Pradėjus skaityti, neapleidžia klausimas, kaip. Kaip ji gali būti tokia pop? Varijuojanti ant mokslinės literatūros ribos, žongliruojanti buities, bet tuo pačiu – ir aukštosiomis meno materijomis. Pasirodo, gali! Pasirodo, nėra vieno recepto, vieno skonio ar trafareto.
Ši knyga – tikras koncentratas. Ją gerti reikia dozuojant, praskiedžiant savo paties gyvenimu. Skaityti Diserį tai tarsi stebėti retą, egzotišką gyvūną. Kai įdomu ne tik stebėti, bet ir atrasti nepažintus jo ritualus, leidžiamus garsus, skleidžiamus kvapus.
„<…> menininkas su menininku gali susikalbėdami ir nemokėdami tos pačios kalbos. Meno pasaulis yra iš skirtingų diskursų sudaryta struktūra, kurioje bendraujama kūriniais. Tuo tarpu plačioji visuomenė linkusi fetišizuoti meną, bet niekada nepajėgs jo suprasti.“
Iki „Diserio“ apie Darių nieko nežinojau. O, veltui! Skaitant knygą pradėjau svarstyti, kodėl ir kaip jis prasprūdo. Verčiant puslapius kyla nevaldomas noras domėtis jo darbais, kūryba, asmenybe. Ši knyga tai ne tik literatūra, tuo pačiu – tai nemokamas bilietas į šiuolaikinio meno pasaulį. Akių atvėrimas ir suvokimas, kiek daug aplink mus vyksta, kol būname nusisukę ir veikiame kažką kitką. Vėliau jau ne taip lengva prarastas galimybes susigrąžinti. Nelengva, bet įmanoma! Smagu skaityti ne tik knygą, bet ir nerti į ją supantį informacijos debesį – skaityti interviu, straipsnius, žiūrėti įrašus ir taip įsitraukti į Dariaus Žiūros menininko kelią.
Knyga susišaukė su Mykolo Saukos „Kambariu“. Atrodo, kad Mykolas „Diserį“ būtų galėjęs parašyti po dvidešimties metų. Tas pats menininko, kaip lyrinio autobiografinio subjekto, registras. Skaitau ir stebiuosi šių knygų panašumu – tuo, kad abi išėjo viena greta kitos, abi kalba apie labai artimus ir panašius dalykus.
Tiesa, išorinio panašumo mažiau negu vidinio. Tai tarsi plaukimas, kvėpavimas po vandeniu – būtent šis plaukimo ir kvėpavimo ritmas sieja abi knygas. Vienas ir du. Vienas ir du. Vienas ir du. Nesu tikras, ar visiems skaitytojams bus lengva perlaužti „Diserio“ raktą. Tačiau knyga nuosekli. Neišsidirbinėja. Yra aštri ir atvira.
„Jaučiuosi klaikiai. Dabar negalėčiau nei miegoti, nei užsiimti jokia fizine veikla. O kažką veikti reikia, nes šiaip būti per sunku. Nieko nelieka, tik rašyti. Rašymas – tai pats nykiausias užsiėmimas iš visų, kurie gali turėti bent kokią prasmę. Rašyti įmanoma tada, kai daugiau nieko nebegali. Rašymo problema ta, kad neįmanoma ir gyventi, ir rašyti vienu metu. Tam, kad rašytum, kažkuria prasme turi būti pusiau miręs. Toks ir esu dabar. <…> Kita rašymo problema ta, kad rašymas yra sunkus, alinantis ir sekinantis darbas. Karas su žodžiais, kuriame esi pasmerktas nuolat pralaimėti.“
Šioje knygoje bene pirmą kartą susidūriau su situacija, kada įdomu skaityti sapnų aprašymus. Įprastai, juos norisi praversti ir praleisti, bet šiuo atveju – jie stebėtinai taiklūs, laiku ir vietoje. Netikėta, bet tikra. Nesuvaidinta ir tuo pačiu – pernelyg nesureikšminta.
Knyga patyriminė, vis pasikartojantis plaukimo motyvas išneša ir uždaro ją. „Diseris“ tvoskia, alsuoja, pulsuoja antgamtiška jėga. Gaivalu. Tai knyga ne iš malonumo, o iš to, kad negali nerašyti. Ir todėl ji negali būti niekas kitas, tik įvykis. Ir dabar tas įvykis, reiškinys, sapnas – visų mūsų rankose.
Kita informacija:
Puslapiai: 168 psl.
Leidykla: Kitos knygos
Metai: 2024 m.
(c) veikiantis
