Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 20d. 21:01

Knygos apžvalga. „Centrinė stotis“: stiprios moterys laiko akistatoje

Fiona Davis  „Centrinė stotis“
Knygos viršelis / Fiona Davis „Centrinė stotis“

Amerikiečių rašytoja Fiona Davis lietuviškai pasirodžiusiame istoriniame romane „Centrinė stotis“ nuodugniai narsto moteriškumo sampratą. Ką reiškia būti stipria moterimi?

Ką reiškia būti moterimi, kuriai profesinė sėkmė svarbiau už namuose laukiantį vyrą? Ir atvirkščiai, ką reiškia būti moterimi, kuri tiek finansiškai, tiek psichologiškai remiasi į šeimą ir staiga ją praranda? F.Davis atsako į šiuos klausimus pindama pasakojimą apie dvi skirtinguose laikmečiuose gyvenančias, skirtingai pasaulį matančias, skirtingai mylinčias moteris.

Kalbėdama apie „Centrinę stotį“, F.Davis pripažįsta, kad ji, kaip žurnalistė, itin žavisi autentiškomis žmonių istorijomis. Būtent dėl šios priežasties jos romanų centre išvystame istorinius pastatus, tampančius atspirties tašku tolimesniam siužetų vystymui. Šiuo atveju rašytoja renkasi Niujorko centrinę stotį. Detalus ir įtaigus aplinkos aprašymas nekelia abejonių, jog F.Davis atliko kruopštų pastato ir jo istorijos tyrimą.

Romano pradžioje skaitytojui prieš akis iškyla 1928-tųjų Niujorkas. Autorė leidžia ne tik išvysti, bet ir pajusti Džiazo amžių su visa jį lydinčia prabanga, pakilumu, ir kartu bauginančiomis Didžiosios Depresijos nuojautomis. Niujorko centrinė stotis – didinga erdvė su rausvu Botičino marmuru dekoruotomis sienomis, turkio spalvos lubomis, bronziniais sietynais – tampa viso šio blizgaus gyvenimo atspindžiu. Mieste, kuriame sparčiai kinta tiek rūbų, tiek santykių mados, kur moterys drąsiau ir laisviau renkasi ne tik sukneles, bet ir gyvenimo partnerius, sutinkame Klarą Darden, iš pirmo žvilgsnio įkūnijančią stiprios moters apibrėžimą.

Dirbdama, kurdama, mylėdama ji sugeba išlikti nepriklausoma, o iššūkiai, su kuriais tenka susidurti patriarchalinėje visuomenėje, ją veikiau kursto, įkvepia, nei žeidžia. Dėstydama iliustravimą Niujorko centrinėje stotyje veikiančioje meno mokykloje, Klara nuolat kovoja su seksizmu vyriškame kolektyve ir su priešiškumu moterims, kurios domisi menu neva „tik tam, kad vieną dieną galėtų tai paminėti savo vestuvių pranešime“. Moteris nuolat privalo įrodinėti savo vertę, tačiau darbštumas ir užsispyrimas atneša jai pelnytą pripažinimą.

Kurdama veržlios Klaros Darden portretą, dialoguose F.Davis beveik nepastebimai įkomponuoja detalių, leidžiančių pamatyti, kad už neslopstančio Klaros siekio išlikti nepriklausoma slypi iš vaikystės išgyvenimų atėjusi praradimo baimė. Baimė netekti materialaus pagrindo ir kartu su juo žlugti emociškai. Baimė prisirišti, pačios Klaros įvardijama kaip „trapumo jausmas“, persismelkia ir į moters romantinius santykius.

Klaros ryšys su dviem pagrindiniais romano vyrais – poetu Oliveriu Smitu ir dailininku Levonu Zakarianu – paliečia kelias universalias, tiek XX a. pradžiai, tiek mūsų laikų visuomenei aktualias temas. Sekdami Klaros ir Oliverio santykius, nejučia svarstome, kas verčia jauną moterį jaustis kaltai dėl savo pasiekimų, kaip išsaugoti individualumą santykiuose su kitu žmogumi.

