15min be reklamos
2022 07 13, 09:26

Knygos ištrauka. Kiek laiko trunka kelionė iš Rytprūsių į Vokietiją?

Leidykla „Briedis“ pristato vokiečių rašytojo Arno Surminskio knygą „Jokehnen, arba Kiek laiko trunka kelionė iš Rytprūsių į Vokietiją?“. Šiame autentiškame romane berniuko akimis objektyviai ir jaudinančiai perteikiama Jokehnenų gyvenimo idilė, 1945 m. virtusi griuvėsiais.
Knygos viršelis
Knygos viršelis

Naciams užgrobus valdžią, vos du šimtus sielų turinčiame atokiame Rytų Prūsijos kaime gyvenimas ir toliau teka įprasta vaga, o vokiečių karinė sėkmė daro įspūdį vietos gyventojams. Tačiau vieną dieną žiauriai įsiveržusi realybė viską nušluoja amžiams. Vienuolikmetis Hermanas lieka vienu iš nedaugelio kaimo gyventojų, išgyvenusių karą.

Hermanas Steputatas, Rytprūsių siuvėjo sūnus, Vokietijos istoriją patyrė tiesiogiai: gimęs prezidento Paulio fon Hindenburgo mirties dieną, jis išgyveno nacių eros pradžią, Antrąjį pasaulinį karą, tėvų tremtį ir galiausiai išvarymą iš namų. Visus šiuos skaudžius išgyvenimus palengvina tik vaikiška draugystė su Pėteriu Ašmonaičiu, deja, negailestinga mirtis ilgainiui pasiglemžia ir jį.

Knygos autorius A.Surminkis vaizdingai perteikia savo vaikystės krašto kasdienybę. Autobiografinės detalės persipina su grožinio kūrinio išmone ir sukuria autentiškumu alsuojantį Rytprūsių kaimo paveikslą. Vaikiški žaidimai ir nevaikiški išgyvenimai Antrojo pasaulinio karo akivaizdoje aprašomi santūriai ir nesentimentaliai, tačiau spalvingai ir įtaigiai.

Skaitytojas supažindinamas su Rytų Prūsijos žmonėmis, jų ekscentriškumu ir mažomis kaimo gyvenimo dramomis. Kone apčiuopiamas kraštovaizdžio tarp Kionigsbergo ir Mozūrijos grožis, platūs rugių laukai ir miškų žaluma. Tačiau, karui vis labiau artėjant link kaimo, virš Jokehnenų ima tvenktis tamsūs debesys. Netrukus iliuzijos visiškai sugriūva. Hitlerio portretus tenka nukabinti nuo sienų. Po kurio laiko kaimo gyventojai priverčiami palikti savo namus ir suvaromi į krovininio traukinio vagonus. Rusai grįžo į Rytų Prūsiją!

Nors Jokehnenų kaimo pavadinimas išgalvotas, pati istorija yra skausmingai reali. Žmonės kentėjo ir neteko visko: svajonių, idealų, namų, šeimos narių, neretai ir gyvybės. O tragiškas Steputatų šeimos likimas tėra vienas iš tūkstančių.

Beveik prieš pusę amžiaus išleista A.Surminskio knyga jau tapo vokiečių literatūros klasika, tačiau savo aktualumo nepraranda iki šiol. Ji neleidžia užmiršti Antrojo pasaulinio karo tragedijos ir suteikia balsą bei atminimą žmonėms, kurie žuvo ir liko gulėti kažkur griovyje, buvo išmesti iš traukinio ar palaidoti masinėse kapavietėse. Visi šie žmonės iki pat mirties taip ir nepajėgė suvokti, už ką viso to nusipelnė. 1987 m. pagal šį romaną buvo sukurtas ir televizijos serialas.

Knygą iš vokiečių kalbos vertė Rasa Jasiulionė.

Siūlome skaityti šios knygos ištrauką.


