Jie, kaip ir tas sraigtasparnis, pakibę, be galimybės atsitraukti. Iš čia ir knygos pavadinimas. Iš čia ir skaitytojas, pakibęs ir pakabintas.
Tuo tarpu knygos pradžia lėta ir rami tarsi teatro scena, kurioje vienas po kito pasirodo aktoriai, viena po kitos, tarsi repetuojant, tarsi rimtai, išgyvenamos įvairios situacijos, kurios iš pažiūros atrodo lyg tarpusavyje nesirišančios detalės. Tačiau tai tik pradžia, galite būti tikri, kad netrukus viskas susisies, susiklijuos ir susiriš. Ir tas „netrukus“ masina skaityti toliau. Skaitytojas visą laiką žino, kas yra tikslas ir kur link judama – tai apiplėšimas, šimtmečio vagystė, atsakymas į daugybę klausimų, vaistas nuo galvos skausmo, kiekvieną dieną kankinančio kelių entuziastų galvas.
Skaityti lengva ir įdomu, tai tarsi skanūs pietūs, kuriuose nėra slaptų ingredientų, todėl puikiai žinai, ką juos užsisakęs gausi. Ir todėl gali būti ramus, kąsnis po kąsnio sotintis ir džiaugtis šia akimirka.
Bandyti ką nors suprasti iš Zorano Petrovičiaus plepalų buvo tas pats, kaip nukreipti mikrofoną į futbolo stadioną per derbio rungtynes ir mėginti išgirsti ką nors šnibždantis. Žodžiai pilte pylėsi iš Petrovičiaus lūpų, o policininkai sėdėjo su savo ausinėmis, kasdien vis labiau sutrikę. Jie pildė vieną kietąjį diską po kito įvairiomis to vyro vizijomis apie didžiulius verslo sandėrius ir neįtikėtinomis istorijomis apie nepaprasto grožio meilužes.
Knyga juda lėtai, tačiau užtikrintai, kol tam tikroje vietoje siužetas pasiekia kalno viršūnę, kur pasirengimas operacijai baigiasi ir prasideda pati operacija, o tai reiškia, kad kamuolys pradeda riedėti žemyn. Ir nors pradžioje atrodo, kad ir čia nėra jokios skubos, tačiau netrukus inercija padaro savo ir pagreičiui nevaldomai didėjant, visi įvykiai, nuotraukos, žodžiai pradeda lėkti nebesustabdomu greičiu, vienas po kito zvimbia pro šalį ir tu to net nejausdamas pradedi bėgti kartu su jais. Netrukus pagauni save ryjantį puslapius vietoje to, kad palengva valgytum. Ir to ramaus sotinimosi tarsi nebūta – kemši į save mėsą, bulves, salotas, ir vandeniu viską užgeri ne todėl, kad trošku, o tik todėl, kad būtų lengviau nuryti.
Nuo kalno riedanti sniego gniūžtė virsta vis didesniu ir didesniu sniego rutuliu, kuris sugriebia ir sulipdo visą skaitytojo dėmesį, atokvėpius, laiką.
– Yra moteris, – dėstė šeimininkas toliau, – kuri, manau, galėtų būti… naudinga. Gal vertėtų bent jau pabandyti. Ji ieško… draugijos. Yra užsiregistravusi tuose puslapiuose. Na, žinot, kur galima susitarti dėl susitikimo?
Samis ir Malufas linktelėjo. Jei priešais juos būtų sėdėjęs kas nors kitas, vyrai būtų pajuokavę dėl pasirinktų žodžių: „susitarti dėl susitikimo“. Bet su seniu niekas nejuokaudavo. Su juo reikėdavo užčiaupti žabtus ir klausytis.“
O kai viskas baigiasi, tikroji pabaiga tarsi atkartodama knygos pavadinimą lieka pakibusi virš mūsų galvų. Ir tau įdomu, kas buvo po to, kokia pabaiga seka po pabaigos. Klausi, kas? Kaip? Kur? Kada? Nes tau norisi žinoti. Norisi lįsti į paieškos sistemas ir gaudyti informaciją apie šį tikrais faktais paremtą nusikaltimą, kuris tikrai buvo suplanuotas ir įvykdytas. Žodžiu, pabaiga, kurioje klausimų daugiau negu atsakymų.
Ši knyga tikrai geras skaitinys tiems, kas mėgsta kino filmus, todėl nieko keisto, kad Netflix netrukus atliks savo juodą darbą ir tada jau ne vien knyga, bet ir filmas pasistengs, kad abejingų neliktų.
Tiesa, skaitant neramino tik viena mintis – jeigu aš tai skaitau, vadinasi, jiems nepavyko…
Vertinimas: 8,5 / 10
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Helikopterranet
Vertėja/Vertėjas: Simona Padvelskytė
Puslapiai: 480 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.
(c) veikiantis
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje https://lentyna.wordpress.com/
