Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 16d. 17:41

Knygos ištrauka: „Feldmaršalas W.Modelis“

Stevenas H.Newtonas  „Feldmaršalas W.Modelis“
Knygos viršelis / Stevenas H.Newtonas „Feldmaršalas W.Modelis“

Leidykla „Briedis“ pristato naują knygų seriją „Hitlerio karo elitas“ ir Steveno H.Newtono knygą „Feldmaršalas W.Modelis“. Vokiečių feldmaršalas Walteris Modelis (1891–1945) žinomas kaip vienas sėkmingiausių Trečiojo reicho kariuomenės vadų. Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo pramintas „fiurerio gaisrininku“, nes jo vadovavimo prireikdavo ten, kur padėtis atrodė beviltiška.

Tačiau, nepaisant W.Modelio patirties ir kariško profesionalumo, jo vardas, palyginti su E. von Mansteino, E.Rommelio ir H.Guderiano, lieka tarsi šešėlyje. Kodėl? Į tai šioje knygoje bando atsakyti Stevenas H.Newtonas.

Knygos leidėjų nuotr./Feldmaršalas Walteris Modelis (1891–1945)
Knygos leidėjų nuotr./Feldmaršalas Walteris Modelis (1891–1945)

W.Modelio, kaip ir daugelio aukštų Vokietijos karininkų, karjera prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tarpukariu, kai Vokietijos kariuomenė pagal 1919 m. Versalio sutarties sąlygas buvo smarkiai sumažinta, o paskui atkuriama revanšo už pralaimėjimą siekiančio A. Hitlerio rankomis, būsimasis feldmaršalas darbavosi Karo ministerijoje. Įsiplieskus Antrajam pasauliniam karui, jis dalyvavo mūšiuose Vakarų ir Rytų frontuose: Lenkijos ir Prancūzijos kampanijose, „Barbarosos“ operacijoje, Kursko kautynėse, mūšiuose Ardėnuose. Vadovavo tankų korpusui, armijai, galiausiai – armijų grupei. Už ryžtingus ir net agresyvius sprendimus W.Modelis pelnė išskirtinį fiurerio pasitikėjimą. Jo dėka buvo sustabdyti keli dideli sovietų ir Vakarų sąjungininkų puolimai, o jei reikėjo trauktis, feldmaršalo vadovaujamos pajėgos tai darė tvarkingai, be panikos išlaikydamos kovos gretas.

W.Modelio gyvenimas nutrūko 1945 m. balandžio 21 d. Užuot pasidavęs į nelaisvę, feldmaršalas nusišovė. Miškuose prie Duisburgo užkasti W.Modelio palaikai ekshumuoti 1955 m. ir perlaidoti karių kapinėse. Jo sūnus Hansgeorgas Modelis pokariu tapo Vokietijos ginkluotųjų pajėgų – Bundesvero – generolu.

***

Balandžio 15 dieną tapo nebeįmanoma net elgtis lyg stručiui: amerikiečiai armijų grupę perkirto perpus, o atsakydamas į tai A. Hitleris įsakė nedelsiant pradėti didelio masto kontrataką. Walteris Modelis ir šį įsakymą išmetė į šiukšlių dėžę, bet tos dienos popietę, jam apsilankius J.Harpės štabe, naujasis 5-osios tankų armijos štabo viršininkas Friedrichas Wilhelmas von Mellenthinas (nemėgęs feldmaršalo dar nuo tada, kai jų keliai susikirto Galicijoje) jame įžvelgė niekada anksčiau nepastebėtą bruožą – neryžtingumą. „Man susidarė įspūdis, kad jis kovoja su savimi bandydamas išspręsti kažkokį vidinį konfliktą, – rašė F. von Mellenthinas. – Aptarėme kapituliacijos klausimą, <...> bet abiem tokia idėja nebuvo priimtina.“ Nė vienas iš jųdviejų nežinojo (arba jei F. von Mellenthinas ir žinojo, W. Modeliui to nepasakė), kad J.Harpė jau buvo priėmęs savarankišką sprendimą pasiduoti su visa 5-ąja tankų armija.

