Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 7d. 16:30

Knygos ištrauka. Alice Feeney „Žinau, kas tu esi“

Alice Feeney „Žinau, kas tu esi“
Knygos viršelis / Alice Feeney „Žinau, kas tu esi“

Aktorė Eimė Sinkler grįžta namo ir supranta, kad jos vyras dingo. Jeigu būtų dingęs dėl jos kaltės, juk prisimintų? Bet Eimė neprisimena. Kriminalistai mano, kad ji kažką slepia, ir yra teisūs. Eimė tikrai turi tamsių paslapčių. Ir atrodo, kad kažkas jas žino. Kažkas iš jos praeities...

Taip užsimezga britės Alice Feeney, The New York Times bestselerio „Kartais aš meluoju“ autorės, naujo psichologinio trilerio „Žinau, kas tu esi“ intriga. Ar pavyks Eimei išsaugoti sveiką protą, aktorės karjerą ir tapatybę, kurią taip sunkiai susikūrė? Antrajame savo romane rašytoja išradingai pina psichologinį trilerį, kuriame už kiekvienos atskleistos paslapties slepiasi kita.

Alice Feeney penkiolika metų dirbo BBC reportere, naujienų redaktore, meno ir pramogų skyriaus prodiusere bei naujienų laidos „One O’clock“ prodiusere. „Man patiko būti žurnaliste, bet visuomet slapta svajojau tapti rašytoja“, – prisipažino ji viename interviu. Alice Feeney dešimt metų nenuleido rankų ir vis tobulino debiutinį savo romaną „Kartais aš meluoju“: „Buvau darbe, kai pagaliau sulaukiau agento skambučio, kad viena leidykla susidomėjo mano knyga. Apie šią akimirką svajojau daugybę metų. Manau, tai įrodymas, kad turi siekti savo svajonės, nors ir labai baisu patirti nesėkmę.“

Trileris „Kartais aš meluoju“ buvo išverstas į daugiau nei dvidešimt kalbų (knygą lietuviškai išleido BALTO leidybos namai) ir tapo tarptautiniu bestseleriu, pagal jį kompanija „Warner Bros.“ kuria TV mini serialą, pagrindinis vaidmuo jame patikėtas aktorei Sarah Michelle Gellar (tikriausiai pamenate ją iš siaubo filmų „Žinau, ką veikei aną vasarą“ ir „Klyksmas 2“, kurie buvo populiarūs prieš dvidešimtmetį).

Alice Feeney yra gyvenusi Londone ir Sidnėjuje, dabar su vyru įsikūrė Anglijos provincijoje ir gali atsidėti vien tam, apie ką ir svajojo – rašymui: „Mano galvoje sukasi daugybė tamsių ir aštrių istorijų, neįsivaizduoju, kad galėčiau pristigti siužetų. Iš tiesų tai – geriausias darbas pasaulyje.“ Savo bendraautoriumi rašytoja vadina didžiulį juodą labradorą. Šis nesitraukia nuo šeimininkės nei tada, kai ją užplūsta kūrybinis įkvėpimas, nei kai jo nebelieka.

Trileris „Žinau, kas tu esi“ lietuviškai pasirodė tuo pat metu, kaip ir originalas – balandžio pabaigoje romanas išleistas Amerikoje, o Didžiojoje Britanijoje teks palaukti iki gegužės vidurio.

Siūlome perskaityti knygos ištrauką:

Londonas, 2017

Aš esu mergina, kurią jūs lyg ir pažįstate, tik niekaip nepamenate, iš kur.

Pragyvenimui užsidirbu meluodama. Tapti kitu žmogumi man sekasi užvis geriausiai. Akys yra vienintelė mano dalis, kurią vis dar atpažįstu veidrodyje, kai žvelgiu gilyn, į tai, ką slepia netikras pridažytas dirbtinio asmens veidas. Dar vienas personažas, dar viena istorija, dar vienas melas. Nusisuku, pasirengusi nakčiai palikti ją čia, tik trumpai stabteliu pasižiūrėti į užrašą ant persirengimo kambario durų:

EIMĖ SINKLER

Mano pavardė, ne vyro. Nepasikeičiau jos.

Matyt, giliai širdyje visada žinojau, kad santuoka tęsis tik tol, kol gyvenimas mudu išskirs. Primenu sau, kad vardas apibūdina mane tik tada, jei pati to noriu. Vardas tėra tam tikra tvarka išdėstytų raidžių rinkinys; tik tėvų pageidavimas ar vos vos daugiau, etiketė, melas. Kartais trokštu pertvarkyti šias raides kitaip. Tapti kuo kitu. Naujas vardas naujai man. Tai man, kuria tapau, kai niekas nematė.

Žinoti žmogaus vardą ir pažinoti žmogų nėra tas pats.

Man atrodo, vakar mes sudaužėme į šipulius savo santuoką.

Kartais labiausiai mus mylintys žmonės stipriausiai ir įskaudina, nes jie gali.

Jis mane įskaudino.

Mes įgijome netikusį įprotį skaudinti vienas kitą; pirmiausia reikia sudaužyti, kad paskui galėtum sulipdyti.

Aš atsilygindama irgi jį įskaudinau.

Pasitikrinau, ar įsidėjau į rankinę naujausią knygą, kaip kiti tikrinasi, ar turi piniginę ir raktus. Laikas – vertybė, kurios vis trūksta, tad savąjį stumiu skaitydama aikštelėje tarp filmavimų. Dar vaikystėje buvau linkusi įsikūnyti į išgalvotus svetimus gyvenimus, slėptis pasakojimuose su laiminga pabaiga; mes esame tai, ką skaitome. Įsitikinusi, kad nieko neužmiršau, išeinu ir grįžtu į tą ir į tai, ir ten, iš kur atėjau.

Praėjusią naktį nutiko kai kas labai blogo.

Iš paskutiniųjų stengiausi apsimesti, kad to nebuvo, įnirtingai pertvarkiau prisiminimus, bet vis tiek tebegirdžiu neapykanta trykštančius jo žodžius, vis dar jaučiu mano kaklą gniaužiančias rankas, matau iki tol niekada nematytą grimasą jo veide.

Aš vis dar galiu viską ištaisyti. Galiu sulipdyti mūsų santuoką.

Melai, kuriais penime save, yra patys pavojingiausi.

Tai buvo tik kivirčas. Visiems, kas kada nors mylėjo, yra tekę ir susikivirčyti.

Žingsniuoju Pinewood Studios koridoriais, palikusi už nugaros persirengimo kambarį, bet ne mintis ir baimes, kurios pernelyg neatsilieka. Žingsniai lėti ir neužtikrinti, tarsi tyčia vilkintų grįžimą namo; lyg baimintųsi to, kas ten laukia.

Aš jį mylėjau, vis dar myliu.

Manau, svarbu tai prisiminti. Mudu ne visada buvome tokie, kokie tapome. Gyvenimas pertvarko santykius, kaip kad jūra išskalauja smėlį, suardydama meilės kopas ir supildama neapykantos krantus. Vakar vakare aš jam pasakiau, kad tarp mūsų viskas baigta. Pareiškiau norinti skyrybų ir patikinau šį kartą kalbanti rimtai.

Aš nekalbėjau. Rimtai.

Įlipu į savo reindžroverį ir riedu link įžymiųjų studijos vartų, nuvairuoju į neišvengiamybę. Šiek tiek užsisklendžiu, paslepiu kampus, kurių nesu linkusi rodyti kitiems, užlankstau ir pašalinu iš akiračio aštrias briaunas. Vyras būdelėje prie išėjimo pamojuoja, jo veidas papuoštas maloninga mina. Aš irgi išspaudžiu šypseną ir nuvažiuoju.

Man vaidyba niekada nebuvo susijusi su pastangomis atkreipti dėmesį, noru tapti matomai. Darau, ką darau, nes nesugebu daryti nieko kito, be to, tai vienintelis dalykas, padedantis man jaustis laimingai. Drovi aktorė daugelio žmonių žodyne laikoma oksimoronu, bet aš esu kaip tik tokia. Ne visi nori būti kuo nors. Kai kurie žmonės nori būti kuo nors kitu. Vaidinti lengva, man sunku būti savimi. Beveik prieš kiekvieną interviu ir renginį mane supykina. Kai reikia susitikti su žmonėmis būnant savimi, susergu fiziškai, man pakrinka nervai. O štai kai žengiu ant scenos arba prieš kameras įsikūniju į ką nors kitą, man tarsi užauga sparnai.

Niekas nežino, kas esu iš tikrųjų, išskyrus jį.

Mane vyras įsimylėjo tokią, kokia buvau anksčiau. Sėkmė mane aplankė gana neseniai, o mano svajonių išsipildymas išjudino jo košmarus. Iš pradžių jis stengėsi palaikyti, bet vis dėlto niekada nenorėjo manimi dalytis ir niekada neleisdavo nerimui suplėšyti manęs į gabalus. Viena vertus, gražu, bet kartu ir savanaudiška. Norint patirti taisymo malonumą, reikia arba kurį laiką palikti taisytiną dalyką subyrėjusį, arba prieš tai pačiam jį sulaužyti.

Lėtai važiuoju judriomis Londono gatvėmis, netikra aš patylom repetuoja tikrą gyvenimą ir dirsčioja į nedraugiškus veidus. Priversta apsimetinėti trisdešimt šešerių metų moteris atrodo pikta. Aš ne gražuolė, bet kiti sako, kad esu įdomaus veido. Mano akys pernelyg didelės, tarsi išsprogusios po to, ką regėjo. Ilgi tamsūs plaukai ištiesinti įgudusių pirštų, ne mano pačios; šiuo metu esu liekna, nes to reikalauja vaidmuo, be to, dažnai užmirštu pavalgyti. O pavalgyti užmirštu todėl, kad viena žurnalistė sykį pavadino mane „žavinga putlute“. Ką ji pasakė apie mano vaidybą, neprisimenu.

Tai buvo pernai – pirmo mano vaidmens kine apžvalga. Vaidmens, visiems laikams pakeitusio mano ir vyro gyvenimą. Itin pastebimai papilnėjusi banko sąskaita mūsų meilės neišgelbėjo. Mane užgriuvusi sėkmė vyrą piktino – atitolino mane nuo jo – ir, sakyčiau, jam reikėjo mane sumenkinti, kad pats vėl pasijustų reikšmingas. Aš nesu ta, kurią jis vedė. Tapau šiuo tuo daugiau, o jis, matyt, norėjo mažiau. Jis žurnalistas, beje, irgi sėkmingas, bet tai ne tas pats. Jam atrodė, kad mane praranda, todėl ėmė laikyti stipriau, taip stipriai, kad net ėmė skaudėti.

Man rodos, tam tikrai mano daliai tai patiko.

Sustoju gatvėje ir leidžiuosi kojų nešama sodo taku. Nupirkau sublokuotą namą Noting Hile, nes vyliausi, kad persikėlus galbūt mūsų santykiai vėl pagerės. Bet pinigai tėra laikinas pleistras, jie negydo sudaužytų širdžių, netesi sulaužytų pažadų. Dar niekad nesijaučiau taip beviltiškai įkalinta klaidingų savo pačios sprendimų. Pasistačiau kalėjimą, kaip pasistato daugelis, surenčiau tvirtas sienas iš kaltės ir įsipareigojimo plytų. Sienas, iš pažiūros, lyg ir be durų, nors išėjimas visada buvo. Tik aš jo nemačiau.

Įėjau vidun ir uždegiau šviesas visuose šaltuose, tamsiuose, tuščiuose kambariuose.

– Benai! – šūktelėjau nusivilkusi paltą.

Net mano balsas šaukiant jo vardą skamba dirbtinai, kaip nesavas.

– Aš namie, – ištariu tuštumai.

Vadinti šią vietą namais būtų lyg ir melas; čia nesijaučiu esanti namie. Paukštis pats nepasirenka narvo.

Neradusi sutuoktinio apačioje patraukiu į miegamąjį; žingsniai apsunkę nuo baimės ir abejonių. Praėjusios nakties prisiminimai pernelyg ryškūs. Vėl šūkteliu jo vardą, bet jis ir šįkart neatsiliepia. Apžiūrėjusi paeiliui visus kambarius sugrįžtu į virtuvę ir tik dabar pastebiu prašmatnią puokštę ant stalo. Perskaitau prikabintą mažutę kortelę; ant jos išvedžiotas tik vienas žodis:

Atleisk.

Pasakyti „atleisk“ lengviau, nei pajusti apgailestavimą. Dar lengviau yra parašyti.

Noriu ištrinti, kas mums nutiko, ir grįžti į pradžią. Noriu užmiršti, ką jis man padarė ir ką privertė padaryti mane. Noriu pradėti iš naujo, bet laiką mes išeikvojome dar gerokai prieš pradėdami bėgti vienas nuo kito. Galbūt viskas būtų susiklostę kitaip, jei jis būtų leidęs man turėti vaikų, kuriuos taip stipriai troškau mylėti.

Pasuku atgal į holą ir įsistebeiliju į Beno daiktus ant stalelio: piniginę, raktus, telefoną. Jis niekada niekur neišeina be telefono. Paimu jį atsargiai, tarsi galėtų sprogti arba subyrėti mano rankose. Ekranas atgyja ir praneša apie praleistą skambutį iš nežinomo numerio. Panūstu sužinoti daugiau, bet vėl paspaudus mygtuką telefonas pareikalauja Beno slaptažodžio. Kelis kartus pamėginu, bet nepataikau, kol galiausiai aparatas visiškai užsirakina.

Dar kartą apieškau namą, bet Beno čia nėra. Jis nesislapsto. Čia ne žaidimas.

Vėl grįžtu į prieškambarį, pastebiu paliktą striukę, kurią visada vilki, ir batus, stovinčius prie priešakinių durų. Paskutinį kartą pašaukiu jį vardu taip garsiai, kad tikriausiai išgirsta ir kaimynai kitapus sienos, bet ir vėl niekas neatsako. Gal Benas tik trumpam išbėgo.

Be piniginės, telefono, raktų, striukės ir batų?

Neigimas yra pati kenksmingiausia savęs žalojimo forma.

Ausyse it šnabždesys sušiugžda žodžių virtinė:

Išnyko. Pabėgo. Išvyko. Paliko. Dingo. Išgaravo.

Staiga žodžių karuselė liaujasi suktis ir apsistoja prie vieno, tinkamiausio. Trumpas, paprastas žodis it trūkstama detalė nuslysta į savo vietą dėlionėje, kurią nė nežinojau turinti sudėti.

Mano vyro nebėra.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:12
00:51
00:48

Dabar tu gali