Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos „Dovanų medžio“ kūrėjas Shelas Silversteinas: „Jei tavo kūrinys geras, vadinasi, turi juo pasidalyti su kitais“

Shelas Silversteinas
Leidyklos nuotr. / Shelas Silversteinas
Šaltinis: 15min
0
A A

Lietuvos skaitytojai – mažieji ir didieji – sulaukė knygos, kuri kitąmet švęs savo penkiasdešimtmetį. Tai Shelo Silversteino „Dovanų medis“ (iš anglų kalbos vertė Violeta Palčinskaitė; „Tyto alba“, 2013).

Literatūros naujienas sekite ir socialiniame tinkle „Facebook“. Prisijunkite prie „15min knygų lentynos“.

Kas tas legendinis „Dovanų medis“? Tai knygelė su paveiksliukais. Amerikietis Shelas Silversteinas (1930-1999) ją išleido 1964-aisiais. Muzikantas ir karikatūristas nė nemanė, kad kada nors kurs knygas vaikams, jį įkalbėjo draugai ir leidėjai. Pasakėčia apie meilę ir pasiaukojimą tapo, ko gero,  žinomiausiu Silversteinu kūriniu, buvo daugybę kartų perleista, išversta į dešimtis kalbų, apie ją parašytos kelios knygos. 

Apie ką? Obelis mylėjo berniuką, jis dažnai prie jos žaisdavo. Obelis buvo laiminga, kai berniukas būdavo šalia ir ji galėdavo jam kuo nors padėti. Ji atidavė obuolius, kai paaugusiam berniukui prireikė pinigų, po daugelio metų suaugusiam vyrui reikėjo pasistatyti šeimos namą – tuomet obelis atidavė visas savo šakas. Kai vyras paseno, jam prireikė luoto nuplaukti į ramią vietą, tada medis atidavė savo kamieną. O kai iš obels liko tik kelmas, senukas ateidavo ant jo pasėdėti. Ir medis buvo laimingas.

1995-aisiais, kai buvo švenčiamas knygos 30-metis, žurnale „First Things“ buvo išspausdintas straipsnių rinkinys „The Giving Tree: A Symposium“ – „Dovanų medžio“ interpretacijos, kurias pateikė įvairių sričių ekspertai. 

Paprasta „Dovanų medžio“ istorija interpretuojama įvairiai, be kita ko, ir religiniu aspektu. Esama nuomonės, kad pasiaukojantis medis yra Kristus. Šią versiją pagrindžia ir viršelio spalvos (raudona ir žalia – pagrindinės Kalėdų spalvos). Kita vertus, Medžio vaidmuo gali būti vertinamas ir neigiamai: jis pildo kiekvieną berniuko kaprizą, tad įžvelgiamas pataikavimas egoistiniams polinkiams. Kiti knygoje mato perspėjimą dėl neprotingo gamtos išteklių naudojimo: imdamas viską, ką Medis atiduoda, berniukas užkerta sau kelią ateityje naudotis jo vaisiais. Feminizmo veikėjai, atkreipdami dėmesį į tai, kad knygoje Medis – Obelis, moteriškos giminės, įžiūri tradicinį išnaudojamos moters (motinos ir žmonos) paveikslą. Pats autorius vengė tikslios savo knygos traktuotės, tvirtindamas, kad „Dovanų medyje“ kalbama apie dviejų žmonių tarpusavio santykius: vienas atiduoda, kitas ima.    

***
1975-ieji. Shelas Silversteinas tada buvo įkopęs į penktą dešimtį – stiprus, raumeningas, sveikata trykštantis vyriškis mėlynais džinsais ir didžiule kaubojiška skrybėle. Korėjos karo veteranas,  puikiai išmanantis šiuolaikinę muziką. Savo dainomis, ypač „A Boy Named Sue“, Shelas Silversteinas išgarsėjo ne tik tarp popmuzikos atlikėjų, bet ir sulaukė didžiulio populiarumo tarp klausytojų. Jis pats rinkdavosi savo dainų atlikėjus. Tai buvo tuometės garsenybės – Bobby Bare’as, grupė „Dr. Hook“, Brenda Lee, Jerry Lee Lewisas ir, žinoma, Johnny Cashas. 