Bohemiškas romanas su Levonu kelia mintis, kas yra tikrasis menas. F. Davis sukuria priešpriešą tarp Klaros praktiško požiūrio į iliustravimą kaip į pragyvenimo šaltinį ir Levono idealistinių vilčių kūryba „pakeisti tai, kaip žmonės mato pasaulį“. Taip autorė provokuoja skaitytoją pasirinkti, kas yra meno vertė. Klaros ir Levono santykiai taip pat leidžia pažvelgti į dviejų tos pačios profesijos žmonių bendro gyvenimo peripetijas: kaip įveikti natūralų polinkį konkuruoti ir išmokti džiaugtis vienas kito ir, visų pirma, savo karjeros pasiekimais?

Prie Klaros Darden gyvenimo istorijos rašytoja jungia Virdžinijos Klei pasakojimą ir taip praplečia „stiprios moters“ sampratą. Iš esmės, tiek Klaros, tiek Virdžinijos istorijos kalba apie drąsą. Drąsą būti pažeidžiamai. Drąsą žeisti artimų vyrų ego dėl savo profesinės sėkmės.

Kol Klara ieško būdų mylėti ir kartu išlikti nepriklausoma, Virdžinija visomis išgalėmis mėgina įveikti troškimą kam nors priklausyti. Virdžinijos istorija nukelia į 1974-tuosius. Žvelgdami į kadaise didingą Centrinį terminalą, dabar matome „aptriušusią traukinių stotį, it rupūžė išsidrėbusią po Niujorko dangumi“.

Stotis, kurioje Klara rado karjeros atspirtį ir gyvenimo polėkį, Virdžinijai tėra jos visapusiško gyvenimo nuosmukio įrodymas – vyro palikta ir finansinę paramą praradusi moteris įsidarbina terminalo informacinėje būdelėje. Po skyrybų Virdžinija jaučiasi nematoma, „tarsi be stebuklingo žiedo ant kairės rankos nebebūtų verta dėmesio“. XX a. 8-ajame dešimtmetyje, kai visuomenėje dominavusį siekį sukurti šeimą keičia siekis atrasti save, Virdžinija jaučiasi išsigandusi ir silpna. Ji laiko save netikusia motina, netikusia moterimi.

Apleistoje, visų pamirštoje Centrinės stoties meno mokykloje rasta Klaros Darden akvarelė tampa plonyčiu siūlu, leidžiančiu Virdžinijai iš naujo įsikibti į gyvenimą. Virdžiniją persekiojantis nepilnavertiškumo jausmas pririša ją prie Klaros Darden ir pačios Centrinės stoties likimų. Sužinojusi, kad Klaros Darden paveikslai, pasirašyti vyro vardu, priskiriami Levonui Zakarianui, Virdžinija ima kovoti už ją, tapatintis su jos istorija: „Daugiau nei keturiasdešimt metų Klara Darden buvo nustumta į pašalį, užgožta vyro. Visai kaip Virdžinija jautėsi užgožta Česterio.“

Virdžinijos nematomumas ir neblėstantis noras būti pastebėtai persismelkia ir į jos kovą dėl Centrinės stoties išsaugojimo. Į šį epizodą F. Davis vykusiai įpina istorinius elementus, supažindindama skaitytoją su 1975-taisiais vykusiais bandymais nugriauti Niujorko centrinį terminalą ir užstatyti jį „Penn Central“ dangoraižiu. Į pasakojimą rašytoja įneria net Jacqueline Kennedy Onassis, atlikusią netikėtą vaidmenį šio kultūrinio paminklo išsaugojimo istorijoje.

Tarp istorinių, interpretacijai nepaklusnių faktų skaitytojas gali atrasti ir psichologinių Virdžinijos charakterio vystymo elementų. Jos buvusiam vyrui Česteriui pavadinus Centrinę stotį „nublukusia gražuole“, Virdžinija priima tai kaip asmeninį įžeidimą. Nublukusi gražuolė – būtent taip jaučiasi po mastektomijos tiek fiziškai, tiek psichologiškai gyjanti moteris. Virdžinijos kova prieš Centrinio terminalo sunaikinimą perauga į kovą už savęs pačios atkūrimą.

Istoriniame fone žaisdama su emocingų, maištingų moterų gyvenimais, F. Davis į juos įtraukia net detektyvinių motyvų. Taigi, skaitytojas gali ne tik pažvelgti į dviejų labai skirtingų laikmečių realijas, dviejų labai skirtingų laikmečių moteris, bet ir pasivaikščioti istorija persemtais ir romano pabaigoje jau, rodos, tokiais pažįstamais Niujorko centrinio terminalo koridoriais; kartu su pagrindinėmis romano veikėjomis pabandyti įminti kelių dešimtmečių mįsles.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas