Visi veikėjai, nukrypimai, aprašymai limpa į didelį sniegu rutulį, kuris rieda labai iš lėto, tarsi kažkokio vidinio variklio vedamas, ir tau reikia prižiūrėti tą riedėjimą, negali nė minutei nukreipti žvilgsnio, nes kažką pamesi, kažkas išsprūs iš rankų, bus praleista ir tada jau niekaip negalėsi to susigrąžinti. Tačiau net nebandyk to rutulio skubinti ar stumti, nes kad ir kiek mėgintum (kad ir kaip stipriai įsirėžęs), jis nepagreitės. Sunkus ir nepaklūstantis. O po jo liekanti šliūžė ir įspaudai tave domins savo keistomis formomis ir turiniu. Skaitysi ir kelsi sau klausimą, kodėl. Jausiesi lyg kažko lauktum, tačiau net nenutuoksi iš kurios pusės tas kažkas turėtų pasirodyti.
Pakeliui į slaugos namus automobilis ir kelias priešais sudrėko nuo lengvo lietaus. Dangumi žemai plaukė pilki debesys. Šįkart liūdesys buvo kitoks nei anksčiau. Taip, jo priežastis buvo Kristoferis. Tačiau ji jautėsi suspausta kažkokios nevaldomos atgailos žnyplių. Viduje sukilo asmeniška, bedugnė sumaištis, tarsi kas būtų sučiupęs vagiliaujant, ko ji niekada gyvenime nėra dariusi. Jos sielą plakė gėda, kaip valytuvai priešais šluostė stiklą – du dideli, ilgi, juodi negailestingai ir ritmingai lupantys pirštai.
Kad išgyvenčiau tokią klampią knygos pradžią, tenka truputį pakeisti žaidimo taisykles – atsiverčiu ir skaitau pabaigą, po to – kažkur ties viduriu, atsitiktine tvarka verčiu puslapius ir jie atgyja, istorija susiveržia diržą, sunkus ir nepakeliamas rutulys aptirpsta, tampa sukalbamas, o prakalbinęs jį, vėl grįžtu ten, kur buvau baigęs ir tęsiu toliau (jau šiek tiek žinodamas apie tai, kas manęs laukia ateityje). Po tokio elektros šoko viskas tarsi pabunda, širdis pradeda plakti, o tekstas įgauna visai kitokią spalvą. Žinoma, jis toks pats sunkus, tačiau slegiantis tūris jau nebėra plastikinis – jis gyvas.
Ašaros nė iš tolo nebūtų atspindėjusios Olivijos savijautos. Sėdėdama ant sulankstomos kėdės, ji tirtėjo iš baimės. Baimės, kad širdį vėl suspaus, kaip aną kartą, kad ji vėl ims ir sustos, tarsi kas kumščiu būtų kirtęs į nugarą. Ir dėl to, kaip jaunoji šypsojosi Kristoferiui, tarsi būtų iš tikrųjų jį pažinojusi, jai taip pat buvo baisu. Nes negi ji žinojo, kaip jis atrodė pirmoje klasėje, kai per panelės Lempli pamoką iš nosies pasipylė kraujas? Ar matė išbalusį, apkūnoką, dilgėlinės išmuštą vaiką, kai šis bijojo rašybos kontrolinio? Ne, Siuzana pažinojo ne tikrąjį Kristoferį, o porą savaičių trukusį seksą.
Knyga stipri ir galinga, tarsi kažkada nesprogusi mina ant kurios žmonės pastatė savo namus ir gyvenimus, ant kurios kiekvieną dieną dabar vaikšto minios. Ta mina niekada ir nesprogs. Bent jau ne taip iš karto, kaip esame įpratę. Ta mina sprogs lėtai ir nuobodžiai ir tas sprogimas truks daugybę metų. Apie tai ir yra šis romanas – apie senatvę, nusivylimus, tuščią susireikšminimo kevalą, kuris ilgainiui paaiškėja buvęs nieko vertas žaisliukas.
Knyga liūdna, slepianti savyje daug atminties ledkalnių. Kiekvieni metai – po rievę. Kiekviena rievė reiškia, kad medis vis sunkiau pajudinamas. Galiausiai jis tampa toks didelis, kad tu stovi jo šešėlyje ir nebežinai, ar iš vidaus jis vis dar gyvas, ar seniausiai išpuvęs, tik ir telaukiantis stipresnės (jau paskutinės savo gyvenimo) vėtros. Bet kaip ir tas sprogimas, kuris tęsiasi daugybę metų, taip ir šitas medis – nenulūš per akimirką, o išsitęs į begalybę, tarsi viskas vyktų smėlyje, po vandeniu, po tiršta atminties mase, kuri ilgainiui susuka galvą net tau pačiam ir paklaidina giliai savyje, nes tai – vienintelė vieta iš kurios tikrai negalėsi ištrūkti.
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Olive Kiteridge
Vertėja/Vertėjas: Aistė Kvedaraitė
Puslapiai: 320 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2021 m.
(c) veikiantis
Apžvalga publikuota tinklaraštyje https://lentyna.wordpress.com/