Tą popietę, kai inspektorius Blonskis raitas atvyko pas Steputatą pasimatuoti jojimo kelnių, dvimetis Hermanas suprato, kaip svarbu gyvenime būti vienu iš tų, kurie jodinėja žirgais, o ne vienu iš didžiulės minios, kuriai tenka vaikščioti savomis kojomis žemesniame egzistencijos lygmenyje. Hermanas žaidė purve prie sodo tvoros, kai užtemo saulė. Virš savęs išvydo mažojo Blonskio juodbėrį, šis prunkštė ir drabstė putas, trypė kanopomis tol, kol Blonskis pririšo jį prie kuolo. Į smėlį šalia Hermano nusileido ilgi jojimo batai blizgančiais pentinais ir paliko gilius lyg krateriai įspaudus. Pirmą kartą mažasis Hermanas suprato, kad pasaulis padalytas į žmones, kurie sėdi ant arklių, ir tuos, kurie stovi ant žemės. Žirgas yra ne tik judėjimo, bet ir paaukštinimo priemonė. Kadangi prisitaiko prie raitelio savigarbos – priešais mėšlo vežimą eina nuleidęs, o paskui karinį orkestrą risnoja iškėlęs galvą, – žmogui išaukštinti jis labiau tinka nei, pavyzdžiui, koks jautis. Mokslas klysta žmonijos pradžią siedamas su diena, kai keturkojis tapo dvikoju. Tikrasis aukštesnysis žmogus atsirado tada, kai pirmasis dvikojis užšoko ant žirgo. Kas ant jo sėdi, priverčia žmones atkreipti dėmesį, net tokios mažos figūrėlės kaip dvaro inspektorius Blonskis šioje dimensijoje atrodo išaukštintos, išsiskiriančios iš dangaus.

Ponai ant žirgų buvo Jokehnenų ponai: majoras su trimis tūkstančiais margų dirbamos žemės, mišku ir durpynu, jo sūnus Zygfrydas, kuris tarnavo Kionigsberge ir retkarčiais atvykdavo į kaimą šaudyti ančių bei šernų. Inspektorius Blonskis, kuris savo mažą ūgį kompensavo neįprastai skardžiu balsu ir tuo, kad beveik niekada nenulipdavo nuo žirgo. Dar dvaro kamerdineris Mikotaitis, vienintelis, kuris nebuvo gimęs raiteliu, bet juo tapo dėl savo sumanumo. Jo tėvas dvare ganė avis. Sūnus pradėjo dirbti majoro vežiku, paskui dešimtininku ir galiausiai sėdo ant žirgo kaip kamerdineris. Mikotaitis buvo Jokehnenų dvaro siela.

Hermanas keturiomis nuropojo prie juodbėrio. Su tyru džiaugsmu, kaip moka tik vaikai, apžiūrinėjo pilkas kanopas, pakaustytas žvilgančiomis geležimis. Rankos sunkiai pasiekė kabančias balnakilpes. Jis jas šiek tiek pasiūbavo. Juodbėris leido Hermanui abiem rankomis apkabinti priekinę koją. Tik kai vaiko ranka įsitvėrė vadelės, arklys kilstelėjo galvą aukštyn, o Hermanas parvirto ant žolės. Tada susidomėjo užpakalinėmis kanopomis. Pabandė žaisti su arkliašūdžiais, bet jie sutrupėjo rankose. Nelaimė įvyko ne iš mažojo Blonskio bėrio blogos valios. Kaltos buvo gyvulio pauodegį apipuolusios piktmusės. Jis spyrė. Užpakalinė kanopa pataikė Hermanui tiesiai į pilvą ir nubloškė jį kelis metrus atgal į smėlį. To užteko, kad vaikis imtų mėlynuoti. Jis gulėjo susmukęs, negalėdamas nei dejuoti, nei rėkti. Dėdė Francas kaip tik važiavo iš malūno, kai pamatė už arklio be gyvybės ženklų gulintį Hermaną. Sustojo. Iššoko iš vežimo. Nubėgo per kaimo pievelę (nors buvo 45-erių, dėdė Francas dar greitai bėgiojo). Pažiūrėjo į pamėlynavusį mažąjį Steputatą. Pakėlė. Persimetė per petį. Patapšnojo per nugarą. Nagi, kvėpuok! Jau pasirodė ir Marta. Ir kaip ji ėjo! Iškėlusi rankas. Tada pamatė mėlyną vaiką ir parkrito. Pasitiesė ant akmenų priešais namų duris. Steputatas nurengė Hermaną siuvykloje ir ant krūtinės rado arklio kanopos paliktą žymę, panašią į įdagą. Jis trynė ir purtė mažą kūnelį, kol išgirdo tylų verkšlenimą. Šis stiprėjo ir galiausiai virto išsivadavimo riksmu, tokiu garsiu, kad net Marta pabudo iš alpulio.

Blonskis pasisiūlė nusiųsti dvaro vežiką Borovskį į Drengfurtą pas gydytoją Vitkę. Karlas Steputatas atsisakė apimtas didybės manijos. Nekelsiąs tiek triukšmo, neauginsiąs berniuko kaip jautraus miesto vaiko. Be to, mažasis jau atsimerkė ir normaliai kvėpavo. Jokehnenuose vaikai kasdien krisdavo iš medžių, nuo arklių ir vežimų. Tai buvo grūdinimosi dalis, arklys bent kartą turėjo įspirti. Nuo to retai mirdavo, tačiau dėl tokių nelaimingų atsitikimų kai kurie suaugę likdavo šlubi ir kreivi.

Steputato optimizmas pasitvirtino. Po savaitės Hermanas pasveiko. Jis dar šiek tiek kosėjo, o ilgiau pabėgiojęs, būdavo, krisdavo ant žemės ir apsižliumbdavo. Tačiau šie simptomai pamažu išnyko. Išliko suvokimas, kad gyvenime svarbiausia sėdėti ant žirgo.

1936 metais Šv. Martyno dieną majoras pasamdė dvarui kambarinę – juodaplaukę Aną iš katalikiškos Varmės. Tai kartojosi metai iš metų, nes dvaro tarnaitės visada keistai dingdavo – būdavo ištekinamos. Ana turėjo melancholiškas akis ir pilnas krūtis – bruožus, skatinančius pirštis. Jos niekas neįspėjo. Mamzelė žinojo, bet tylėjo, kaip ir visus metus. Netgi majoro žmona numanė, kodėl dvaro tarnaitės taip dažnai keičiasi. Žinojo ir mažasis Blonskis, ir kamerdineris Mikotaitis, bet juos apėmė kone piktdžiuga, kai pamatė nieko neįtariančią merginą, ateinančią iš autobusų stotelės su lagaminu. Ana nieko nenumanė, kol vieną naktį savo kambaryje išvydo stovintį majorą su jojimo kelnėmis ir ilgaauliais, ką tik grįžusį iš medžioklės. Ji klykė iš siaubo, tačiau pilies sienos buvo storos, o Anos kambarys – tolimajame pietiniame sparne.

Majoras gavo, ko norėjo. Toks buvo Jokehnenų pasaulis. Kodėl su Ana turėjo elgtis kitaip nei su visomis kitomis kambarinėmis? Taip jis gaudavo patvirtinimą, kad ir šešiasdešimt šešerių vis dar yra visavertis vyras. Šis poreikis užvaldydavo jį kasmet vėlyvą rudenį, prieš ateinant nuobodžiai Rytprūsių žiemai, kai tekdavo atsisakyti jodinėjimo, nes keliai būdavo užpustyti ir neišvažiuojami. Viskas prasidėjo tais metais, kai žmona ištisą žiemą kankinosi su sunkiu plaučių uždegimu ir keliais atkryčiais. Tada ji šiuo klausimu parodė supratingumą, bet majoras taip elgėsi ir toliau, net kai plaučių uždegimas praėjo. Istorija su Ana galėjo baigtis gerai, jei ji po tos nakties būtų grįžusi į Varmę. Bet ji nedrįso. Tai buvo jos pirmasis darbas. Jei pabėgtų, namuose kiltų baisus barnis. Ji taip pat nebuvo tikra, kad tai, ko prašė majoras, neįėjo į pareigas. Galbūt tiesiog turėjo ištverti.

Naujųjų metų pradžioje ji nesulaukė mėnesinių. Iš pradžių nepatikėjo, bet kai krūtys ėmė didėti, abejonių neliko. Tik dabar Ana atsigodėjo, į kokią keblią padėtį pateko. Majoras parodė didelį supratimą. Jis paglostė jos ilgus juodus plaukus – vienintelis švelnumas, kurį sau leido per visą tą laiką. Kitą dieną į savo kambarį pasikvietė melžėją Augustą. Tai buvo ilgas kaip kartis bernas, galėjęs rankomis parklupdyti jautį. Augustas liko stovėti ant slenksčio, rankose gniaužydamas taukuotą melžėjo kepurę.