Shelas garsėjo ne tik kaip puikus kompozitorius ir dainų tekstų autorius, bet ir kaip taiklus karikatūristas. Jo gyvi, detalių neprigrūsti piešiniai buvo dažnai spausdinami žurnale „Playboy“.

Kodėl jis nusprendė rašyti vaikiškas knygas? 

–    Aš nieko nesprendžiau – niekada neplanavau rašyti knygų vaikams ar piešti joms iliustracijų. Dėl visko kaltas mano draugas Tomis Ungereris (garsus prancūzų iliustratorius ir rašytojas, išleidęs daugiau kaip 140 knygų vaikams ir suaugusiesiems; 1998 m. apdovanotas Hanso Christiano Anderseno medaliu. – Red. past.), jis tiesiog pareikalavo, kad susitikčiau su amerikiečių leidėja Ursula Nordstrom.... Jis mane, besispardantį  ir rėkiantį, nutempė į Ursulos biurą. O ji įtikino, kad Tomis visiškai teisus – aš tikrai galėčiau kurti knygas vaikams.

Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos „Dovanų medis“ viršelis
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos „Dovanų medis“ viršelis

Ursulos Nordstrom ir Shelo Silversteino bendradarbiavimas buvo naudingas abiem pusėms. Shelas tvirtino, kad Ursula – puiki redaktorė, žinanti, kada autoriui-dailininkui būtina duoti ramybę. Paklaustas, ar ką nors keistų savo knygoje, jei pareikalautų redaktorė, atsakė: 

–    Ne. Bet visuomet išklausau pasiūlymus. Rašydamas knygas vaikams, kai kuriuos dalykus išmetu suvokęs, kad tik suaugęs žmogus gali suprasti vieną ar kitą idėją. Aš pats nusprendžiu – arba jos atsisakyti, arba palikti. Bet kad redaktorius kištųsi į turinį? Jokiu būdu...

Ar jį stebino rekordiniai „Dovanų medžio“ pardavimai? Juk „Dovanų medis“ tada buvo (ir iki šiol tebėra – red. past.) populiariausia Silversteino knyga, be to, ji apskritai laikoma viena sėkmingiausių knygų vaikų literatūros istorijoje.  

–    Ne, nenustebino. Tai, ką darau, darau gerai. Nebūčiau jos leidęs, jei nebūčiau tikras, kad ji gera.

Tada, 1975-aisiais, nuo „Dovanų medis“ pasirodymo (1964 m. spalio 7 d.) buvo praėję 10 metų, knygos parduodama vis daugiau, ji jau buvo išversta į kelias kalbas. 

„Dovanų medis“ – retas kūrinys, iš tų, kurių neįmanoma priskirti vienai kategorijai, jis paveikia visus – ir dvasingus, ir skeptiškus skaitytojus, ir subtilaus stiliaus gerbėjus, ir paprastus žmones. 

Shelas negalėjo paaiškinti, kodėl knyga taip gerai perkama. Nesvarbu, kokia tikroji priežastis, akivaizdu, kad pamokslininkų, ekologų ir paprastų žmonių, manančių, jog kiekvienas jų atrado šioje knygoje kažką sava, pagyros prisidėjo prie to, kad vien 1974 m. daugiau kaip 100 tūkstančių „Dovanų medžio“ egzempliorių iš knygynų iškeliavo į pirkėjų namus.

