Tačiau kol kas vis dar bijai, vis dar kažko lauki. Nežinomybė traukia, bet tuo pačiu verčia į ją žvelgti atsargiai, verčia saugotis, nes vanduo – ne tavo stichija. Norėdamas jį suprasti, turėsi prie jo prisitaikyti, o tam prireiks laiko. Tokia ir knygos pradžia – su dideliu pažadu, kad jūra plati ir gili, ir niekas kitas tau neparodys kiek joje pavojų, o kiek galimybių, viską turėsi išsiaiškinti ir atrasti pats.
„Prieš pat užmigdama Margo prisimena sparnuotas skruzdėles: kaip vos vieną dieną kas vasarą jos imdavo spiestis namelyje prie ežero, storai nuguldavo žemę, aplipdavo lentutėmis apkaltą pastatą, vibruodavo ant medžių kamienų; ore skruzdžių būdavo tiek, kad galėdavai jų įkvėpti. Jos gyvena po žeme, tos skruzdėlės, visus metus, visiškai vienos. Užauga iš kiaušinėlių, ką jos ten ėda – dulkes ir sėklas, kažką tokio, – ir laukia, laukia. O vieną dieną, kai temperatūra laikosi tinkama kaip tik reikiamą laiką, kai drėgmė lygiai tokia… jos visos vienu metu pakyla į orą. Ir ieško viena kitos. Tokių minčių Margo negalėdavo išsakyti niekam kitam. Visi būtų manę, kad ji išprotėjo nuo streso; Dievas mato, ir taip daug kas tyko ją pakeisti. Bet ji guli lovoje, visą dieną skaičiusi ataskaitas apie apdegintus vaikus, vaikus, purtomus traukulių, apie merginų gaujų kautynes ir tai, kaip jos suimamos, norint apsaugoti jas pačias, ir galvoja: kodėl dabar? Kodėl būtent dabar? Ir jai į galvą vis lenda tos skruzdėlės, kantriai tūnančios, laukiančios pavasario“
Šios knygos stiprybė – jos tema, kuri tarsi didelis ir aprūdijęs vinis, ištrauktas iš kolektyvinės pasąmonės ir paguldytas prieš mūsų akis. Tačiau kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad tas vinis pats iš savęs nieko nekuria, kad nėra jo kur įkalti ar įbesti ir jis čia – tik vienas iš eksponatų. Jeigu nori, gali jį paliesti, pasukioti, pauostyti, tačiau negali jo niekur išsinešti, jis turi likti čia ir liudyti savo istoriją, nes kitaip taps tik dar vienu niekuo neišsiskiriančiu aprūdijusiu vinimi.
Idėja tarsi gerai pakrauta baterija veda į priekį ir yra it pažadas, kad už kampo tavęs gali laukti šis tas daugiau nei statiškas būvis, kažkas dinamiško ir sunkiai nuspėjamo. Tarsi elektros iškrova. Net jeigu iš vieno delno į kitą. Net jeigu iš visų delnų kartu sudėjus. Vienodai neapčiuopiama ir todėl neapibrėžiamai didinga, lyg virš minios galvų pakibusi beformė galybė.
Tai knyga, kurią reikia skaityti daug nesigilinant, tarsi foną. Nekreipiant didelio dėmesio į trikdžius, tiesiog mėginant įsiklausyti į tą traškantį diktoriaus balsą eteryje. Tas balsas, išnyrantis iš triukšmo debesies, verčia itin susikaupti, pagauti kiekvieną jo natą ir taip, koncentruojantis į esmę, nepastebėti trūkumų, kurie kitu atveju pažirtų tiesiai į akis, nudegintų blakstienas ir priverstų tankiai mirkčioti.
Gaila, tačiau šioje apokaliptinėje ir fantastinėje knygoje didelės intrigos neradau, vien smalsumą, kuris masino sužinoti kuo viskas baigsis. Tačiau, kai viskas pastatoma tik ant jo, dažniausiai knygos taip ir neišsprogsta, o iš lėto išsikvepia ir subliūkšta, niekuo nenustebindamos ir tik pratęsdamos savo pačių agoniją. O tada supranti, kad užvertus knygą niekas nepasikeitė, vinis ir toliau rūdys, rūdys ir toliau byrės po stalu ir nebus kas juos sušluoja. Ar tokia ir šios knygos pabaiga – perskaitysite ir sužinosite patys.
Nebijokite, palieskite vandenį, sužinokite, ar juo tekanti elektros srovė pakankamai galinga, kad sutrupintų jūsų smegenis, ar vos juntama, tarsi nežymus ir kiek erzinantis dilgčiojimas paduose.
Vertinimas: 7,5 / 10
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The power
Vertėja/Vertėjas: Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.
(c) veikiantis
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje https://lentyna.wordpress.com