– Ar esi nusižiūrėjęs kokią mergelę vestuvėms? – paklausė majoras.

Augustas suglumęs išsišiepė.

– Tavęs nori mūsų kambarinė, juodukė Ana.

Vyras iš netikėtumo išsižiojo. Net liovėsi gniaužęs kepurę, į veidą plūstelėjo raudonis. Ne, sunku patikėti, kad jis patinka juodukei Anai.

Majoras leido trumpam nugrimzti į fantazijas, paskui atsargiai tęsė:

– Tik ji sulauks mažo pyplio. Tu neprieštarausi, ar ne, Augustai?

Melžėjas sekundę prisimerkė. Jis iš karto pagalvojo, kad yra dar kažkas kita. Tačiau mintis, kad juodaplaukė Ana bus po juo, nugalėjo kylantį nepasitenkinimą.

– Neimsiu galvon, pone, – atsakė jis.

– Tu dėl to nenukentėsi. Gausi darbininko butą prie parko. Kai vyriausias melžėjas išeis, užimsi jo vietą.

Augustas vaizdavosi sudaręs viso gyvenimo sandorį. Milžino žingsniais jis nubildėjo laiptais žemyn, nubėgo – tas didelis stiprus bernas – risčia per kiemą į karvidę. Spoksantiems kvailiems galvijams būtų mielai surikęs, kad gaus juodukę Aną. Tarsi apsėstas puolė krauti karvių mėšlo ir vežti karutį po karučio į lauką.

Iki tol katalikės Anos iš Varmės atveju nebuvo nieko neįprasto. Taip visam gyvenimui tarnybą ir žmoną jau buvo gavęs miškininkas Vynas, keli vyresnieji darbininkai, dvaro sodininkas ir sandėlininkas. Tačiau su Ana kilo sunkumų. Pamačiusi didžiulį ir raumeningą Augustą, ji išsigando. Nuo minties, kad su juo reikės tęsti tai, ką pradėjo majoras, sudrebėjo. Ne, ji turėjo atsisakyti šios santuokos! Jokehnenams tai buvo naujiena. To dar nebuvo nutikę. Majoras taip pat negebėjo suprasti, jis visą laiką kartojo norįs jai tik gero.

Ana būtų norėjusi nueiti pas katalikų kunigą. Drengfurte jo nebuvo. Rastenburge turėjo būti, o Rioselyje tai tikrai. Tačiau ji nedrįso prašyti laisvos dienos dėl tolimos kelionės. Taigi klausimą teko spręsti Karlui Steputatui. Ji atėjo sutemus ir pasibeldė į virtuvės langą, kai Marta maišė pienišką sriubą vakarienei. Iš po juodos skarelės žvelgė nuo nemigos pavargusios akys. Ji norėjo pasikalbėti tik su Marta, nes gėdijosi vyro. Atsisėdo ant taburetės ir nerišliai kalbėjo, o mažasis Hermanas abejingai kabino šaukštu manų košę. Nekaltas vaikas dar nieko nesuprato apie tai, kas vyksta Anos pilve, todėl jam buvo leista likti virtuvėje net tada, kai Ana ėmė verkti.

Kai Marta apie tai papasakojo vyrui, pirmoji mintis Steputatui buvo gynyba. Tokie atvejai yra dvasininko arba gydytojo reikalas, o ne Jokehnenų burmistro. Ką turėtų daryti? Jis truputį pyko ant svetimos mergaitės, kad ji atsisakė tekėti už melžėjo Augusto. Marta žvelgė į jį taip, kaip niekada anksčiau. Steputatas jautė, kad kažko iš jo tikisi. Kurį laiką negalėjo atsikratyti minties, kad majorui būtų nesunku Kionigsberge rasti gydytoją ir jam sumokėti. Bet tada Steputatas išsigando tokios savo drąsos. Jis prisivertė paskambinti majorui, o tai buvo nelengva, nes jautėsi už jį silpnesnis. Juo maloniau buvo, kad majoras prakalbo draugingai ir iš karto nepratrūko.

