akimirką, kai pamatė kabančias kilpas, o tada išsprūdo iš palydos gniaužtų ir ėmė bėgti. Langė kelissyk šovė vienam jūreiviui į nugarą. Kai šis pargriuvo veidu į žemę, kiti du pasidavė. Tuomet visus tris žvėriškai atvilko prie kartuvių.

Langė garsiai skaitė ilgą sąrašą sufabrikuotų kaltinimų. Po to pareikalavo aukščiausios bausmės – pakarti. Niekas iš minios nedrįso paprieštarauti, bijodamas ginkluotų sargybinių.

Jürgensenas paskelbė pripažįstąs visus tris kaltais išvardytų nusikaltimų padarymu ir skyrė bausmę: „Pakarti, ir lai mirtis atskirs sielą nuo kūno.“

Sargybiniams buvo įsakyta vykdyti nuosprendį. Vis dėlto trijulei dar nepriėjus kartuvių, jie vėl išsilaisvino iš gniaužtų ir ėmė beviltiškai kovoti už savo gyvybes. Pasigirdo šūviai. Stebėjome grumtynes, trypčiojimą, niūrioje žibinto šviesoje kilo dulkės. Visus tris vėl sugavo, bet neįtikėtinai smarkiai priešindamiesi jie sugebėjo ištrūkti dar kartą. Nuteistieji grūmėsi, kandžiojosi, spardėsi ir stumdėsi, kol juos apsupo ir vėl sutramdė.

Tuomet Jürgensenas suriko:

– Nušaukite juos! Nekarkite, bet tiesiog nušaukite!

Jūrų pėstininkai išgirdo įsakymą, o toliau viskas vyko labai greitai. Vienas kareivis atkišo karabiną ir šovė iš arti. Nuteistojo veido oda nuskriejo šalin it koks blynas. Kiti du kaliniai susmuko ant žemės, juos suvarpė kaip rėtį. Jūrų pėstininkai nuvilko tris kūnus prie remonto dirbtuvių sienos ir ten juos paliko. Įguloms liepė išsiskirstyti, sargybiniai išėjo, visi išsisklaidė.

Vėlai naktį du seržantai padėjo man įkelti tuos tris kūnus į valtį. Pririšome sunkius svorius prie kojų ir kaklo, o tada nuirklavome į fiordo vidurį. Pasigirdo trys pliūkštelėjimai: mirę kariai bent jau buvo palaidoti kaip tikri jūreiviai.

Po egzekucijos Fredas visiškai atsisakė minties išplaukti tą ar bet kurią kitą naktį.

Kelias dienas kariniame miestelyje viešpatavo mirtina ramybė. Daugelį jūreivių pribloškė surengtos žudynės, juos apėmė kaltės jausmas. Tas įvykis išsklaidė mano paskutines viltis: jei vokiečiai žudo vokiečius net nedvejodami, vadinasi, neturėsiu jokios ateities savo Tėvynėje ir jokio pasigailėjimo, patekęs užkariautojams į nagus. Kad ir kaip būtų, mane nustebino, jog britai nekreipė dėmesio į mūsų povandeninius laivus, prišvartuotus bazėje, ir nepuolė tų laivų, kurie, vykdydami įsakymą plaukti į artimiausią Anglijos uostą, iškėlė juodą vėliavą, pririštą prie pakelto periskopo. Mano nuogąstavimai dar labiau išsisklaidė, kai pirmą kartą susitikau su britų karininku.

Jau buvo gegužės vidurys, kai mane išsiuntė susitikti su britų kontroliuojamos apskrities viršininku, įsikūrusiu mažame miestelyje į rytus nuo Kristiansando. Turėjau užduotį: reikėjo parengti viso KJP personalo evakuaciją iš povandeninių laivų bazės. Ten nuvykau šarvuotuoju automobiliu su dviem jūreiviais. Jie laikė užtaisytus automatus, nes mus įspėjo apie galimas pasalas, kurias rengdavo kerštingi Norvegijos pogrindžio nariai. Susitikau su viršininku anglu, pulkininku MacGregoru. Jis kaip tik tuo metu rengėsi savo kambaryje miestelio viešbutyje.

Man įėjus, MacGregoras užvėrė duris ir pasiūlė atsisėsti.

– Ką tik grįžau iš rytinės mankštos, – tarė jis lyg atsiprašydamas su įdomiu škotišku akcentu. – Matot, bėgimas padeda palaikyti gerą sportinę formą. Mano metų vyras turi rūpintis, kad nebūtų antsvorio.

