Asmenybė, tapusi legendomis apipinta ikona. Jo paveikslai, kurių pavadinimai virto bendriniais žodžiais ir pop kultūros dalimi. Ir technologinės bei mokslinės įžvalgos, kvapą gniaužiančios ne tik savo laiką pralenkusiu tikslumu, bet ir neįtikėtinai plačiu temų spektru. Tai Leonardas Da Vinčis – archetipinis Renesanso žmogus, iškiliausias savo epochos humanistas ir daugialypis polimatas. Solidžios patirties biografinių romanų meistras Walteris Isaacsonas su neįtikėtinu kruopštumu piešia neabejotinai vieno garsiausių pastarojo tūkstantmečio asmenybių portretą – kūrėjo, išradėjo, mąstytojo.
Suprojektuoti tiltus, naujos konstrukcijos patrankas ir sklandytuvų eskizus, planuoti miestus ar upių vagas – kaip ir dailėje, gyvenime Leonardui pakluso viskas. Smalsus, greitai užsidegantis ir eklektiškas jis net nesistengė pritapti ir būti „kaip visi": nepaisė įstatymų, neslėpė savo homoseksualumo, buvo vegetaras, kairiarankis, neretai išsiblaškėlis ir netgi šiek tiek eretikas.
Apie trisdešimtuosius metus Leonardas pradėjo nuosekliai pildyti savo garsiuosius užrašus, kuriuose braižė, skaičiavo ir aprašė jo dėmesį patraukusius objektus – o tai galėjo būti bet kas: nuo šviesos teorijos ar trinties studijų, iki smulkiai išdėstytos žmogaus anatomijos. W. Isaacsonui šie 7 200 puslapių užrašai tapo pagrindine darbo medžiaga, kuria remdamasis jis veda skaitytoją klaidžiu Leonardo Da Vinčio biografijos labirintu, atskleisdamas gyvo ir išsiblaškiusio genijaus atspindį: lengvai užsidegančio naujomis idėjomis, ir taip pat greitai jas pamirštančio, aistringai kuriančio, bet čia pat nerūpestingai savo kūrinius numetančio, kai iki pabaigos lieka vos vienas žingsnis. Nebaigta 7 metrų aukščio raitelio skulptūra, nepabaigti turtingų patronų portretai ir freskos, eskizai skraidančių aparatų, kurie niekada neskrido, ir tankų, kurie niekada neriedėjo – sudaro didžiąją Leonardo palikimo dalį.
Įdėmiai pažvelgti į genijaus kūrybinę virtuvę leidžia knygoje publikuojamos kruopščiai aprašytos reprodukcijos, kuriose ne tik svarbiausi, Leonardo gyvenimo riboženkliais virtę meno kūriniai (tiek baigti, tiek ne), bet ir užrašų detalės, reikšmingiausios schemos bei eskizai.
Išsilavinimas
Vienintelis formalus išsilavinimas, kurį gavo Leonardas, buvo „skaitytuvų mokykla“, pradinio mokslo įstaiga, kurioje daugiausia dėmesio buvo skiriama matematikos įgūdžiams, praversiantiems prekybinėje veikloje. Ten nemokė formuluoti abstrakčių teorijų; dėmesys buvo skiriamas praktinėms situacijoms. Vienas iš ugdytų įgūdžių – kaip nustatyti analogiją tarp skirtingų atvejų. Šiuo metodu Leonardas ne kartą pasinaudos vėlesniuose moksliniuose tyrimuose. Analogijų ir struktūros suvokimas taps jo pradiniu teorijų kūrimo metodu.
Da Vinčio ankstyvasis biografas, energingasis Vazaris, rašė akivaizdžiai perdėdamas: „Per tuos keletą mėnesių, kai mokėsi aritmetikos, jis padarė tokią pažangą, kad nuolat keldamas abejones ir sunkumus mokytojui, kuris jį mokė, labai dažnai pastarąjį išmušdavo iš vėžių.“ Vazaris taip pat pažymėjo, kad Leonardas domėjosi tokia daugybe dalykų, kad lengvai išsiblaškydavo. Jam puikiai sekėsi geometrija, bet jis taip ir neįvaldė tuo metu egzistavusios pirminės algebros. Neišmoko ir lotynų kalbos. Artėdamas prie keturiasdešimties vis dar stengsis ištaisyti šį trūkumą, sudarinėdamas lotyniškų žodžių sąrašus, kruopščiai užrašinėdamas netikusius vertimus ir vargdamas su gramatikos taisyklėmis.