Shelui Silversteinui buvo malonu, kad jo knyga tokia populiari, bet jis nemėgo analizuoti sėkmės priežasčių:

-    Man patinka „Dovanų medis“. Net ir labai mažiems vaikams skirtose knygose gali būti nagrinėjama daugiau nei viena idėja – jų gali būti kad ir penkiasdešimt, svarbiausia, kad jos būtų aiškios. 
Norėčiau, kad kiekvienas žmogus, nesvarbu kokio amžiaus, skaitydamas mano knygas rastų su kuo susitapatinti, išsirinktų savo mėgstamą veikėją ir patirtų atradimo džiaugsmą. Tai puikus jausmas – turiu omeny skaitytojus, ne save. Jeigu žmogus kūrybingas, jis turi dirbti savo darbą ir nesukti galvos dėl to, kaip vertinama jo kūryba. Niekada neskaitau atsiliepimų apie savo knygas, nes jeigu imčiau tikėti teigiamais atsiliepimais, turėčiau patikėti ir neigiamais. Tai nereiškia, kad man nerūpi sėkmė. Rūpi, bet tik todėl, kad ji leidžia man daryti, ką noriu. Visada buvau pasiruošęs sėkmei, bet turiu būti pasiruošęs ir nesėkmėms.

Kai Silversteinas nekeliaudavo, jis gyvendavo savo jachtoje už Sausalito. 

–    Esu laisvas ir bet kada galiu iškeliauti, kur panorėjęs, daryti, ką užsigeidęs. Tikiu, kad kiekvienas mūsų turėtų taip gyventi, tai yra nepriklausyti nuo nieko – nei nuo vyro, nei nuo moters ar vaiko, ar net šuns. Noriu visur nukeliauti, viską pamatyti ir išgirsti. Svaigsta galva, kai supranti, kiek daug gyvenime yra nuostabių dalykų...

Shelo Silversteino vaikystės nepavadintum nuostabia. Jis užaugo mažame miestelyje JAV Vidurio Vakaruose. 

–    Kai man buvo dvylika keturiolika metų, svajojau būti geru beisbolininku ir susitikinėti su mergaitėmis. Deja, žaidėjas iš manęs buvo nevykęs, kaip ir šokėjas... Laimė, mergaitės į mane nelabai kreipė dėmesį, ir vargu ar galėjau čia ką pakeisti. Tada pradėjau piešti ir rašyti. Man pasisekė, kad neturėjau ko kopijuoti, nebuvo nieko, kas galėtų daryti man įtaką. Sukūriau savo stilių, ir tą padariau dar prieš sužinodamas apie tokius kūrėjus kaip rašytojai ir karikatūristai Jamesas Thurberis, Robertas Benchley, George’as Price’as ir Saulas Steinbergas. Pirmąkart jų darbus pamačiau trisdešimties, iki tol apie juos nebuvau girdėjęs. Kai merginos pagaliau ėmė manimi domėtis, aš jau buvau visa galva paniręs į darbą, ir jis man buvo svarbesnis. Tai nereiškia, kad man nepatiko merginos, tiesiog darbas jau buvo tapęs įpročiu.

Shelas Silversteinas ne tik labai daug piešdavo, bet ir nepraleisdavo progos „kitais būdais pramankštinti pirštų“. Jo jachtoje buvo pianinas, gitara, saksofonas ir trombonas. Jis visus instrumentus išbandė vien tam, kad įsitikintų, ar gali ko nors pasiekti šioje srityje.

–    Aš ambicingas, turiu idėjų ir noriu jas išreikšti, perduoti kitiems, bet savaip. Yra žmonių, sakančių, kad jie kuria tik sau ir jiems visai nerūpi, ar jų kūryba bus išleista. Negaliu pakęsti tokių kalbų. Jei tavo kūrinys geras, vadinasi, turi juo pasidalyti su kitais. Aš būtent taip galvoju apie savo darbą. Aš ir toliau skleisiu savo idėjas, bet tik taip, kaip aš pats noriu. Yra dalykų, kurių niekada nedarysiu. Pavyzdžiui, niekada neisiu į televiziją. Su kuo aš ten kalbėčiausi? Su kamera? Su dvidešimt milijonų žmonių, kurių nematau? Tikrai ne. Beje, interviu taip pat daugiau neduosiu.

Silversteinas užsimaukšlino kaubojišką skrybėlę ir išėjo iš „Publisher’s Weekly“ redakcijos. 

„Publisher’s Weekly“ , 1975 m. vasario 24 d. 
Shelą Silversteiną kalbino Jeanas F. Mercier

Parengė Jūratė Dzermeikaitė 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 2 Knyga Literatūra