Tada MacGregoras įpylė man taurę vyno:

– Tai geriausias, kurį pavyko rasti šiame prakeiktame miestelyje.

Toliau rengdamasis MacGregoras papasakojo truputį apie save. Prieš tris mėnesius jis parašiutu nusileido tarp kalnų ir organizavo pasipriešinimą Norvegijoje. Tada paaiškino, kad savo įsakymu nurodo visoms vokiečių pajėgoms palikti Kristiansandą per tris dienas ir persikelti į netoliese esančią Trumiojos salą. Buvau galutinai sužavėtas MacGregoro laisvumo ir nusprendžiau, kad nebūtų nei negarbinga, nei pavojinga bendradarbiauti su tokiu karininku.

Kepinant popietiniam gegužės karščiui, tūkstančiai KJP kareivių plūdo tiltu į gerai prižiūrėtas Trumiojos kareivines, kur kelerius metus buvo įsikūrusi Vokietijos pakrančių apsaugos artilerijos bazė. Seržantus ir eilinius apgyvendinome kareivinėse. Mudu su Fredu prisijungėme prie būrelio karininkų ir įsikūrėme tvarkingame ūkininko name, kuriame anksčiau veikė klubas. Nepamatę jokių britų kareivių ir apsigyvenę nedidelėmis kompanijomis, pamanėme, kad viešėsime Trumiojoje neilgai, o gyvenimo sąlygos bus pakenčiamos.

Nepasitvirtino nei viena, nei kita. Nepaisant griežtos dienotvarkės, kurioje netrūko įvairios organizuotos veiklos, ir įsakymo anksti eiti miegoti, valandos ir dienos slinko kankinamai lėtai. Kariniame miestelyje sklandė gandai ir beprotiški spėliojimai apie mūsų pačių bei gimtinės ateitį. Nesaugumo ir pasipiktinimo jausmas vis augo, laukimo dienos virto savaitėmis, bet iš britų nieko nebuvo girdėti. Kai kurie vyrai nesugebėjo susitvarkyti su neįprasta įtampa, kilusia po mūsų pralaimėjimo ir įkalinimo. Vienas karininkas pasikorė ant gegnės palėpėje. Jį palaidojome tarp rausvų Trumiojos uolų. Praėjus trims savaitėms po įsikūrimo, vienose kareivinėse kilo maištas. Ten gyveno seržantai ir eiliniai, jie pareiškė, kad jie buvo ne vokiečiai ir kad juos prievarta paėmė į kariuomenę. Jie užsibarikadavo kareivinėse ir nušovė karininką, atėjusį išsiaiškinti situacijos. Maišto negalėjome numalšinti, kol, pastebėję kilusį sąmyšį, iš žemyninės Norvegijos atvyko britų kareiviai.

Po dviejų naktų britai sugrįžo ir ėmėsi represijų. Mus pažadino iš gilaus miego, atkišę durtuvus it bandą nuginė į laukus ir liepė išsirengti. Vaikštinėjome pirmyn atgal, iš abiejų pusių apsupti tomių, kol jų bičiuliai rausėsi kareivinėse, ieškodami paslėptų ginklų. Tai, kad stovėjome nuogi, buvo tikslingai sumanytas pažeminimas: nebeliko atskirties tarp karininkų ir eilinių kareivių. Supratome, jog esame galutinai pavergti. Tomiai nedaug ką rado, kas juos domintų, tad nusivylę paliko mūsų kareivines ir išvažiavo taip pat greitai, kaip ir atvyko.

Liepos pradžioje jie vėl pasirodė. Šįkart atvežė tyrimų komisiją, ši įsikūrė po atviru dangumi. Mums pranešė, kad norėdami gauti dimisiją patvirtinančius dokumentus turime užsiregistruoti. Nudžiugęs, kad vėl atsirado viltis grįžti į tėvynę, mielai suteikiau vienam britui visą reikalingą informaciją. Kai jis paklausė, koks mano gimtasis miestas, atsakiau, kad Frankfurtas. Ketinau ten pradėti naują gyvenimą, nors tuo metu manęs su šiuo miestu niekas nesiejo, išskyrus liūdnus prisiminimus ir banko sąskaitą su nuvertėjusiais pinigais. Vis dėlto tomiai išvyko, o mūsų lūkesčius apkartino dar dvi savaitės nesibaigiančio laukimo.

