Kryžminanti miestą ir kaimą. Mokslą ir religiją. Meilę ir abejingumą. Persisunkusi angliška drėgme ir rūkais. Pradėjęs skaityti dar ilgai laužiau galvą, kur yra durys, pro kurias galėčiau užeiti į knygos vidų. Kur yra langas, pro kurį galėčiau įkvėpti gaivaus oro. Čia niekas tau nepadeda, čia vanduo sunkus ir įtraukiantis ir kapstytis esi paliktas vienas pats. Veikėjams tu visai nerūpi, jie ir taip turi ką veikti. Turškiasi savo rūpesčiuose ir kasdienybėse, svaiginasi savimi daug labiau negu kitais. Visi jie sprogsta iš vidaus. Yra tiesiog išsprogdinami. O tu esi tik tam, kad stebėtum ir liudytum. Dažnai net nesuprasdamas ką liudiji ir kam viso to reikia.
Tekstas apgaulingas tarsi pats Esekso slibinas. Visi lyg ir supranta, kad toks neegzistuoja, tačiau tuo pačiu nieko negali padaryti, kad užgniaužtų abejonę kylančią iš vidaus. Ta abejonė daug galingesnė už visas barikadas. Ji smelkiasi kiaurai. Ji priverčia ir tave patikėti, kad knygoje yra kažkas daugiau negu galima perskaityti. Ir tu murkdaisi tuose vandenyse bandydamas iškapstyti kokį menkniekį. Stiklo gabaliuką. Paukščio plunksną. Išplyšusią sagą. Kabiniesi už tų smulkmenų tarsi šiaudo ir kažkokiu stebuklingu būdu vis sugebi išsilaikyti paviršiuje.
Nors knyga ir parašyta visai neseniai (2016 m.), tačiau tai puikus klasikinės literatūros pavyzdys. Ji lėta, neskubanti ir per daug tolima, kad sugebėtum pasijusti esantis jos dalimi.
Nulaižė nuo nykščio cukrų ir linksmai pažvelgė į stogų smailes už lango. Parašyti Korai buvo lyg perdurti votį; netrukus gali atsirasti kitų nepatogumų, bet kol kas jis jautė vien palengvėjimą.
Knygos durys atsiveria jau gerokai įsibėgėjus, bet kambariai po kuriuos vaikštau tėra kambariai, kuriuose kažkada gyveno žmonės. Jų ten jau nebėra. Ir dėl to kyla klausimas – ar kada nors iš viso buvo? Tu nesi tų kambarių dalis, jie kitokie, jie – tik nuotraukos, kurių blizgiame paviršiuje matai savo atvaizdo atspindį. Jis pranyksta tą pačią akimirką, kai užverti knygą. Kai pamoji ranka ir stebi nuvažiuojantį traukinį. Bet išeiti iš perono nesinori. Lieki jame ir dar kurį laiką tavo lėti žingsniai atkartoja pastraipas ir puslapius. Laiškus ir išpažintis.
Ši knyga tiems, kuriems nusibodo skubėti. Kurie pavargo nuo tuščių ambicijų ir nepertraukiamo paveikslėlių srauto. Tai knyga vienam kartui, tačiau net ir tą vieną galima išgyventi gražiai ir laimingai. To ir linkiu, uždarydamas langus ir duris. Žinau, norėdami patys išspręsite jų mįslę, išpainiosite tinklus, atgulsite samanose ir leisitės glamonėjami mylimųjų, kurie uždrausti ne tik popieriuje, bet ir akyse. Tačiau rankos niekada nemeluoja. Jos rašo laiškus. Jos liečiasi. Jos išveda iš rūko.
Vertinimas: 7,5 / 10
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Essex Serpent, Serpent’s Tail
Vertėja/Vertėjas: Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė
Puslapiai: 448 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje lentyna.wordpress.com
