Neseniai lietuviškai pasirodžiusiame romane J.Cannon nagrinėja klausimus, kurie anksčiau ar vėliau iškyla kiekvienam: kuo svarbus mano gyvenimas, ką paliksiu po jo. Romano protagonistė – aštuoniasdešimt ketverių Florencija paslydusi guli paslika ant grindų savo kambaryje senelių namuose. Laukiančią pagalbos Florenciją apninka mintys apie praeitį. Moteris svarsto, ar jai pavyko prasmingai nugyventi savąjį gyvenimą. Tačiau istorijai rutuliojantis paaiškėja, kad Florencija paliko itin ryškų pėdsaką šiame pasaulyje. Kur kas ryškesnį, nei įsivaizduoja pati. Tik neišsigąskite solidaus amžiaus veikėjos apmąstymų – jie universalūs ir bendražmogiški.
Tiesa, pačios J.Cannon gyvenimas irgi vertas romano. 15-os metusi mokyklą, dirbusi daugybę įvairių darbų, po beveik dviejų dešimtmečių ji baigė mokyklą ir universitete įgijo psichiatrės specialybę. Kelias į literatūrą – nemažiau įdomus. Panorusi paįvairinti streso kupiną medikės gyvenimą, Jorko festivalyje vykusiame X Faktoriaus tipo rašytojų konkurse ji tapo tikra sensacija.
Siūlome susipažinti su J.Cannon romanu „Trys tiesos apie Elsę“ ir paskaityti knygos ištrauką:
Kai baigėme loto (šio žaidimo niekas niekada nelaimėdavo), visi paeiliui apsilankėme tualete. Darbuotoja atnešė lėkštę su sumuštiniais ir kiaušiniu. Kambario temperatūros. Per daug pipirnių. Per mažai majonezo. Elsė išsmuko į tualetą, o aš susimąsčiau, ar nereikėtų sušveisti jos sumuštinio ir apsaugoti jos nuo nusivylimo. Panelė Ambroz atsistojo kambario viduryje ir labai garsiai suplojo delnais. Mano manymu, tai buvo visiškai nereikalinga, nes vienintelį garsą skleidė protezai, smingantys į apteptą duoną.
– Turiu naujieną! – pranešė ji. Pirmiausia išraudo jos krūtinė virš gėlėtos palaidinės, paskui ir veidas. – Šią savaitę pas mus atsikraustė naujas gyventojas.
Tuo metu sumuštinio kąsnis keliavo žemyn mano gerkle, bet po jos žodžių sustojo. Žmonės pakėlė galvas nuo lėkščių, du gyventojai tolimajame kampe ėmė ploti. Neatsiliepė tik ponia Haniman, nes, įsikniaubusi į lėkštę, tylutėliai knarkė.
– Kaip žinote, „Vyšnių sode“ mes stengiamės, kad kiekvienas svečias pasijustų laukiamas, – pasakė panelė Ambroz ir svetingai prispaudė rankas prie krūtinės. – Taigi esu tikra, kad kartu su manimi garsiai pasveikinsite naujausią mūsų draugą ir kaimyną.
Atvykėlis, iki tol visą laiką stovėjęs prie skelbimų lentos, žengė į priekį.
Įsitikinau, kad pastaruoju metu vis mažiau galiu kliautis akimis. Kartais net būdama su akiniais apsirinku, bet šįkart abejonių nekilo. Šįkart rega buvo itin aštri.
Ten stovėjo jis.
Ronis Batleris.
Iškart jį pažinau. Retai kada būnu kuo nors tikra, bet tąkart buvau. Žinoma, jis atrodė pasenęs. Bruožai ne tokie ryškūs. Blausesni. Tačiau visa tai nekeičia žmogaus esmės. Tai tik prierašas smulkiu šriftu. Svarbiausia yra akys. Šypsena. Tai, kaip žmogus atrodo žvelgiant į jį iš kito kambario galo.
Daug kartų gyvenime esu bijojusi. Drebėdavau viena sėdėdama tamsoje, išdrįsusi atkrapštyti praeities kampelį. Išsigąsdavau netikėtai išgirdusi jo vardą ar kokią nors atsainią pastabą. Keista: iki tos dienos mane baugino jo nebuvimas, bet, jam atsidūrus mažiau nei per tris metrus nuo manęs, supratau, kas yra tikras siaubas. Atrodė, iš krūtinės iššoks širdis.
Nes jis grįžo.
Jis mane surado.
– Laiminga, patenkinta bendruomenė... – kažkur anapus savo minčių girdėjau skambant panelės Ambroz balsą.
Ronis buvo nė kiek nepasikeitęs. Kai kurie veidai senstant sunyksta, ankstesnė savastis ir dabartinė savastis atrodo lyg ne to paties žmogaus, bet Ronio veido bruožai tik dar labiau pabrėžė jo esmę. Buvo išlikęs netgi randas – žymelė lūpų kamputyje, pradingstanti, kai jis šypsosi.
– Saugus uostas saulėlydžio metais, – porino panelė Ambroz.
„Saulėlydis“ – keistas žodis. Jis reiškia prieblandą, maišatį, klupinėjimą. Buvau beveik tikra, kad Ronis tikėjosi mane čia išvysti. Suvokiau tai iš jo žvilgsnio – tokio pat, kokį matydavau fabriko kieme, autobuse ar anapus virtuvinio stalo. Išvydęs tokį žvilgsnį niekada jo neužmirši. Net ir prabėgus visam gyvenimui.
– Taigi visi kartu pasveikinkime naująjį dvylikto buto gyventoją poną Geibrielį Praisą.
Po akimirksnio išgirdau save šaukiant:
– Geibrielį Praisą?
Šaukdama iškvėpiau visą sulaikytą orą. Per grindis čiūžtelėjo kėdės koja, tikriausiai kas nors pasilenkė pasižiūrėti. Panelė Ambroz pakreipė galvą ir įsmeigė į mane akis.
– Aš esu pasirengęs jums patarnauti, – pasakė Ronis Batleris ir palietė skrybėlės kraštelį.
Jis žengė į priekį ir aš pajutau, kaip nugarkaulis įsirėmė į kėdės atlošą. Bemaž užuodžiau naktį, kai jis mirė. Regis, būčiau galėjusi ištiesti ranką per visus tuos metus, pasiimti tą naktį ir išsinešti iš kambario. Širdis krūtinėje daužėsi taip smarkiai, kad buvo keista, jog niekas to negirdi.
Ronis pažvelgė man į akis ir nusišypsojo, randelis ties lūpų kampučiu išnyko.
Lyg ranka mostelėjus.
***
Sėdėdami dienos kambaryje iš panelės Ambroz išgirdom naujieną. Neturėjau ūpo ten eiti, bet Elsė užsispyrė, o aš nenorėjau likti viena tarp keturių sienų. Žingsniuodama per kambarį panelė Ambroz atsikrenkštė ir aš supratau, kad ji ką nors praneš. Saimonas pėdino atsilikęs per metrą, bet paskui sustojo ir atsirėmė į sieną.
– Turiu smagią žinią, – pasiekusi kilimo vidurį tarė ji.
„Ir vėl“, – pagalvojau. Bent jau man atrodė, kad žodžiai liko galvoje. Bet, regis, ištariau juos garsiai, nes apsidairiusi pamačiau, jog Elsė dėbso į lubas, o Džekas gniauždamas juoką vaizduoja, kad kosti.
– Turiu smagią žinią, – truputį tyliau pakartojo ji, šįkart nenuleisdama nuo manęs akių. – Žinau, kaip jūs visi mėgstat laidą „Ko tai verta?“
Keli žmonės pakėlė galvas, netgi ponia Haniman susidomėjo. Man ta laida niekada nepatiko. Žmonės siaubia palėpes norėdami praturtėti, o paskui raukosi gavę mažiau, nei tikėjosi. Vis dėlto tai įdomiau negu laidos apie maistą.
– Taigi, – kalbėjo panelė Ambroz, – su džiaugsmu pranešu, kad laidos „Ko tai verta?“ kūrėjai nusprendė vieną laidą nufilmuoti čia, „Vyšnių sode“. Juos pakerėjo mūsų sodų atmosfera.
Po tų žodžių netgi aš pakėliau galvą.
– Oho, nuostabu! – tarė Džekas. – Florense, bent kiek užsimirši. Pakliūsi į televizorių.
– Na... – nutęsė panelė Ambroz ir sudėjo lūpas ruošdamasi kažką pridurti. Dėl visa ko dar ir patūpčiojo. – Mes pamanėm, kad būtų geriau, jei gyventojai nesimaišytų. Kurį laiką.
– Kurį laiką? – paklausė Džekas.
– Tiesą sakant, visą laiką, – atsakė ji. – Būtų geriausia, jei jie nekeltų kojos iš namų. Žinoma, kai tik televizija išvažiuos, galėsit išeiti.
– Jūs labai maloni, – tarė Džekas.
– Pastatuose yra daug antikvarinių vertybių. Kai kurie daiktai labai seni. Su jais reikės elgtis atsargiai. Nenorėčiau, kad jie būtų sugadinti. Tai būtų nedovanotina.
– Žinoma, – suniurnėjo Džekas.
– Kai kurie daiktai tiesiog neįkainojami.
– Tai jau tikrai.
Saimonas stovėjo nudūręs akis ir sportbačio šonu baksnojo kilimą.
Jie sugužėjo po trijų dienų. Atitraukusi užuolaidą pamačiau, kad kiemas prisigrūdęs žmonių ir autobusiukų. Tokių, kokiais į kalėjimus vežami nusikaltėliai, tik be grotelių ant langų.
– Tik pažiūrėk! – šūktelėjau Elsei. – Ir visa tai dėl vienos laidos.
Kiemas buvo neatpažįstamas. Ant žolės ir takelių vinguriavo kabeliai, žmonės, nešini bloknotais ir dėžėmis, vaikščiojo spardydami žvyrą ir visur drabstydami purvą. Aštuntą valandą žmonės apjuosė pagrindinį pastatą ir išsirikiavo ant keliuko. Prie krūtinių jie spaudė įvairiausius daiktus: paveikslus, lėlių namelius, keraminius puodukus ir žvakides. Viena moteris atsinešė daiktą, įtartinai panašų į klozeto dangtį.
Atėjęs Džekas atsistojo prie mūsų, atsirėmė į radiatorių ir, sunėręs rankas, tarė:
– Visi tikisi, kad jų spintutėje po laiptais slepiasi nepaprastas lobis.
– Net neturiu laiptų, – tariau. – Ką jau kalbėti apie spinteles po jais.
Visi nutilome.
Jau ketinau eiti išvirti mums arbatos, kad greičiau bėgtų laikas, bet Džekas ėmė pasakoti apie autobusą, kas ketvirtį valandos sustojantį prie mūsų keliuko, o paskui pasiūlė visiems sėsti į jį ir surengti išvyką.
– Negi neturėtume kam nors pranešti, kad išvykstam? – paklausiau.
– Florense, niekas nepastebės, kad mūsų nėra, – atsakė jis. – Visi užsiėmę – bando kuo brangiau iškišti savo praeitį.
Pagalvojau, kad jo pasiūlymas kur kas geresnis nei mano sumanymas kaisti virdulį.
Autobusas kvepėjo traškučių pakeliais ir žmonių kojomis, bet važiavom neilgai. Elsė kruopščiai nusivalė sėdynę palto rankove ir burbėjo, kol autobusas išleido mus pagrindinės gatvės gale.
– Štai mes ir čia, – tarė Džekas. – Dideliame mieste.
Tai nebuvo labai didelis miestas, bet tyrinėti jį buvo kur kas smagiau, nei visą dieną pro langą žiopsoti į viršugalvius.
Ant šaligatvio buvo spūstis, kelią skynėmės sunkiai.
– Iš kur šitiek žmonių? – paklausiau. – Ir visi turi kur eiti?
– Šiandien šeštadienis, – tarė Elsė, žvelgdama tiesiai prieš save, nes, pasak jos, pavojinga paleisti iš akių mūšio lauką. – Šeštadieniais visi eina apsipirkti. Tai įprasta.
Žingsniuodamas judriu šaligatviu pagal nerašytą taisyklę turi spėti kartu su visais, bet mums tai nepavyko. Čia buvo per daug vežimėlių, maišų, žmonių, caksinčių liežuviais ir bandančių prasibrauti į priekį. Kažkas vežimėlio ratu užgavo Džekui koją, tad nusprendėm užsukti į „Marks & Spencer“ atsikvėpti.
Užėjome į vyrų skyrių pasimėgauti tyla. Žmonių buvo daug, bet visi ramiai ir tvarkingai vaikštinėjo kilimais, mandagiai aplenkdami mus. „M & S“ visada elgiamasi mandagiai, ar ne? Įvairiaspalviai takeliai rodė, kur eiti, protarpiais stovėjo tuščiais žvilgsniais žvelgiantys manekenai be antakių.
– Šitas panašus į Saimoną, – pasakiau eidama pro šalį, bet niekas nekreipė į mane dėmesio.
Džekas nusipirko kelias poras kojinių ir naują megztinį (sakė, kad jo užteks visam gyvenimui), paskui pasukom į moterų skyrių, ten Elsė matavosi daugybę skrybėlių, bet nė viena netiko. Tylėjau, bet ji turbūt perskaitė mano mintis, nes, netarusi nė žodžio, nužygiavo prie šalikų.
– Tau nereikia šaliko, – pasakiau. – Turi tą gražų, kurį tau numezgė Gvenė.
Elsė pareiškė jau daug metų jo nenešiojanti. Nė nenutuokianti, kur jis. „Daiktai dingsta, – sumurmėjo ji. – Jie pasilieka ant suoliukų ar kino teatre. Iškrinta iš palto kišenių. Paskolinami kitiems ir nebegrįžta.“ Galų gale išsirinko šaliką žaliais ir raudonais langais. Nusprendė, kad šitas jai geriausiai tinka, o aš, nenorėdama gadinti jai nuotaikos, laikiau liežuvį už dantų.
Eskalatoriumi pakilom į viršutinį aukštą. Visada mėgau eskalatorius. Norėčiau, kad jų būtų visur, nes jie ne tik nugabena tave į reikiamą vietą, bet ir leidžia pasižvalgyti. Norėjau dar pasivažinėti, bet Elsė pasakė, kad jei nepaskubėsim, restorane neliks vietų, taigi pramogą atidėjau vėlesniam laikui. Išsirinkę, ko norėjom, nusinešėm plastikinius padėkliukus į kampą ir ėmėm gurkšnoti kavą iš storo porceliano puodukų. Apie Ronį nesikalbėjom. Keista, bet nė nepagalvojau apie jį. Pirmą kartą po ilgo laiko norėjosi mąstyti apie ką nors kita. Tik kai išėjom iš parduotuvės, įsiliejom į minią pagrindinėje gatvėje ir ties sankryža pasukom už kampo, jis vėl užvaldė mano mintis. Kalta buvo bažnyčia. Ji stūksojo ant kalvos ir lyg budri motina stebėjo miestą.
– Prie šios bažnyčios palaidota Berilė, – pasakiau.
– Ji štai ten, – parodė Elsė. – Už platano.
Nesitarę įžengėm pro šventoriaus vartus ir stabtelėjom prie stiklinės vitrinos, kur buvo surašytas pamaldų tvarkaraštis ir iškabinti skelbimai, reklamuojantys vaikų grupeles ir jaunimo klubus. Mediniuose rėmeliuose auksinėmis raidėmis buvo užrašyta: „Šv. Eligijus.“
– Prisimenu laidotuves, – pasakiau. – Prisimenu, lyg ką tik būčiau išėjusi iš bažnyčios.
– Matai, – tarė Elsė, – niekas nedingo. Tereikia ieškoti.
– Jei nenori, gali apie tai negalvoti, – tarė Džekas ir lazdos galu pabeldė į šaligatvį. – Kai kurių prisiminimų geriau netraukti į dienos šviesą.
– Bet aš noriu! – pareiškiau. Stumtelėjau vartelius ir jie nušlavė man nuo tako lapus. – Turiu grįžti į praeitį, kitaip atsakymų nerasim.
Ronis irgi dalyvavo Berilės laidotuvėse.
Prisiminiau, kaip jis ėjo per bažnyčią ir atsisėdo priekiniame suole. Niekas nedrįso jo sustabdyti. Bažnyčia buvo sausakimša jaunų žmonių – per jaunų čia sėdėti. Mudvi su Else įsitaisėm gale, nes baiminausi, kad jai gali pritrūkti oro. Ji buvo išblyškusi, sulysusi ir taip drebėjo, kad turėjau prilaikyti jos rankas, antraip giesmynas būtų iškritęs iš rankų. Nebeprisimenu, ką giedojom. Ir išvis, ar galima tikėtis, kad tokiu metu žmogus giedos? Kai jo gerklę taip gniaužia sielvartas, kad vos įstengia prabilti?
Kai viskas baigėsi, Ronis pro mus išėjo į lauką. Ir tada kai kas nutiko. Tą akimirką supratau, kad negalėsiu visko taip palikti. Jis nusišypsojo Elsei. Lėtai, dirbtinai išsiviepė. Lyg norėdamas pasakyti, jog jis visada laimės – nesvarbu, kad ir kas gyvenime nutiktų. Pažiūrėjau į Elsę, smulkutę ir trapią. Nusprendžiau ko nors griebtis. Turėjau ją apsaugoti, nes man jau buvo aišku, kad Berilės mirtis – ne pabaiga. Tai tik pradžia.
Joanna Cannon. Trys tiesos apie Elsę. Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė. Viršelio dailininkė Ilona Kukenytė. Tyto alba, 2019.