Pagaliau liepos 24 d. prasidėjo pokyčiai. Atvyko nedidelis britų karių dalinys ir subūrė tuos, kurie pasirinko persikelti į amerikiečių ir prancūzų okupacines zonas. Mus palydėjo iki fiorde laukiančių baržų, o po to nuplukdė į mažą Mandalio uostą. Ten mus apstojo mišrių britų ir norvegų pajėgų kareiviai, demonstruojantys nerimą keliantį karingą elgesį. Tą naktį miegojome lauke, britų palapinėse. Pirmą kartą po ištisų savaičių prikimšome pilvus airiško troškinio. Ryte teko iškęsti ilgai trukusią kratą ir tardymą. Norėdami mūsų padėtį padaryti nepalankią ir dar labiau susukti savo klastą, tomiai vėl liepė išsirengti, o tada vedė mus į apklausą į šalia stovinčią daržinę. Mane tardė britų karininkas, kokiais penkiolika metų už mane vyresnis. Tada pirmą kartą uždavė klausimus, į kuriuos nuoširdžiai atsakinėjau ir į kuriuos vėliau atsakinėjau dažnai.

– Kokias pareigas pastaruoju metu ėjote karinėse jūrų pajėgose?

– Buvau povandeninio laivo kapitonas.

– Maniau, kad visus jūsų vyrukus nuskandinome. Kiek Sąjungininkų laivų sunaikinai?

– Neatsimenu.

– Baik jau. Argi neraportavai apie nuskandintus laivus?

– Žinoma, kad raportavau, bet manęs visai nedomino sudaryti jų sąrašo.

– Tikiesi nusikratyti atsakomybės už tai, ką padarei?

– Tamsta, tik atlikau savo pareigą. Tik tai noriu pasakyti.

– Gerai, nebesiginčykime šiuo klausimu. Vis dėlto pripažink, kad kaip reikiant praretinome jūsų gretas, ar ne tiesa?

– Yra gal dvidešimt kapitonų, kurie liko gyvi. Be manęs, yra kokie du ar trys, kurie dalyvavo kare beveik nuo pat jo pradžios.

– Ar priklausei nacionalsocialistų partijai?

– Ne.

– Ar buvai „Hitlerjugend“ organizacijos narys?

– Ne.

– Ar kada priklausei kokiai nors nacionalsocialistų partijos organizacijai?

– Ne.

– Nesąmonė! Visi jūs, vokiečiai, teigiate tą patį. Jūs privalėjote priklausyti bent vienai iš organizacijų. Kaip dar galėjai tapti KJP karininku, tuo labiau povandeninio laivo vadu? Liaukis, bent jau prisipažink, jog buvai „Hitlerjugend“ narys.

– Atleiskite, bet turiu jus nuvilti. Jus suklaidino. Karinės jūrų pajėgos nesirinko karininkų iš „Hitlerjugend“ organizacijos ir nereikėjo būti nacionalsocialistų partijos nariu, kad tarnautum karinėse jūrų pajėgose. Tiesiog privalėjome atitikti tokius pačius reikalavimus, kokius savo karinėse jūrų pajėgose taikote jūs.

– Girdėjau, kad yra priešingai. Turiu įspėti, jog privalai sakyti tiesą. Bet kokia klaidinga informacija užtraukia griežtą atsakomybę. Verčiau tuoj pat pripažink, kad priklausei kokiai nors organizacijai, jei nori išvengti rimtų bėdų. Užgrobėme visus nacionalsocialistų partijos dokumentus, tad bus lengva išsiaiškinti tiesą.

– Pasakiau tiesą. Neturiu ką pridurti.

Tardytojas nutraukė apklausą ir patikrino storą Sąjungininkų ieškomų asmenų registrą. Neradęs mano pavardės paklausė, kaip sugebėjau išlikti gyvas. Jis atrodė apstulbęs, išgirdęs kelis pasakojimus, kai vos per plauką pavyko išsigelbėti. Galiausiai užantspaudavo dimisijos dokumentus ir padavė liūdnai šypsodamasis.

– Saugok juos kaip savo akį. Be jų tave gali suimti, tada atsidursi už spygliuotos vietos. Ir dar vienas dalykas, kapitone. Linkiu sėkmės.

Tos pačios dienos vėlų vakarą stovėjau atsirėmęs į seno, suodino krovininio laivo turėklą. Plaukėme į Vokietiją. Keli tūkstančiai atleistų iš tarnybos kariškių užlipo ant denio ir žiūrėjo, kaip tolsta Norvegijos krantas. Nesigirdėjo nei juoko, nei linksmybių. Tvyrojo visiška tyla.

Užlipome ant denio kitą rytą, liepos 26-ąją, kai laivas įplaukė į plačias Vėzerio upės žiotis. Iki krantinės Brėmerhafeno uoste jį buksyravo du vilkikai. Vis dar tylėdami vėl žengėme ant Vokietijos žemės. Amerikiečių kariai iškart perėmė mus savo žinion ir surinko dimisijos dokumentus. Mus susodino į sunkvežimius, nugabeno į stovyklą Brėmerhafeno priemiestyje, dezinfekavo nuo parazitų ir pamaitino. Mudu su Fredu pasidalijome mažą konservuotų sardinių dėžutę ir kelis turėtus džiūvėsius, paskui įsisupome į antklodes ir užmigome po atviru dangumi.

Švintant liepos 27-osios rytui, apie trys tūkstančiai mūsiškių buvo suvaryti į prekinį traukinį, vykstantį į Frankfurtą. Ten mus turėjo paleisti. Važiavome ilgai, lėtai, apimti niūrios nuotaikos. Pro šalį slinko kviečių laukai, buvo pats laikas nuimti derlių. Miestelių traukinių stotis ir kelių sankryžas saugojo amerikiečių kareiviai, greitkeliai buvo sausakimši nuo Sąjungininkų šarvuotosios technikos, visur kalnai griuvėsių, o kadaise tai buvo gražūs miestai. Antros kelionės dienos vėlyvą popietę pasiekėme Frankfurtą. Traukiniui vingiuojant per priemiesčius ir greta Šaumainkai gatvės palei Maino upę, nenoromis suvokiau, jog mano neatpažįstamai sugriautame gimtajame mieste įsikūrė amerikiečių karių garnizonai.

Traukinys sustojo ties krantine, kur kadaise plytėjo Nicos parkas. Paklausiau sargybinių, kodėl laukiame. Man atsakė, jog teks likti atidarytuose gyvuliniuose vagonuose, kol atvyksime į Hiokstą, miestelį vakariau nuo Frankfurto.

Pagaliau traukinys pajudėjo iš Frankfurto. Nukakome iki Hioksto, jį pravažiavome ir nesustodami dardėjome vis toliau į vakarus. Nujaučiau, jog amerikiečiai mus apgavo, tad galvojau iššokti iš traukinio. Nespėjau to įvykdyti. Leidžiantis saulei, traukinys sustojo Reino slėnyje. Pasigirdo keli šūviai, kilo didžiulis sambrūzdis, ir mūsų traukinį apsupo prancūzų kareiviai. Kažkas laisvai kalbėdamas vokiškai su prancūzišku akcentu garsiai paskelbė per garsiakalbį:

– Nesipriešinkite. Tai Prancūzijos kariuomenė. Iš karto šaudysime, pastebėję menkiausią nepaklusnumą. Išlikite ramūs ir vykdykite įsakymus.

Mus apėmė siaubas. Tada suvokiau, jog laisvė buvo tik svaja, o iš tikrųjų mūsų laukė įkalinimas už spygliuotų vielų. Keikėmės ir skundėmės, kad perdavimas prancūzams yra neteisėtas, bet neatsirado nė vieno, kuris išklausytų mūsų argumentus arba suprastų mūsų kančias. Tą naktį niekas nemiegojo. Sėdėjome prekiniuose vagonuose apšviesti sunkvežimių žibintų, o į mus grasinamai žvelgė šautuvų vamzdžiai. Vilkams patikėjo prižiūrėti avelių bandą.

Liepos 29 d. 5.00 val. mus pažadino grojantis „Marselietės“ įrašas, o po jo išgirdome nuoširdų balsą, skelbiantį Elzaso dialektu:

– Nedelsdami išlipkite iš vagonų. Išsirikiuokite prie pakrantės. Nebandykite pabėgti, nes būsite nušauti.

Beveik trys tūkstančiai vokiečių išlipo iš vagonų ir išsirikiavo eilėmis, kaip buvo liepta. Mus palydėjo pontoniniu tiltu per Reiną tiesiai į prancūzų okupacinę zoną. Netrukus pamatėme ironišką vaizdą: saulei patekėjus, spinduliai nutvieskė didžiulį pergalės paminklą ant Nydervaldo kalvos viršūnės. Persikėlus į kitą krantą, Reinas tapo kliūtimi, užtvėrė mums kelią į santykinai saugią britų okupacinę zoną, ir šimtai mūsiškių niekada nesugrįš namo.

Kepinant rytinei saulei tęsėme žygį, varomi pirmyn rėkiančių, mosikuojančių prancūzų kareivių. Buvome ištroškę ir pavargę, kai vidurdienį, vos vilkdami kojas, įžygiavome į liūdnai pagarsėjusią Ditersheimo stovyklą – griežčiausiai saugomą karo belaisvių įkalinimo vietą. Mums žengiant pro ornamentais papuoštą vartų arką, pro šalį nudardėjo arklių traukiamas vežimas, prikrautas nuogų, išsekusių mirusių žmonių kūnų. Mosuodami blizgančiais durtuvais, prancūzai atskyrė karininkus nuo eilinių bei seržantų ir mus nuvarė į didžiulį stovyklos bloką, jau prigrūstą vokiečių belaisvių. Tautiečiai atrodė it vaikščiojantys griaučiai, pusnuogiai, purvini. Jų ilgi plaukai ir barzdos buvo susivėlusios, oda sukietėjusi, įdegusi ir suskilinėjusi nuo blogo maitinimo. Ištisus mėnesius jie gyveno po atviru dangumi ir miegojo žemėje iškastose duobėse, neapsaugoti nuo blogo oro. Po lietaus ši nualinta žemė virstų purvo jūra ir palaidotų vyrus kapuose, kuriuos jie patys išsikasė.

Su Fredu išsirinkau laisvą duobę, užkasėme kelis turėtus daiktus. Kol laukėme, kas vyks toliau, linksmi marokiečiai kareiviai be perstojo sprogdino rankines granatas ir pyškino iš šautuvų, norėdami pasilinksminti. Netrukus po pietų atvyko vežimėlis su aliumininiais katiliukais – pirmas mūsų maitinimas nuo to laiko, kai valgėme airišką troškinį Norvegijoje. Turėjome gauti sriubos, bet skystis atrodė ir buvo tokio skonio lyg taukuotos pamazgos. Pasakiau Fredui, jog neketinu dykinėti laukdamas, kol sudžiūsiu ir iš manęs liks vieni griaučiai. Tą pačią naktį reikėjo sugalvoti, kaip pabėgti.

Kai stovyklą apgaubė naktis, neįtikėtinai jaudindamasis pabandžiau įvykdyti pirmąjį pabėgimą. Atsargiai nuropojau iki gatvelės, skiriančios mūsų ir šalia esantį bloką, tada nusėlinau palei dulkėtą taką link išorinių teritoriją juosiančių tvorų, į vietą tarp dviejų sargybos bokštelių. Lėtai slinkdamas įveikiau prožektorių apšviestą ruožą, tiesiai prieš aukštai sėdinčių kulkosvaidininkų nosis. Po to broviausi palei vidinę tvorą, kol pasiekiau blausiai apšviestą vietą. Iš ten tik garankščiuota spygliuota viela ir dar viena tvora mane skyrė nuo laisvės. Netoli už tvoros vešėjo aukšti paparčiai, už kurių galėjau pasislėpti, jei tik pavyktų iki jų nubėgti. Nusprendęs sprukti šiuo keliu, ketinau pabėgti kitą naktį. Lėtai, spausdamasis prie žemės parsiradau tuo pačiu keliu. Kai grįžau prie savo duobės, didesnioji nakties dalis jau buvo praėjusi.

Pabudau nuo trimitų garsų – jie grojo „Marselietę“. Nedelsdamas papasakojau Fredui, kaip galima pabėgti. Mano nusivylimui, Fredas entuziazmu netryško. Jis pasakė, kad turės daugiau šansų, bandydamas sprukti vienas. Jei man pavyktų, jis irgi tam ryžtųsi, tada susitiktume sutartu adresu Frankfurte.

Tą patį vakarą 21.30 val. vėl ėmiau slinkti ropomis. Žygis prailgo, širdis daužėsi krūtinėje. Labai atsargiai prišliaužiau prie kampinio bokštelio, kur mane gaubė šešėlis. Ten uždelsiau kelias minutes, pasidrąsinęs nesustoti. Tada išsitiesiau ant žemės, sukandau dantis, burnoje perdžiūvo. Įsliūkinau į gatvelę, kuri vedė link juosiančių tvorų. Išsitiesiau visu ūgiu, pirštus suleidau į sausą žemę, raitydamasis kabinausi, stūmiausi garankščiuotos spygliuotos vielos link. Prakaitas užliejo akis, permerkė drabužius. Užčiuopiau spygliuotą vielą, praropojau pro šią užtvarą ir atsidūriau priešais išorinę tvorą. Giliai įkvėpęs ir žvilgtelėjęs į sargybos bokštelius, atsargiai pakėliau aptvarą, persiritau po apačia ir ridenausi kuo toliau nuo tvoros per paparčių tankmę į akliną tamsą.

