Bet tuo pačiu norisi jos neliesti ir palikti tokią, kokia yra, amžiams. Tarsi paveikslėlį lentynoje į kurį gražu pažiūrėti ir kuriuo smagu pasidžiaugti jo net neliečiant (šiuo atveju, net neskaitant). Žodžiu, skaitytojas, paėmęs knygą į savo rankas, atsiduria tarp dviejų ugnių, o lupdamas įpakavimą supranta – kelio atgal nebėra.
Kalbant apie tekstą, jis pagauna ir nusineša tave it srauni upė. Buitiški dialogai, neįpareigojančios situacijos. Srovė srauni, todėl niekas ir neverčia žvalgytis gelmės, paprasčiausiai rodo tau nuotraukas, kuriose atspaustas gyvenimas. Iš tam tikro kampo. Tam tikra plokštuma. O kad būtų paprasčiau viską suvirškinti, tas vaizdas susmulkinamas, sumalamas ir paverčiamas žodžiais, kuriuos daug lengviau ir saugiau įsileisti į vidų negu apčiuopiamas patirtis.
Neturintiesiems reikiamų dantų, viskas pertrinta ir sumalta, tuo tarpu turintiesiems belieka šypsotis ir neatskleisti savo paslapčių. Belieka šnabždėtis tarpusavyje, kad, klausyk, gal ir man taip buvo nutikę. Tačiau visa tai – melas, nes jeigu ir nutiko, tai tikrai ne taip, gal tik vos vos panašiai. Tačiau tas panašumas greičiausiai toks tolimas ir neryškus, kad vargu ar palyginsi. Nes tie, kurių patirtys iš tiesų tokios pat, vargu ar atsivers tokią (ar bet kokią kitą) knygą ir vargu ar atras laiko skaitymui. Jie išsislapstę paribiuose ir pakampėse. Spūdina gatvėse nunėrę galvas kažkur tarp eilučių, bet tikrai ne jose.
Knygos mėsa – tai fizinė stimuliacija. Seksas, nuolatinis girtumas, girtėjimas ir girtavimas pateikiami be jokios egzotikos, paverčiami paprasčiausia mechanika.
Knygos mėsa – tai fizinė stimuliacija. Seksas, nuolatinis girtumas, girtėjimas ir girtavimas pateikiami be jokios egzotikos, paverčiami paprasčiausia mechanika. Iš tos mechanikos ir sukonstruota knyga. Iš nedidelių apsakymų, laviruojančių ant tik numanomos ribos tarp realaus ir įsivaizduojamo pasaulių.
Ir nors daugelis istorijų gali šokiruoti savo nuogumu, įsiskaičius, įmanu pajusti, kad autorius norėjo parodyti daugiau negu matosi iš pirmo žvilgsnio. Ne tik paviršių, bet ir esmę, plytinčią kažkur giluminiuose sluoksniuose. Ji retsykiais švysteli prieš akis, o tada neria gelmėn, ir jeigu suspėsi įsitverti, pamatysi daugiau negu žėrintys vandens purslai. O jeigu pasistengsi ir laikysiesi įsikibęs pakankamai ilgai, galiausiai išvysi save. Nuogą, stovintį priešais veidrodį ir garsiai išpažįstantį sau savo baimes.
„visas viešbutis buvo pilnutėlis tokių kaip mes žmonių – žmonių, kurie maukė vyną, dulkinosi ir neturėjo nė menkiausio supratimo, kas jų laukia toliau. retkarčiais kuris nors iš jų iššokdavo pro langą.“
Tokia ir knyga. Pilna sekso, alkoholio ir mėginimų susivokti, kas lieka iš gyvenimo atėmus šiuos du kintamuosius. Deromantizavus juos.
Ši knyga patiks tikrai ne visiems, nes ne visi ištvers, ne visi norės laikytis įsikibę apnuoginto nervo, nuo kurio nuolat justi dirglumas ir skaudesys. Ir tikrai ne visi norės atsidurti knygos pasaulyje. Net jeigu per atstumą. Net jeigu ir stebėtojų vaidmenyse.
Taigi, būkite atsargūs. Nes čia nėra jokio stebuklo, tik juodas, apniukęs dangus. Primityviausi poreikiai ir iš paskutiniųjų sutelktos pastangos prastumti dar vieną dieną. Pradžioje tai privers apsvaigti arba bent įsigeisti apsvaigimo, o tuomet prasidės pagirios ir viskas priklausys nuo to, kaip mokama su jomis susitvarkyti. Nes lygiai taip pavyks susitvarkyti ir su knyga. Su jos metamu šešėliu. Su joje tarpstančiais gyvenimo likučiais.
Vertinimas: 8,2 / 10
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Most Beautiful Woman in Town & Other Stories
Vertėja/Vertėjas: Gediminas Pulokas
Puslapiai: 352 psl.
Leidykla: Kitos knygos
Metai: 2017 m.
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje https://lentyna.wordpress.com
