Ishiguro, žinoma, rašo apie Japoniją. Todėl čia daug nutylėjimų ir tradicijos, slegiančios savo tankme. Jos paviršius tobulai nugludintas, tačiau ji akimirksniu geba prisitaikyti prie skirtingų formų bei idealiai užpildo pauzes ir tarp eilučių atsiveriančias oro duobes.
Šią knygą galima patirti ne tik kaip literatūrą, bet ir kaip pažintinį vadovą po Japoniją, jos kolektyvinę sąmonę, psichologiją. O jeigu psichologiją, tuomet ir po traumas.
Vanduo čia teka lėtai, viena šalia kitos plėtojamos kelios siužetinės linijos, kurias skiria ilgi metai, didelė laiko smegduobė, tačiau viskas dera tarpusavyje, papildo viena kitą, žaidžia viena kitos šešėliais, tad skaityti įdomu, tekstas „limpa“ ir džiugina.
Kas man neduoda ramybės ir netgi šiek tiek erzina – tai knygos pavadinimas. Skirtingai sukirčiavus, jį galima perskaityti dvejopai ir toks neapibrėžtumas varo į neviltį. Negana to, jį labai sunku prisiminti, atrodo, čia pasirodo akimirksniui, tuomet paskęsta kažkur paraštėse, o vėliau išnyra ir plūduriuoja be gyvybės ženklų.
Iš esmės, tai knyga apie tėvų ir vaikų santykius, kurie nešasi savyje nepakeliamą svorį praeities, bet tuo pačiu yra pažeidžiami, jautrūs, trapūs tarsi pienės pūkas. Paliesi ir tuoj pat subyrės. Tarsi du tolimi krantai, kuriuos jungia gyvenimo upė. Ji kaip išsigelbėjimas, bet tuo pačiu – ir prakeikimas, nes dėka jos – krantai atskirti amžiams, o bet koks bandymas juos sujungti akimirksniu sugriautų natūralią dermę, sunaikintų gyvastį.
Knyga jautri, suvilgo skaudančius paviršius, paliečia perštinčias vietas. Baksteli ir leidžia prisiminti. Jos voratinklis plaikstosi vėjyje ir skatina džiaugtis šia akimirka, nes bet kurią kitą – gali sueižėti ir tapti niekuo. Tai puikus santykių stebuklo liudijimas. Nematomas prisilietimas. Tikra atminties ir dabarties melancholija.
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: A Pale View of Hills
Vertėja/Vertėjas: Mėta Žukaitė
Puslapiai: 224 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2025 m.
(c) veikiantis