Kairiarankis Leonardas puslapyje rašė iš dešinės į kairę, priešinga kryptimi žodžiams šiame ir kituose įprastuose puslapiuose, kiekvieną raidę atbulai. „Tuos užrašus įmanoma perskaityti tik su veidrodžiu“, – paaiškino Vazaris. Kai kas manė, kad Leonardas ėmėsi šios rašysenos kaip koduotės, kad įslaptintų savo darbus. Bet tai netiesa; ją galima skaityti su veidrodžiu ar be jo. Jis šitaip rašė todėl, kad kaire ranka galėtų per puslapį slinkti kairėn ir neišteplioti jo tušu. Anuomet tai nebuvo neįprasta.
Bičiulis matematikas Luka Pačolis, apibūdindamas veidrodinį Leonardo rašymą, pažymėjo, kad kiti kairiarankiai rašą panašiai. Populiarioje XV a. kaligrafijos knygoje netgi mokoma, kaip kairiarankiams skaitytojams geriausia rašyti lettera mancina, arba veidrodiniu raštu.
Kairiarankiškumas paveikė ir Leonardo piešimo būdą. Kaip ir rašydamas, jis piešė iš dešinės į kairę, kad nesuteptų linijų ranka. Dauguma menininkų brūkšniuodavo pradėdami nuo apačios kairėje ir kildami aukštyn, daugmaž šitaip: ////. Tačiau Leonardo brūkšneliai išsiskyrė tuo, kad iš dešinės apačioje kildavo į viršų, štai šitaip: \\\\. Šiandien mums toks stilius turi papildomo pranašumo: brūkšniavimas kaire ranka tampa įrodymu, kad piešinys yra Leonardo.
Jei į Leonardo raštą žvelgtume veidrodyje, pamatytume, kad jis šiek tiek panašus į jo tėvo, o tai rodo, kad šis tikriausiai padėjo Leonardui išmokti rašyti. Tačiau dauguma jo skaičiavimų užrašyti įprastu būdu, tad lyg ir patvirtina, kad „skaitytuvų mokykloje“ veidrodinė rašysena matematikoje nebuvo itin skatinama. Atrodo, kairiarankiškumas niekam pernelyg netrukdė. Tačiau jis buvo laikomas šiokia tokia keistybe, savybe, dažniau priskiriama grėsmingam ar netikusiam, o ne nagingam ar sumaniam žmogui. Vienaip ar kitaip, šis bruožas, kaip manė ir pats Leonardas, tik pabrėžė jo išskirtinumą.
Verokjas
Būdamas notaras, Leonardo tėvas turėjo svarbių ryšių. Maždaug tuo laiku, kai sūnui suėjo keturiolika, tėvas išrūpino jam mokinio vietą pas vieną iš klientų, įvairiapusį menininką ir inžinierių Andrėją del Verokją, kuriam priklausė viena geriausių dirbtuvių Florencijoje. „Pjeras paėmė keletą jo piešinių ir nunešė geram savo bičiuliui Andrėjai del Verokjui bei pasiteiravo, ar, jo manymu, berniukui būsią pelninga mokytis piešimo.“ Leonardo paauglystės metais Pjeras ne mažiau kaip keturis kartus tvirtino Verokjui teisinius susitarimus ir nuomos dokumentus, tačiau pastarasis tikriausiai priėmė Leonardą į mokinius už jo nuopelnus, o ne darydamas paslaugą. Pasak Vazario, jį „apstulbino“ berniuko talentas.
Verokjo dirbtuvė ir studija, įsikūrusi gatvėje netoli Pjero notaro biuro, tapo puikia vieta Leonardui. Verokjas taikė griežtą mokymo programą. Čia buvo nagrinėjama paviršiaus anatomija, mechanika, piešimo technikos ir šviesos bei šešėlio poveikis medžiagai, pavyzdžiui, draperijai.
Kai Leonardas atvyko, Verokjo dirbtuvėje kūrė puošnų akmens ir bronzos Medičių antkapį, liejo iš bronzos nuostabią Kristaus ir šv. Tomo skulptūrą, kūrė baltos taftos vėliavas ir kaspinus, puoštus sidabro bei aukso gėlėmis, skirtus Medičių karnavalo eisenai, kuravo Medičių antikinio meno kolekciją ir tapė paveikslus su Madonos atvaizdais pirkliams, kurie troško pademonstruoti savo turtus ir pamaldumą. Dirbtuvės aprašas rodo, kad joje stovėjo valgomasis stalas, lovos, gaublys, buvo įvairių knygų italų kalba, tarp jų – Petrarkos ir Ovidijaus poezija bei humoristiniai populiaraus XIV a. Florencijos rašytojo Franko Sakečio (Franco Sacchetti) pasakojimai. Verokjo dirbtuvėje svarstydavo matematikos, anatomijos, skrodimų, antikos, muzikos ir filosofijos problemas. Pasak Vazario, „visą savo dėmesį jis kreipė į mokslus, o ypač – į geometriją“.
Verokjo studija, kaip ir penkių ar šešių pagrindinių jo konkurentų Florencijoje, labiau panėšėjo į amatininko krautuvę, tokią kaip toje pačioje gatvėje dirbančių batsiuvių ar juvelyrų, nei į įmantrią meno buveinę. Pirmame aukšte įsikūrė atvira gatvės lankytojams parduotuvė ir darbo ateljė, kurioje amatininkai ir mokiniai prie darbastalių, degimo krosnių, molbertų, keramikos ratų ir metalo šlifuotuvų gamino masinę produkciją. Daugelis darbuotojų kartu gyveno ir valgė antrojo aukšto patalpose. Paveikslų ir kitų kūrinių niekas nepasirašydavo, nes jie nebuvo individualios išraiškos darbai. Dauguma būdavo sukuriami bendromis pastangomis, įskaitant daugybę paveikslų, dažniausiai priskiriamų Verokjui. Mat Verokjo ir jo pameistrių tikslas buvo palaikyti nuolatinį perkamų meno gaminių srautą, o ne puoselėti kūrybingus genijus, trokštančius surasti rinką savo originalumui.
Tokių dirbtuvių amatininkų, paprastai neturinčių lotyniškosios mokyklos išsilavinimo, niekas nelaikė kultūringo meno, literatūros ir filosofinio elito dalimi. Tačiau menininkų padėtis pradėjo keistis. Atgimęs susidomėjimas senovės romėnų klasikais prikėlė iš užmaršties Plinijaus Vyresniojo veikalus. Šis autorius liaupsino klasikinius menininkus, kurie esą taip tiksliai pavaizduodavo gamtą, kad jų vynuogės galėdavusios suklaidinti paukščius. Dėl Alberčio raštų ir matematinės perspektyvos plėtojimo dailininkų socialinė ir intelektualinė padėtis stiprėjo, o kai kurie iš jų tapo itin paklausūs.
Kadangi Verokjas pirmiausia buvo kvalifikuotas auksakalys, teptuko vedžiojimą po drobę jis paliko kitiems, ypač jaunųjų menininkų būriui, kuriam priklausė ir Lorencas di Kredis (Lorenzo di Credi). Jis buvo malonaus būdo mokytojas; kai kurie mokiniai, tarp jų ir Leonardas, net ir pasibaigus mokinystės laikui, dažnai likdavo gyventi ir toliau jam dirbti, o kiti jaunieji dailininkai, tarp jų ir Sandras Botičelis (Sandro Botticelli), pakliuvo į jo draugų ratą.
Draugiškas Verokjo būdas turėjo vieną neigiamą pusę: jis nebuvo reiklus ir griežtas mokytojas, tad dirbtuvė garsėjo kaip laiku nepristatanti užsakymų. Vazaris pažymi, kad kartą Verokjas parengė eskizus mūšio scenai su nuogomis figūromis ir kitiems epiniams meno kūriniams, „tačiau dėl kažkokios priežasties, kad ir kokia ji būtų, visi jie liko nebaigti“. Kitais kartais Verokjas praleisdavo metų metus prie tapybos drobių, kol jas baigdavo. Leonardas gerokai pralenks savo mokytoją visais atžvilgiais, įskaitant ir polinkį išsiblaškyti, palikti nebaigtus projektus ir ilgus metus gaišti prie paveikslų.