Visiška tyla. Sėlinau per pievas ir rugių laukus, kol pasiekiau mažą kaimelį, įsikūrusį Nahės upės slėnyje, apie tris kilometrus į pietus nuo stovyklos. Įslinkau į daržinę ir nukritęs ant šieno kupetos užmigau.

Mane prižadino skambus garsas – ūkininkas kinkė arklius. Priėjau ir atvirai pasakiau, jog pabėgau iš stovyklos ir man reikia pagalbos. Nustebęs jis pasakė, jog belaisviai, kuriems iki šiol pavyko pasprukti, baigė žygį, užsirašę į Prancūzijos svetimšalių legioną. Mane nuvedė į virtuvę, kur žmona ir dukra patiekė gausius pusryčius: kiaušinių ir keptų bulvių. Kol valgiau, jis pažadėjo pasirūpinti dokumentais ir man, ir Fredui. Naktį gerai išsimiegojęs pataluose, nubudau kupinas jėgų ir tvirtai apsisprendęs ištraukti Fredą iš stovyklos. Nors ūkininkas nepritarė tokiam rizikingam sumanymui, jis parūpino tam būtiniausius dalykus. Sutemus atsargiai prisigretinau prie stovyklos, maiše nešdamas maisto išbadėjusiems vyrams. Kai sėlinau prie išorinės tvoros, mane pastebėjo du marokiečiai sargybiniai. Atsistojau manydamas, jog būsiu nušautas vietoje. Gerokai nustebau, nes juos labiau domino mano maišo turinys. Kalbėdamas prancūziškai geriau nei jie, įtikinau, jog tik bandžiau slapta įnešti maisto savo draugui. Prižadėjau atgabenti daug amerikietiškų cigarečių, jei leis įeiti pro jų postą, kada panorėjus, kaskart gavę tokią pačią duoklę. Godumas paėmė viršų. Jie pagriebė du pakelius „Camel“ cigarečių ir netgi dėl manęs pakėlė tvoros kraštą. Radau Fredą miegantį duobėje. Jis nustebo, jog vėl pasirodžiau, bet nebuvo pasiruošęs pabėgti: įrodinėjo, jog iki savaitgalio atgausiąs savo dimisijos dokumentus. Jis prasitarė, jog pabėgs, jų negavęs iki šeštadienio vakaro. Supykęs dėl nepavykusio sumanymo, palikau Fredą ir maistą kartu su mirštančiais ir netekusiais vilties vyrais. Davęs dar vieną cigarečių pakelį, saugiai išėjau iš stovyklos. Po valandos jau gulėjau šieno kupetoje.

Dvi dienas džiaugiausi gyvenimu pas ūkininką. Padėjau dirbti laukuose, grėbiau šieną, kroviau jį į vežimus. Po ilgo badavimo valgiau skanų maistą. Saulei nusileidus, įsitaisęs daržinėje pliuškenausi skardinėje vonioje. Buvau visiškai patenkintas savo likimu, nes supratau, kad laisvę galima pelnyti tik drąsiai pasielgus.

Šeštadienio vakarą vėl prisiartinau prie stovyklos, turėdamas dar daugiau ūkininko gautų amerikietiškų cigarečių. Du marokiečiai sargybiniai priėmė duoklę ir leido įsėlinti per tvoras. Priėjus Fredo duobę, keletas siluetų išniro iš tamsos. Akimirksniu mane apsupo ir sulaikė. Pasirodo, po pietų surengto patikrinimo metu paskelbė mano pavardę, skaitydami sąrašą. Tuomet stovyklos viršininkas pranešė, jog visi minėtieji bus nugabenti į Prancūziją ir kad už kiekvieną pabėgusį nušaus penkis vyrus. Mano bičiuliai, atsidūrę siaubingai keblioje padėtyje, vylėsi, kad grįšiu ir pakliūsiu į jų spąstus. Galbūt tada sugrįžęs išgelbėjau penkias gyvybes, bet tą akimirką negalėjau atleisti įkalintų draugų išdavystės. Mintyse aiškiai atskyriau save nuo tų, kuriuos dar vakar vadinau draugais.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius