Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 7d. 14:18

Knygos ištrauka. Bo Svernströmas „Aukos“

Bo Svernströmas „Aukos“
Knygos viršelis / Bo Svernströmas „Aukos“

Bo Svernströmas daug metų dirbo viename didžiausių Švedijos dienraščių „Aftonbladet“, nors nebuvo kriminalinių naujienų reporteris, tačiau kompiuteryje kaupė įvairią informaciją apie nusikaltimus. Tad kai galų gale sėdo rašyti debiutinio romano „Aukos“, jau žinojo, kas bus nužudytas pirmas...

„Vienas iš pagrindinių „Aukų“ herojų „renka“ nusikaltimus ir kompiuteryje saugo galybę nuorodų apie įvairius atvejus, – pristatydamas knygą sakė Bo Svernströmas. – Aš taip pat turiu tokį straipsnių aplanką, juos rinkau daugybę metų galvodamas, jog kada nors tai gali tapti istorija (ar keliomis). Pirmosios mano romano žudiko aukos – iš šių straipsnių. Atvejai iš realaus gyvenimo davė knygai pradžią.“

„Aukų“ siužetas užsimezga, kai daržinėje šiauriau Stokholmo randamas šiurpiai sužalotas vyro kūnas. Nusikaltimo vietą apžiūrinčius kriminalistus ištinka šokas, kai pamato, kad nukankintasis vis dar gyvas. Netrukus auka keistomis aplinkybėmis miršta ligoninėje. Aptikus antrą panašiai nukankintą vyrą tampa aišku – tai nebus paprasta byla. Abu nužudytieji yra nusikaltėliai, tad gal taip kriminaliniame pasaulyje suvedamos sąskaitos? Aukų daugėja, o komisarui Karlui Edsonui ir jo komandai kyla įtarimų, kad jas sieja visai kitoks ryšys. Gal tai – serijinio žudiko darbas? Ir kas iš tiesų yra auka, o kas – nusikaltėlis?

Vienas pagrindinių herojų trileryje – iš autoriui puikiai pažįstamos darbo aplinkos: vis naujų klausimų tyrėjams pateikia apie žmogžudystes rašanti žurnalistė Aleksandra Bengtson ir užmena mįslę, kodėl ji žino informaciją, prieinamą tik kriminalistams. Tiesa, dėl romano pradžios debiutuojančiam rašytojui padėjo apsispręsti tikros nusikaltimų kronikos, o kur link pasuks finalas, paaiškėjo tik rašant paskutinius puslapius. Tada autoriui teko vėl grįžti į pradžią ir perrašyti ne vieną skyrių!

Interviu paklaustas, kokie detektyvų meistrai jį žavi, pirmiausia Bo Svernströmas pamini amerikietę, knygų „Dingusi“, „Aštrūs pjūviai“, „Tamsumos“ autorę Gillian Flynn, paskui atiduoda duoklę savo tautiečiams – Lars Kepler slapyvardžiu prisidengusiems sutuoktiniams Alexanderiui Ahndorilui ir Alexandrai Coelho Ahndoril, pasaulį pakerėjusiems „Hipnotizuotoju“ ir „Smėlio žmogumi“.

Šiuo metu Bo Svernströmas palinkęs prie antrojo romano. Jame aprašo, kaip vaikų žudikas su žurnalistu („Man patinka šis vaidmuo“, – interviu su šypsena pabrėžia autorius) grįžta į miestą, kuriame užaugo, rinkti medžiagos biografinei knygai. Tačiau vienas po kito įsisuka tokie netikėti įvykiai, kad tampa nebeaišku, kur yra tiesa, o kur – melas.

Siūlome perskaityti knygos ištrauką:

Gegužės 5 d., pirmadienis

– Na ir ką, po perkūnais, čia turime? – ištarė ką tik daržinėje pasirodęs vyriškis, vilkintis visą kūną dengiantį mėlyną plastikinį kostiumą.

Komisaras Karlas Edsonas atsigręžė į jį.

– Vėl koks nors išprievartavimas? – susierzinęs tęsė pirmasis.

Tai buvo kriminalinės policijos ekspertas Larsas Erikas Valkvistas.

– Ūkininkas rado, – atsakė Karlas ir mostelėjo galva į keistai ant sienos kabantį nuogą vyro kūną. Švelnūs rytmečio saulės spinduliai, besiskverbiantys pro daržinės, sukaltos iš lentų, plyšius ir praviras duris, krito ant pilkai juodos sienos ir ten kabančio kūno, jis atrodė beveik kaip nukryžiuotasis. Viduje – nė menkiausio vėjelio. Karlas matė šviesoje tingiai plevenančias dulkeles ir jautė pamažu šylantį juodą kostiumą.

Dirstelėjo į užrašus.

– Valstietis vardu Georgas Olsonas paskambino pagalbos telefonu pusę septynių. aš atvažiavau prieš valandą... – Velniava! – nusikeikė Larsas Erikas.

Karlas tylėdamas linktelėjo, pritardamas kaip niekada tiksliam scenos priešais juos apibūdinimui.

– Vienas konsteblių jau apsivėmė... – tarstelėjo Karlas, mostelėdamas galva į kampą.

Ruožais krintančioje šviesoje šmėžavo vos matomas picą primenantis blynas.

– Idiotas! Negi neužteko proto išeiti į lauką, užuot teršus nusikaltimo vietą? Larsas Erikas apskritai nemėgo žmonių, ypač nusikaltimo vietoje. Jo apskritas veidas dažnai paraudonuodavo, tarsi būtų dėl ko nors susijaudinęs. Karlas vis baiminosi, kad jį ištiks infarktas arba insultas, juolab kad Valkvistas buvo itin apkūnus vyras didžiuliu pilvu, kabančiu virš diržo.

– Jis dar nepratęs... – atsakė Karlas. – Be to, labai norėjo gerai atlikti darbą. Pats žinai, Larsai Erikai, kažkada ir patys buvome kupini ambicijų ir siekėme padaryti įspūdį vyresniesiems.

Ekspertas papurtė galvą:

– Aš tokių ambicijų niekada neturėjau.

Tada priėjo prie nuogo vyro kūno, kabančio be jokios matomos atramos per pusmetrį virš betoninių grindų.

– O ko, po galais, šitas prisidirbo, kad užsitarnavo tokį galą? – paklausė linktelėdamas į lavoną. –

Šio bei to, – atsakė Karlas. – Čia Markas Holstas, dar žinomas Roberto Jenseno vardu.

– O, velnias! Suvedė sąskaitas?

Karlas gūžtelėjo pečiais.

– Sunku pasakyti. Jis – kriminalinio pasaulio veikėjas. Nežinau, kieno tai darbas, bet su vargšu Marku pasielgė šiurkštokai. Pasilenkęs virš kūno Larsas Erikas apžiūrinėjo kruvinas basas pėdas.

– Prikaltas? Karlas linktelėjo.

– Atrodo.

Larsas Erikas atsitiesė.

– Kad tave kur... Nukryžiuotas... Tikriausiai pasidarbavo viniakale. Po pėdomis – nedidelė lentelė ir visa kita... Velnias! Dabar suprantu, kodėl iškvietė tavo kompaniją...

Karlas linktelėjo nieko nenorėdamas tuo pasakyti. Buvo pavargęs. Rytas dar toks ankstyvas. Labiau už viską norėjo važiuoti namo ir pamiršti, kad tokie dalykai apskritai įmanomi.

– Taip, gal ir nukryžiuotas, – ištarė tik tam, kad ką nors pasakytų. – Jei neprieštarausi, eisiu pasikalbėti su ūkininku.

Larsas Erikas nustebęs dėbtelėjo į Karlą.

– Man, po šimts, visiškai nerūpi, ką veiksi! – atšovė.

– Na ir puiku. Būk geras, paskambink, kai baigsi, – kaip visada korektiškai ir mandagiai atsakė Karlas.

Buvo gegužės penktoji, pirmadienis, aštuonios valandos trisdešimt viena minutė. Po nakties vis dar tvyrojo migla, bet kieme jau švietė šilta pavasario saulutė. Dvelkė vos juntamas vėjelis, ir Karlas aiškiai girdėjo nuo greitkelio E18, esančio už trijų šimtų metrų, sklindantį rytinį gaudesį: tūkstančius automobilių su užsimiegojusiais keleiviais, skubančiais į Stokholmą. Tai buvo vienintelė žmonių artumą liudijanti detalė – daržinė stovėjo neseniai apsėtuose laukuose vienut vienutėlė. Į didelį žvyruotą kiemą priešais pastatą vingiavo tik neasfaltuotas duobėtas keliukas.

Vis dėlto kažkas jį aptiko, kad paskiau galėtų atitempti čia savo auką ir – Karlas ieškojo tinkamų žodžių – mirtinai nukankinti. Tam reikėjo tikslumo ir planavimo. Tokios daržinės atsitiktinai nepasipainioja. Tai reiškia, kad nusikaltėliai bent kartą čia lankėsi anksčiau, todėl galėjo būti liudininkų. Be to, tai rodė, kad jie veikė metodiškai, o tai – blogas ženklas.

Karlas jautė, kad šis tyrimas gali užtrukti. Trumpam užsimerkė ir atsuko veidą į saulę. Tarsi norėdamas pasisemti energijos kaip augalas.

Netrukus jam sueis penkiasdešimt vieni. Tamsūs plaukai ties smilkiniais jau retėjo, bet baltų sruogų vis dar nebuvo. Be to, buvo dailaus veido, todėl atrodė jaunesnis. Vieną vasarą buvo užsiželdinęs barzdą, bet pamatęs, kad joje pilna žilų plaukų, vėl nusiskuto.

Beveik pusę gyvenimo buvo policininkas. Per tą laiką prisižiūrėjo turbūt visko, ko tik įmanoma. Šešiolikmetė duktė dažnai prikaišiodavo ir vadindavo bejausmiu fašistu. Kai bandydavo dalykiškai jai paaiškinti, kad naudojanti netinkamus terminus, ši visada išeidavo iš kambario. Greičiausiai ji paprasčiausiai nerado žodžio „abejingas“. Bent pats taip jautėsi. Abejingas. Nebesugebantis jausti vidinės šilumos, intensyvios laimės, deginančio susijaudinimo matant neteisybę, liūdesio ir pasibjaurėjimo neapsakomomis baisybėmis, kurias regėjo ir liudijo. Viso to nebeliko.

Vis dėlto šio ryto scena daržinėje prasiskverbė pro storą odą. Ne tik nusikaltimo brutalumas, bet ir rafinuotumas. Bent kartą nesijautė abejingas.

Ar tai gerai? Atsakymo nerado. Tada atsimerkė ir patraukė link automobilio. Ūkininkas gyveno beveik už kilometro.

Už nugaros pro praviras daržinės duris liejosi larso Eriko keiksmai policijos ir apskritai žmonijos adresu.

– Idiotai! – girdėjo uždarydamas dureles.

Larsas Erikas Valkvistas apžiūrinėjo priešais esantį lavoną. Iš nutrinto lagamino išsitraukė specialų fotoaparatą su blykste darbui ultravioletinių spindulių spektre. Tarpuvartėje pasirodė taip pat mėlynais apsauginiais drabužiais vilkintis asistentas ir pradėjo montuoti apšvietimo įrangą, tiesti laidus prie lauke jau burzgiančio generatoriaus. Vienas po kito užsidegė prožektoriai ir daržinę užliejo akinanti šviesa.

– Lentynėlė po kojomis sumontuota visai neseniai, – pasakė Larsas Erikas padėjėjui, žvelgdamas į pritvirtintą ant dviejų atramėlių lentutę – ant jos buvo sudėtos aukos pėdos. – Mediena neapdulkėjusi, be natūralaus senėjimo žymių. Tikriausiai sumeistrauta būtent šiam reikalui.

– Po kūnu beveik nėra kraujo, – pastebėjo asistentas.

Larsas Erikas numykė po nosimi.

Dulkėse matė brezento ar panašaus daikto tempimo pėdsakus. Kažkas perėjo per tas žymes, palikdamas aiškius batų atspaudus. „Tikriausiai tas prakeiktas praktikantas“, – pagalvojo. Dabar reikės paimti kiekvieno išperos batų atspaudus. Be jokio reikalo.

Vėl pažvelgė į vilkimo žymes. Asistentas buvo teisus: kraujo nebuvo. O turėtų, jei žmogžudystė būtų įvykdyta čia.

Be to, kad buvo prikaltas prie daržinės sienos, žiūrint į lavoną labiausiai į akis krito tai, kad šiam stigo genitalijų. Užpuolikas nurėžė viską. Toje vietoje žiojėjo tik tamsiai raudonas žaizdos paviršius. Kraujas turėjo lietis fontanais...

Tą akimirką pasigirdo duslus, nežmoniškas stenėjimas.

Larsas Erikas ir asistentas pakėlė akis.

Lavono galva staiga sukrutėjo ir pakilo. Ant veido užkritę ilgi, šviesūs plaukai nuslydo. Kruviname veide lyg juodi plyšiai atsimerkė akys. Dar prieš akimirką buvęs negyvėlis spoksojo į juos nenusakomo skausmo ir siaubo kupinu žvilgsniu. Tada prasižiojo ir ėmė rėkti. Iš pradžių švokšdamas, paskiau vis garsiau ir aiškiau. staugė, kol pritrūko oro ir liko tik kimus inkštimas. Tada atsikvėpė ir užbliovė iš naujo. Vis garsiau.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:02
01:19
00:44