Vėliau tą dieną feldmaršalas iš generolo majoro Matthew Ridgway`aus, vadovaujančio JAV XVIII oro desanto korpusui gavo laišką, kurį atnešė amerikiečių kapitonas, užrištomis akimis palydėtas iki vadavietės. Tai nebuvo įprastinis reikalavimas pasiduoti:

„Ir istoriniuose šaltiniuose, ir profesionaliuose kariniuose dokumentuose minima, kad nėra kilnesnio būdo žmogaus, meistriškesnio karo vado ir pareigingesnio valstybės tarno už amerikiečių generolą Robertą Edwardą Lee. Šį mėnesį sukanka aštuoniasdešimt metų nuo tos dienos, kai gerokai gausesnėms pajėgoms visiškai apsupus jo ištikimą armiją, netekusią daugybės vyrų ir nebeturinčią veiksmingų kovos priemonių, jis pasirinko garbingą kapituliaciją.

Dabar tai rinktis galite ir jūs. Vadovaudamasis kareivio garbe, Vokietijos karininkų luomo reputacijos ir savo tautos ateities vardan tuojau pat sudėkite ginklus. Taip išgelbėsite vokiečių gyvybes, kurių jums labai reikės grąžinant jūsų tautai deramą vietą bendruomenėje. Taip išsaugosite vokiečių miestus, kurie taps nepakeičiami atkuriant jūsų tautos gerovę.“

Knygos leidėjų nuotr./Vokiečių puolimas Ardėnuose. Antrajame plane – sudaužyta amerikiečių karinė technika. 1944 m. gruodis.
Knygos leidėjų nuotr./Vokiečių puolimas Ardėnuose. Antrajame plane – sudaužyta amerikiečių karinė technika. 1944 m. gruodis.

Laikydamas laišką rankoje, dar nedavęs atsakymo, W. Modelis pasiteiravo C.Wagenerio: „Ar viskas padaryta, kad mūsų veiksmai būtų pateisinti istorijos šviesoje? Kas gi belieka nugalėtam karo vadui? Senovėje jie išgerdavo nuodų.“ Galiausiai W.Modelis perdavė M.Ridgway`ui atsakymą žodžiu, kad pasiduoti negalįs, nes jį vis dar saisto A.Hitleriui duota priesaika. „Net jei jis būtų leidęs sau tik svarstyti mano pasiūlymą, jo garbės jausmas jau būtų nukentėjęs“, – teigė M. Ridgway`us, apie tai išgirdęs iš C.Wagenerio, kuris savo noru pasisiūlė nugabenti W.Modelio atsakymą (o tada nusprendė likti amerikiečių belaisviu). Dar net nežinodamas, kad C.Wageneris pasidavė, W.Modelis liepė paleisti iš kariuomenės ir namo išsiųsti visus aštuoniolikos nesulaukusius berniukus bei vyresniuosius „Volkssturm“ narius. Balandžio 17 dieną jis įsakė skurdžius armijų grupės amunicijos ir kitų išteklių likučius išdalyti atskiriems daliniams ir perdavė dalinių vadams įgaliojimus patiems nuspręsti, ar jie pasiduoda, ar kaunasi toliau. Tuo metu Walteris Modelis nebevaldė įvykių, tik prie jų taikėsi: jo kariai jau pradėjo masiškai mesti ginklus ir mūšis Rūro „katile“ buvo baigtas. Balandžio 20 dieną Josepho Goebbelso propagandos ministerija oficialiai pasmerkė „išdavikišką armiją Rūre“, pareikšdama, jog būtent dėl jų Vokietija galutinai pralaimėjo.

Dabar liko tik nuspręsti paties Walterio Modelio likimą. Lydimas trijų štabo karininkų ir saujelės eilinių, feldmaršalas pradėjo paskutinę savo odisėją, nardydamas iš vieno kaimelio į kitą, ieškodamas kokio plyšio amerikiečių fronte, pro kurį būtų galima praslysti. Kažkuriuo metu, greičiausiai balandžio 20 d., W.Modelis susidūrė su puskarininkiu Waltheriu Maxeineriu, senu bendražygiu iš kampanijos prieš Rusiją, kuris vedėsi nedidelę jaunų kareivių grupę.

„Priėjome paklausti, ką mums daryti, – vėliau rašė W.Maxeineris. – Jauni mūsų kareivukai labai nustebę spoksojo į karininkų kelnes su antsiuvais ir medalius. Jiems dar niekada neteko būti taip arti viršūnėlių.“ Važinėdamas po mūšio lauką Walteris Modelis visada rasdavo laiko pabendrauti su atskirais eiliniais, tad ir dabar depresija akimirkai atsitraukė jam atsidūrus savo stichijoje. Feldmaršalas

paklausė kiekvieno kareivio vardo ir pavardės, iš kur kilęs ir kiek laiko tarnauja kariuomenėje. W.Maxeineris prisiminė: „Kurį laiką jis su manimi aptarinėjo mano tarnybinę kelionę rytiniame fronte. Paaiškėjo, kad tuo metu tarnavau dalinyje, kuriam jis vadovavo.“ Ką daryti dabar? Šis klausimas kirbėjo visiems. „Keliaukit namo, vaikinai. Mums karas jau baigtas, – kalbėjo jiems W.Modelis, kiekvienam paspausdamas ranką. – Geros kelionės namo ir pasakykite saviškiams, kad neprarastų drąsos ir išliktų padorūs vaikinai.“

Jo štabas suprato, kad W.Modelis visai neketino leistis sučiumpamas – visų pirma iš jo reakcijos, kai žvalgybos karininkas užsiminė apie galimybę, kad jį sučiupusios „Vakarų valstybės perduotų jį rusams“. Vienintelė akivaizdi alternatyva paėmimui į nelaisvę buvo savižudybė, bet karininkams pamėginus jį atkalbėti, feldmaršalas atsakė: „Paprasčiausiai negaliu. Rusai mane pavertė karo nusikaltėliu, o amerikiečiai neabejotinai jiems mane perduotų, kad galėtų pakarti. Mano laikas atėjo.“ 1945 m. balandžio 21 d. šalia Vedau kaimo Walteris Modelis pakartojo savo štabo karininkams, kad „bet kas bus geriau, nei patekti rusams į nagus“. Tada iš dėklo išsitraukė tarnybinį pistoletą ir, pareiškęs „galite mane čia ir palaidoti“, nuėjo į mišką.

Vos po kelių akimirkų pasigirdo vienišas šūvis.

Knygos leidėjų nuotr./Šarvuotyje įsitaisęs W. Modelis konsultuoja maskuojamąja uniforma vilkintį karininką
Knygos leidėjų nuotr./Šarvuotyje įsitaisęs W. Modelis konsultuoja maskuojamąja uniforma vilkintį karininką

Lydimas buvusių feldmaršalo štabo karininkų, 1955 m. į Vedau atvyko Hansgeorgas Modelis, norėdamas išsikasti tėvo palaikus. Panašiai kaip ir kito feldmaršalo sūnus (Manfredas Rommelis), Hansgeorgas visą gyvenimą jautė, kad ant jo krinta garsiojo tėvo šešėlis. Manfredas galiausiai iškilo iki Štutgarto mero Vokietijos Federacinėje Respublikoje posto, bet asmeniniai jo pasiekimai taip ir nepadėjo pabėgti nuo Dykumų Lapės įvaizdžio. Kai 1982 m. trumpai bendravau su juo (kartu su keliomis dešimtimis kitų amerikiečių karių, dalyvavusių renginyje „Susitikimas su meru“), kažkas neišvengiamai paklausė jį apie tėvą. M. Rommelio atsakymas buvo apgalvotas ir grakštus, bet šypsena man pasirodė šiek tiek... pavargusi. Kiek kartų jis jau girdėjo šį klausimą? Kita vertus, kurio iš mūsų tėvą garsiame tarptautiniame filme yra suvaidinęs Jamesas Masonas?

Hansgeorgas Modelis karui baigiantis kovojo „Grossdeutschland“ daliniuose Šiaurės Vokietijoje ir buvo sučiuptas ne sovietų, o britų. Kartu su milijonais kitų vokiečių jam ir jo šeimai pavyko ištverti sunkias pokario žiemas. Šeštajame dešimtmetyje grįžęs į atgimstančią Vokietijos kariuomenę (vok. Bundeswehr) H.Modelis kilo karjeros laiptais ir tapo brigados generolu bei karinio rengimo ekspertu, kurio raštai iki šių dienų sudaro JAV oro pajėgų mokymų doktrinos pagrindą. Tačiau kai atsistatydino iš aktyvios tarnybos, Hansgeorgas neatsispyrė traukai grįžti prie tėvo karjeros: daugiau nei dešimtmetį jis rinko dokumentus kokiam nors būsimam jo biografui, nes praėjus penkiems dešimtmečiams po Walterio savižudybės jis ne tik buvo beveik užmirštas, bet ir tų, kurie dar žinojo jo pavardę, akyse buvo tik, kaip apibūdina istorikas Johnas Tolandas: „Uolus A.Hitlerio sekėjas, pasiryžęs vykdyti jo įsakymą iki paskutinės akimirkos neužleisti nė centimetro žemės.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Ekspertai pataria

Video

14:48
01:05
00:43

Dabar tu gali

Maistas