Skaityti netgi šiek tiek baisu, nes viskas čia taip gerai, kad nesinori, jog ta pradžia kada nors baigtųsi.
„Tada ilgai mintijau, ką jis turėjo galvoj. Vis keldavau galvą į dangų, ten ieškodama slapto debesų rašto, ėjau prie upės – gal atsakymus išraitys unguriai, degiau žvakę ir ją užpūtus sekiau dūmą, tikėdama, kad jis nuves mane prie žinojimo. O tada tik šast ir supratau: kenčiantiem – dangus, ir mano mama visai ne su velniu blynus kepa, o pina aukštybėse angelėliui kasytes.“
Tekstas toks gyvas ir tirštas – primutintas, primaklintas, prišustravotas; visokiausių biesų, bestijų ir berazumių, kad nori nenori autorės kalba įsigauna ir į tavo lūpas, o tada pats to nenorėdamas pradedi pilti iš neaišku kur gimstančius žodžius. Bet kad pasiektum Ievos gylį, pirma reiktų mėnulį tris kartus sukramtyti, tarsi paukščio kiaušinį, katras pakrūmėj paliktas tik ir laukia savo baigmės. Kad paleistum tokį srautą turi būti prikaupęs daug tirščių ir drėgmės, turi nebijoti dienos šviesos, bet tuo pačiu tavęs turi negąsdinti ir nakties tamsa. Žodžiu, tai tekstas, kurį norint parašyti turi būti šiek tiek kvoštelėjęs, bet tuo pačiu – gyvesnis už gyvą. Lieka tik skaityti ir mėgautis, tarsi stebėtum kaip kojos klimpsta į išpurentą žemę, į pagonybę, kurią pats dievulis sutvėrė norėdamas pašposyti, pasilinksminti su savimi, pasirodyti prieš ežero veidrodį – kokiom puošniom lelijavom sukniom jis gali būti apsirėdęs, jeigu tik įsigeistų.
Net žavu žiūrėti, kaip iš knygos puslapių keroja noras gyventi ir žaisti, žaisti, žaisti, su kalba tarsi senu mediniu gliaučium, kurį į vietą dedi iš paprasčiausio pajautimo, nes jokio žinojimo čia nėra ir negali būti – vien tąsi smala, kvepianti braškėm ir avietėm. Rink uogas, bruk uodegą ir būk laimingas.
„Tą rytą, kai nukandau Vaitiekui piršto gabaliuką, pakilus jaučiau ne viltį, o patį žinojimą. Ji tuoj tuoj grįš, nes šiandien visų linksmiausia metuose šventė – Mirusiųjų diena. Jei beždžionė nepriviliojo Marguolės namo, Smiertinės tikrai ją pargins pasižiūrėt, kaip iš medžių vėl nukeliami karstai ir pridėliojama spalvotų kompotų stiklainių, riebių spurgų, kaip iš dangaus margais rūbais parskrenda čia seniai seniai gyvenę žmonės, kaip vyrai persirengia moterim, gyvūnai, kad ir labai tyliai, bet ima kalbėt mūsiška kalba, o vaikai aprėdomi pabaisom ir paleidžiami į ulyčias, kad atbaidytų piktąsias dvasias.“
„Negrįžtantys“ primena pasaką be pabaigos – atrodo, ją galima būtų skaityti visą gyvenimą ir ji niekada nesibaigs. Knyga nuostabiai permala tavo smegenis, o pro kitą galą išleidžia masę, kurią vienodai galima ir ant duonos, ir ant žaizdos tepti. Ir kaip vašką deginti, ir kaip molį minkyti, o vėliau sau kokį trūkstamą dalyką nusilipdyti. Kokį gyvūną ar vaiką. Tokia įspūdingai nemari ir gyvuoliška šita knyga. Tarsi ne žmogaus, o dvasių parašyta. Literatūra, po kurios lieka tik atsikvėpti ir agurką kąsti ar daržą ravėti ir visu savimi gyvenimą jausti. Tą, kurį gyvename, ir tą, kurio tik krašteliai tamsią naktį po durimis švyti. Pirminė jėga visu savo gražumu!
Kita informacija:
Puslapiai: 332 psl.
Leidykla: Kitos knygos
Metai: 2024 m.
(c) veikiantis