– O ką turėčiau daryti, Steputatai? – griaudėjo į aparatą. – Tikrai negaliu išsiskirti ir vesti kambarinės.

Steputatas patikino majorą, kad to ir nesitiki. Jis ieškojo žodžių, kuriais galėtų pasakyti majorui apie Kionigsbergo gydytoją, bet majoras jį aplenkė.

– Apie abortą apskritai negali būti nė kalbos. Nenoriu patekti į cypę dėl kažkokio meilės nuotykio.

– Gal jai nepatinka Augustas, – pasvarstė Steputatas ir paklausė, ar majoras neturi ko geresnio.

– Nesąmonė! – įsikarščiavo majoras. – Augustas yra vienas geriausių mano žmonių. Ištikima siela, tu tai žinai, Steputatai.

Tuo pokalbis ir baigėsi. Steputatas turėjo įtikinti mergaitę, kad santuoka su melžėju Augustu yra tinkama. Taigi pirmyn. Steputatas stengėsi, pradėjo užuolankomis, kalbėjo apie kaimo žmonių skurdą, apie laimę turėti saugią vietą ir maitintoją. Visa kita nėra taip svarbu.

Taip, ji viską suprato, bet negalėjo užgniaužti pasibjaurėjimo, pasišlykštėjimo ta jėga ir prievarta, su kuria Augustas ant jos užvirs. Vien mintis apie stiprias rankas kėlė skausmą.

Suglumęs Steputatas nuskubėjo prie rašomojo stalo ir išsitraukė Angerburgo–Koršeno autobuso tvarkaraštį. Mergina turėjo grįžti namo. Tokiose situacijose motinos pataria geriausiai. Jis smulkiai paaiškino, kaip jai važiuoti ir persėsti, kad grįžtų į Varmę.

– Ar turi pinigų? – paklausė Marta.

Ana papurtė galvą. Karlas Steputatas nedvejodamas išsitraukė piniginę ir padavė jai penkias markes. Be kvito. Sudie amžinai. Paaukota majoro linksmybėms. Ana abejingai, bemaž nenoriai paėmė pinigus. Išeidama ji net nepadėkojo, o tai Steputatą kiek nustebino.

– Dieve mano, – tarė Marta, – majoras dėl mergaitės neteisus.

Tą naktį įlūžo kaimo tvenkinio ledas. Dar dieną buvo pradėję kapsėti nuo stogų, o likęs sniegas tapo sunkus ir purvinas. Jokehnenuose trūkinėjant ledui smarkiai dunksėdavo. Nuo šliuzo į švendryną nusidriekė plyšiai, o ryte link šliuzo pajudėjo pirmosios ledo lytys. Tai buvo šventė kaimo jaunimui. Atsisveikinimas su žiema. Drąsesni užsilipdavo ant ledo luito ir pasistumdami ilgomis kartimis plaukdavo per tvenkinį – pavojinga pramoga, nes netvirti ledo gabalai lengvai lūžo. Dėl pasiplaukiojimo lytimis pamokos tomis dienomis baigdavosi viena valanda anksčiau, tokia buvo pavasario tradicija Jokehnenuose. Visi vaikai stovėdavo prie tvenkinio ir laukdavo, kol kas nors prisiplaukys. Kitą dieną plaukdami jie rado Aną. Vieno berniuko lazda užkabino juodą skarelę. Jis ją prisitraukė ir sekundės dalį išvydo blyškų Anos veidą. Berniukai lazdomis pažymėjo tą vietą, kur Ana pasirodė ir vėl paniro. Iš dvaro atėjo vyrai, nešini grėbliais ir šakėmis, kartu ir melžėjas Augustas. Po valandos jie rado Aną, nuo šliuzo per akmens svydį. Užtempė ją ant ledo. Mažas kauburėlis gulėjo šildančioje kovo saulėje. Melžėjas Augustas stovėjo šalia paskenduolės ir lyg apdujęs žiūrėjo į švelnų veidą. Kažkas atnešė mituką. Užklojo negyvėlę. Ir tuomet varvantį, šlapią ryšulėlį nunešė į dvarą.

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą