Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Knygos apžvalga. Alvydo Šlepiko „Namas anapus upės“

Vos pradėjęs skaityti, turėjau stabtelėti ir persiorientuoti, nes prieš atsiversdamas knygą laukiau ir tikėjausi visai kitokio Šlepiko.
Alvydas Šlepikas
Alvydas Šlepikas / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

Tiesą pasakius, burtažodis „magiškasis realizmas“ buvo tai, ką praleidau pro akis. Prireikė kelių atokvėpių, kad susivokčiau kur esąs. O tuomet buvo galima spustelėti greičio pedalą ir tęsti toliau.

„Vyriškis ėjo palei namo sieną, akis buvo nunėręs į žemę, kvėpavo prasižiojęs, pro burną, beveik kaip pirtyje, traškėjo sausi žolių stagarai, čežėjo po kojom žvyras, tai čia, tai ten voliojosi išdžiūvę paukščių kūneliai. Senis prisiminė dieną, kai po nakties užtiko visą kiemą prikritusį negyvų paukščių, buvo dar tik karščių pradžia ir tie negyvi paukščiai visus labai išgąsdino.“

Ir vis tik skaitant neapleido jausmas, kad kažkas čia ne taip. Magiškasis realizmas judėjo sava eiga, tačiau kartu su juo koja kojon žengė mintis (klausimas?) – „ar ne per daug pretenzinga?“. Tad balansuojant tarp tokių dviejų polių ir prasidėjo kelionė lynu.

„Namas anapus upės"
„Namas anapus upės"

Ši literatūra man kažkuo susisiejo su „senąja“ ir „sunkiąja“ literatūra. Ne ta, kuri bėga kaip upelis, o ta kita – išdžiūvusios žemės, suskeldėjusių žemdirbio pirštų. Skaitant žodžiai ir vaizdai pynėsi tarpu savęs ir neskriejo į priekį, o buvo tarsi sunkios duris, kurias pradžioje paklibini. Po to praveri. Bet kad pravertum, turi gerai įsiręžti, stumtelti pečiu. O ir pravėrus, dar nėra taip drąsu užeiti į vidų. Dar norisi patikrinti tų durų svorį, apsidrausti, kad įžengus vidun jos neužsitrenks arba nebus užtrenktos tiesiai už nugaros.

„Ji buvo baisi ir nepaprastai graži, visai ne tokia, kokią vaizdavo senos graviūros. Kiekvienoje graviūroje ji atrodė kitokia – kartais paukštė, kartais žuvis, kartais gyvatė, – todėl buvo aišku, kad niekas jos nėra matęs.“

Knyga plona. Tačiau TOKIA plona, kad net stebina tuo plonumu. Ir tada į galvą pradeda lįsti mintis, jog tam, kad išleistum tokią ploną knygą, reikia labai pasitikėti savimi. Arba leidykla turėtų tavimi besąlygiškai pasitikėti. Manau, kad kas jau kas, bet A. Šlepikas tokį pasitikėjimo kreditą turi. Ir jis yra LABAI didelis. Tačiau, kad ir kaip būtų, – žingsnis rizikingas ir tą riziką kažkas turi prisiimti, pakelti, suprasti. Nes po to jau nebegalėsi gręžiotis atgal, po to jau reikės su ta rizika gyventi.

Nuoroda
Namas anapus upės,
Alvydas Šlepikas
Įsigyti
* Kai įsigyjate partnerių paslaugas per 15min puslapį, mes gauname komisinį. Turiniui tai įtakos nedaro.

Knygą perskaičiau. Ji baigėsi vos tik prasidėjusi. Nepaisant to, kad joje ne vienas, ne du, ne trys, o net septyni apsakymai. Magiškasis realizmas tarsi skraistė. Magas iš po tokios skraistės gali ištraukti žmogų. Bet gali tą žmogų ir pradanginti. Nesu tikras, kas nutiko šį kartą – vienu metu jaučiau, kad jau minėtas pasitikėjimo kreditas prapuolė, o baigus skaityti – vėl atsirado. Jaučiuosi dvejopai. Iš vienos pusės – tekstas tarsi praplaukė pro šalį, iš kitos – taip ir liko stovėti sustingęs, lyg namas anapus upės.

Alvydas yra puikus rašytojas, bet knyga man pasirodė turinti per daug sluoksnių, kurių nepavyko įveikti. Joje – vienas kambarys, bet į jo vidų galima pažvelgti pro daugybę langų. Ir kas kartą pamatysi vis kitokį vaizdą. O kartais – vaizdas bus tas pats, tačiau tu būsi vis kitas.

Todėl skaitant tokią trumpą knygą labai svarbu, kokie buvo lūkesčiai. Nes pabaigoje, nori nenori, juos reikės palyginti su tuo, ką gavote. Pasverti. O tada skaityti dar ir dar kartą. Kol indas prisipildys, kol gauta bus daugiau negu duota.

Man atrodo, kad ši knyga bus puiki diktantams ir interpretacijoms, švietimo sistema ją praris ir dar ilgai virškins, o autoriaus vėliava ir toliau plevėsuos virš pilies.

Bet kažkas tos pilies nematys. Kažkam to bus per daug. Kažkam – per mažai. Toks jau yra tas magiškasis realizmas. Balionas pilnas konfeti. Jam sprogus, kelias sekundes patiri euforiją, o po to – viską reikia sušluoti. Jeigu ne – blizgučius pasiglemš vėjas. Ir ką tu jam. Jis nuo tavęs nepriklauso. Egzistuoja pats savaime. Kaip ir tu. Kaip ir namas. Anapus upės.

„Gimtasis miestelis ir namai tolo, Helmutas svarstė, ar kada nors dar sugrįš atgal? Ir kaip ten jaučiasi pralikti, paleisti triušeliai? Negi juos tikrai suės lapės? Ne, Helmutui atrodė, kad tai nesąmonė, juk triušiai dabar laisvi, jie gali pabėgti.“

Kita informacija:
Puslapiai:
104 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2023 m.

Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje lentyna.wordpress.com/

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kištukiniai lizdai su USB jungtimi: ekspertas pataria, ką reikia žinoti prieš perkant
Reklama
Televiziniai „Oskarai“ – išdalinti, o šiuos „Emmy“ laimėtojus galite pamatyti per TELIA PLAY
Progimnazijos direktorė D. Mažvylienė: darbas su ypatingais vaikais yra atradimai mums visiems
Reklama
Kodėl namui šildyti renkasi šilumos siurblį oras–vanduo: specialisto atsakymas