Knygos autorius Rimantas Gučas „Lietuvos paminkliniai vargonai“ daug metų lankydamasis Lietuvos bažnyčiose, apžiūrinėdamas senus vargonus patyrė, kas su jais daroma negerai. Kiek žalos jiems padaroma, kiek nuostolių patiriama vien iš nežinojimo ir netinkamai tvarkantis, kiek laiko, pastangų ir lėšų nueina vėjais! Pradžioje buvo sumanyta bažnytinių vargonų savininkams ir naudotojams parengti nedidelį patarimų pluoštelį. Tie patarimai turėjo būti daugiau organizacinio pobūdžio.
Kadangi vargonai yra didelė kultūrinė ir materialinė vertybė, rūpestis jais negali gulti vien ant klebonų ir vietos vargonininkų pečių. Lietuvoje istoriniais vargonais rūpinasi (ar bent turėtų rūpintis) kelios institucijos – Bažnyčia, Kultūros ministerija su savo žinybomis, savivaldybės, tačiau jos daug ką daro apgraibomis. Todėl pasirodė būsiant naudinga glaustai, kone instrukcijų pavidalu išdėstyti pagrindinius vargonų paveldosaugos ir restauravimo dalykus.
Galiausia pasirodė, kad, ko gero, pradėta ne nuo to galo – pradedant kalbėti apie įvairius su vargonų apsauga, priežiūra, restauravimu susijusius reikalus, pirmiausia būtų pravartu daugiau žinoti apie patį instrumentą. Taip atsirado instrumento aprašymui skirti skyriai.
Buvo ir dar viena paskata – pastaraisiais metais apie vargonus, vargonų muziką parašyta daug straipsnių ir net knygų, magistro darbų. Šiuose darbuose kartais šlubuoja vargonų terminijos reikalai. Kadangi pastaruoju metu pavyko terminus aptvarkyti, ši knygelė ir pradedama nuo pačio instrumento ir jo sandaros aprašymo. Viena knygos dalių – Lietuvos vargondirbių sąvadas.
Leidinys bus naudingas bažnyčių valdytojams, kunigams, paveldosaugos darbuotojams, restauratoriams ir vargonininkams, taip pat ir visai kultūrinei bendruomenei.
Siūlome šios knygos ištrauką
Paminklosaugos ir restauravimo principai
Atsiradus paminklinių vargonų sąvokai, sampratai apie istorinių vargonų vertę, pradėti formuluoti ir jų restauravimo principai. Kiekvienas laikotarpis turi kitą skonį ir naujų techninių galimybių. Praeityje, iki XX a. pradžios, vargonai dažnai būdavo iš pagrindų perstatomi. Labai retai tepasitaiko rasti senus nė kiek neperstatytus ir „netobulintus“ vargonus. Nors ir dabar nuolat atsiranda vargonininkų, besistengiančių pritaikyti bet kurį instrumentą prie savo skonio ir sugebėjimų. Netrūksta ir meistrų, kurie priėję prie kito instrumento būtinai jį kritikuoja, siekia pagal savo išmanymą (ir finansinius interesus) perdirbinėti.
Europos vargonų paminklosaugos ir paminklotvarkos ilgametė patirtis, taip pat restauravimo praktika rodo, kad vargonai geriausi buvo tokie, kokius juos sukūrė pirmasis, tikrasis autorius. Dauguma praeities meistrų savo darbą išmanė, amatą mokėjo, mums iš jų tik mokytis ir mokytis. Į kiekvieną vamzdį, klaviatūrą ar dumples jie sudėjo dalį savo gyvenimo, kuris jau niekada nebebus grąžintas. Apsiginti nuo priekaištų ir užsipuolimų jie nebegali. Pagrindinis mūsų principas turėtų būti toks: gerbkime, vertinkime, saugokime praeities meistrų darbus, negriaukime, neperstatinėkime jų, nemanykime, kad naujas dirbinys būtinai bus geresnis. Greičiau priešingai. Jau seniai patirta, kad muzikos instrumentų skambesys ilgainiui gražėja, taurėja.
Vargonų būklė bažnyčiose toli gražu nėra gera. Daugelis jų apleisti, griežti jais beveik nebeįmanoma. Prie jų reikia rimtai padirbėti. Kadangi tai brangu, ieškoma laikinų priemonių, tačiau ir tuomet reikia atsiminti vieną dalyką – gerai sutvarkyti paprastos konstrukcijos vargonai, tinkamai juos prižiūrint ir negadinant, be didesnių rūpesčių gali tarnauti šimtą ir daugiau metų. O po truputį taisinėjant, vamzdžius iš vienos vietos į kitą perstatinėjant, šen bei ten kai ką paklijuojant, pakalant, ir lėšos byra kaip į kiaurą maišą, o ir vargonai daugiau darkomi ir niokojami, nekaip taisomi, todėl nyksta be laiko.
Dauguma vėlesnių perdirbinėjimų, „tobulinimų“, „aktualizavimų“ paprastai padarydavo vargonams daugiau žalos negu naudos. Todėl bet kurie radikalesni žingsniai gali būti žengiami tik rūpestingai pasvėrus visus argumentus. Prieš dešimtmetį kitą dar atrodę leistini pakeitimai ar patobulinimai dabar jau vengiami. O vargonų savininkams savo ruožtu reiktų nuolat atsiminti, kad liturgijai pakanka vos kelių ar keliolikos gerų, skambių registrų; ir kad gerai prižiūrėti istoriniai vargonai bet kuriai bažnyčiai daro didesnę garbę, nekaip prašmatnus naujas instrumentas.
Su vargonais reikia elgtis atsargiai ir atsakingai. Nepagarbus, net arogantiškas požiūris į praeities meistrų darbus yra blogybė daugeliu atžvilgiu. Apsaugoti mūsų istorinius vargonus nuo tolesnio niokojimo ir agresyvaus „tobulinimo“ yra pirmaeilis uždavinys.
Pradedant kalbą apie vargonų remontą ar restauravimą, pirmiausia privalu žiūrėti ne į tai, ką reikia daryti, o į tai, ko daryti nereikia. Kiekvieną kartą prisiliečiant prie istorinių vargonų (nebūtinai istorinių – visų!) reikia prisiminti pagrindinę nuostatą – kiek įmanoma mažiau!
Vargonų restauravimo bendrosios taisyklės
Vargonai restauruojami pagal tuos pačius principus, kaip ir kitos meno vertybės.
Vargonų restauravimo darbams, be specifinių vargonų instrumento dalykų, priklauso dar ir drožybos, skulptūrų, kitų medžio dirbinių, polichromijos, dažymo, auksavimo, popieriaus, odos, metalo restauravimo darbai. Lietuvoje būta paveldosaugininkų pastangų nusikratyti atsakomybės už vargonų restauravimą teigiant, kad muzikinė dalis yra muzikų reikalas. Ir dabar paveldosaugininkai vien dėl kompetencijos stokos atsakingiau seka vargonų išorinį vaizdą, nekaip instrumento ypatumus ir jo restauravimo niuansus.
-
Atliekami tik būtini darbai, atnaujinamos arba keičiamos tik visiškai netinkamos dalys, kurių niekaip nebegalima sutvarkyti. Kiek įmanoma mažiau! – toks turi būti visų restauravimo etapų principas.
-
Nuolat reikia ieškoti kompromiso tarp originaliosios medžiagos išsaugojimo ir funkcijos. Jeigu kyla abejonių, sprendimai priimami originaliosios medžiagos išsaugojimo naudai.
-
Restauravimo tikslas nėra vargonus taip atnaujinti, kad, baigus darbus, jie atrodytų ir skambėtų „kaip nauji“. Priešingai, ilgamečio naudojimo pėdsakus geriau išsaugoti.
-
Būtina laikytis grįžtamumo principo, t. y. kad liktų galimybė ištaisyti restauravimo klaidas ir, reikalui esant, atstatyti buvusiąją padėtį. Susidėvėjusios ir pakeistos dalys paliekamos sudėtos vargonuose, pirmykštė būklė dokumentuojama (fotografuojama, aprašoma), naudojami tradiciniai karšti klijai ir kitos lengvai pašalinamos medžiagos.
-
Istoriniams vargonams negalima taikyti šiuolaikinių vargonų statybos praktikos reikalavimų – originaliõs konstrukcijos jokiais pretekstais negalima modernizuoti.
-
Restauruojant istorinius vargonus reikia kuo arčiau laikytis originalo, tačiau atkurtosios dalys turėtų kiek skirtis nuo originaliųjų. Jeigu iš pažiūros nesiskiria, reikia jas pažymėti, pavyzdžiui, užrašyti metus – reikia pasirūpinti, kad ateities tyrinėtojai turėtų galimybę naująsias dalis atskirti nuo senųjų.
-
Jeigu tenka atkurti dalis, kurių net pavyzdžio vargonuose nėra, reikia gerai išstudijuoti kitus to meistro arba tos epochos darbus ir, pagal galimybę, kuo arčiau laikytis gamybos būdo ir stiliaus.
-
Kiek įmanoma vengti vargonų demontavimo. Jeigu vis dėlto tenka vargonus demontuoti, reikia bandyti išvengti perkėlimo į kitas mikroklimatines sąlygas ir dirbti toje pačioje patalpoje, kurioje vargonai nuolat stovi.
-
Istorinius vargonus reikia derinti kiek galima rečiau ir kuo mažiau, paprastai apsiribojant labiausiai išsiskiriančių vamzdžių paderinimu. Apytiksliai vargonai derinami kas metai. Jeigu patalpoje gana pastovus mikroklimatas ir vargonams nepadaryta kokia nors žala (užteršimas), derinimas išsilaiko ir ilgiau.
-
Vargonų būklei didelės reikšmės turi patalpos mikroklimatas. Didelį pavojų sukelia greitas patalpos apšildymas ir džiovinimas (centrinio šildymo įjungimas). Dėl to medžio dirbiniai gali suskilinėti, o vargonai dar ir išsiderinti. Temperatūra turėtų kisti ne daugiau, kaip 1–1,5 C° per valandą.
-
Mažiausią žalą patiria vargonai, stovintys nešildomose patalpose (bažnyčiose), kadangi jose temperatūra ir drėgmė kinta labai lėtai. Patalpos klimatas turi būti sekamas, registruojamas ir, kiek įmanoma, reguliuojamas, jeigu joje yra kokia nors šildymo sistema. Paprastai orą reikia drėkinti.
-
Bet kokie medienos apsaugos nuo kenkėjų darbai atliekami tik pagal medienos konservavimo laboratorijos specialistų rekomendacijas. Atsižvelgiant į aplinkos apsaugos reikalavimus ir žmonių, būnančių patalpose sveikatą, siūloma nuodingų cheminių preparatų naudoti kuo mažiau. Smarkiai pažeistas ir nelabai svarbias dalis geriau pakeisti.
-
Restauravimas ir kiti darbai, atliekami vargonuose, dažnai kelia itin sudėtingus metodikos požiūriu uždavinius, kadangi istorinės substancijos išsaugojimas ir vargonų funkcionavimas gali vienas kitam prieštarauti. T. y., norint, kad vargonai būtų tinkamesni ar paprasčiausiai patogesni griežti, tektų tobulinti traktūrą, keisti dispoziciją ir kita. Būna, kad korektiškai restauruoti vargonai funkcionuoja ne taip patogiai, kaip šiuolaikiniai fabrikiniai instrumentai. Tačiau tikras restauratorius visada liks ištikimas paminklo išsaugojimo idėjai ir pagrindiniams restauravimo principams.
-
Visi darbai turi būti dokumentuojami.
DOKUMENTACIJA
Daugelio dalykų nepavyksta pamatyti vargonų nepraardžius, todėl išsami inventorizacija galutinai atliekama pradėjus restauravimo darbus ir turi būti pateikta restauravimo dokumentacijoje. Restauravimo dokumentacija yra aukščiausia inventorinimo pakopa. Joje turi atsispindėti kas, kodėl ir kaip restauruojamuose vargonuose padaryta. Greta kitų duomenų, įvairių apmatavimų, rastų perdirbimų, remontų pėdsakų aprašymo, ją papildo cheminiai tyrimai, ypač susiję su medienos apsauga. Vertinga dokumentacijos dalis – specialistų, stebėjusių darbų eigą ar bent jos etapus, nuomonės ir pastabos.
Vargonų restauravimo dokumentacijos pagrindą sudaro inventorizacijos aktas. Restauravimo dokumentacijoje turi būti šie pagrindiniai skyriai:
1. Istorinės žinios – kas ir kada vargonus padirbo, kas ir kada juos taisė, perdirbinėjo, perstatinėjo. Žinių paieška archyvuose ar senoje periodikoje atima daug laiko ir reikalauja atitinkamo išmanymo bei patirties. Dalį šių žinių pavyksta gauti tik restauravimo metu, kai vargonai išardyti, nes kiti meistrai pasirašydavo iš išorės nematomoje vietoje. Vargonus išardžius pasimato ir kitokių ankstesnės būklės, buvusių dalių ženklų, buvusių konstrukcijų pėdsakų. Jie visi papildo žinias apie instrumento istoriją ir turi būti pažymėti dokumentacijoje.
2. Būklė prieš restauravimą ir būsimi darbai turi atsispindėti inventorizacijos akte, pagal kurį parengiama restauravimo programa. Restauravimo programoje išvardijami darbai, kuriuos numatoma atlikti, ir tų darbų atlikimo metodika. Pirmasis dalykas, kuris turi būti aptartas programoje – bendra restauravimo koncepcija. Reikia žiūrėti, ką numanoma restauruoti, ką teks visiškai atkurti, o kurioms dalims pakaks paprasto remonto. Būna, kad sunku apsispręsti, kaip elgtis. Dažni vargonai buvę perstatyti, pridėti pedalai ar antras manualas, pakeisti kai kurie registrai, dumplės. Ne visada paprasta apsispręsti, ar bandyti grąžinti vargonus į pirmapradę būklę, ar pripažinti, kad vėlesni pakeitimai patys jau įgavo istorinę vertę ir juos reikia palikti. Sprendimai priimami atsižvelgiant į senos ir naujos dalies tarpusavio darną, darbų kokybę, techninius konstrukcijos dalykus. Jie turi būti aiškiai argumentuoti ir patvirtinti atitinkamais protokolais. Paprastai vargonų restauratorius, į savo darbą žiūrintis atsakingai, konceptualių klausimų nesprendžia pats vienas. Sudaroma nedidelė prityrusių specialistų grupė, į kurios nuomones ir išvadas būtinai atsižvelgiama restauravimo programoje. Kultūros ministerijos Restauravimo taryba konceptualių vargonų restauravimo klausimų nesprendžia, bet aprobuoja (arba ne) specialistų nuomonę.
3. Restauravimo dokumentacijoje pateikiami pagrindiniai duomenys apie patalpą, dydį, medžiagas, mikroklimatą, šildymo sistemą, architektūros stilių. Nurodoma vargonų stovėjimo vieta, dalių (dumplių, griežyklos) vieta, atstumai.
4. Svarbu restauravimo dokumentacijoje pateikti daugiau iliustracinės medžiagos – nuotraukų, brėžinių, schemų. Įrašus, rastus vargonuose ir ant jų dalių, reikia stengtis nufotografuoti (svarbu ne tik kas, bet ir kaip užrašyta, rašysena).
5. Darbų eigos ir atliktų darbų aprašymas. Svarbu tinkamai aprašyti vamzdžius, pamatuoti menzūras, pažymėti kiekvieno vamzdžio būklę, metodiką, pagal kurią vamzdis buvo restauruotas. Apytiksliai nurodyti medžiagą (alavo-švino nuošimtį), medieną. Dokumentacijoje būtina nurodyti visus pakeitimus, perklijuotas odas, naujus vamzdžius, naujus ištisus registrus. Reikia nurodyti tiek esminius (dumplių ar ortakių sistemos atkūrimas, griežyklos grąžinimas į originalią vietą ar kita), tiek ir smulkesnius darbus (odinių ar gelumbės dalių pakeitimas, sklendžių lyginimas, mechanikos remontas). Turėtų būti pildomas restauravimo dienynas, kuriame nurodoma atlikti darbai ir įrašomos specialistų pastabos. Aprašant atliktus darbus, reikia nurodyti, kodėl jie buvo padaryti, kodėl priimtas vienoks ar kitoks sprendimas. Restauravimo darbų metu dažnai susiduriama su netikėtais klausimais ir nenumatytomis aplinkybėmis, kuomet gali prireikti papildomų tyrimų ar konsultacijų. Todėl bedirbant restauravimo programa gali būti koreguojama. Specialių tyrimų rezultatai pridedami prie dokumentacijos.
Vargonų restauravimo dokumentacijos praktinė vertė ir mokslinis lygis priklauso nuo restauratoriaus išsilavinimo ir raštingumo. Gerą dokumentaciją turi rengti atitinkamos kvalifikacijos specialistai, kurių darbas turi būti atitinkamai atlygintas. Dokumentacijoje reikia susikoncentruoti tiek į esminius dalykus, reikalingus restauravimo procesui ir tyrimams atlikti, tiek ir į tokius, kokių būtinai reikia konkrečiam darbui. Duomenys apie istorinius vargonus yra svarbūs organologijai ir gretimų disciplinų mokslui. Kartais patiems vertingiausiems vargonams daromi itin išsamūs tyrimai, tačiau reikia skirti restauravimo dokumentaciją ir tyrimus restauravimo reikalams nuo grynai mokslinių tyrimų. Iš istorinių vargonų galima daug pasimokyti, daugiau nekaip iš protingų knygų, bet tolesniam darbui ir mokslui naudingos medžiagos pateikimas nėra restauravimo dokumentacijos prievolė. Nors aiškios ribos tarp jų nėra. Ne veltui sakoma, kad restauravimas yra intensyvi mokslinio tyrinėjimo forma.
Vargonų pažinimui visiškai nereikia ad absurdum tikslių matmenų iki dešimtųjų ir šimtųjų milimetro dalių. Pakanka tokio matavimo tikslumo, koks pasiekiamas amatininko rankų darbu. Taip pat ir akustinių tyrimų tikslumas pakankamas toks, kad jų rezultatus būtų galima patikrinti iš klausos: verta prisiminti, kad vargonų, kaip ir kitų muzikos instrumentų, skambesį nusako trys komponentai – fizikinė akustika (virpesių mokslas, Fourier analizė ir panašūs tiksliais prietaisais matuojami dalykai), fiziologinė (ką žmogaus ausis pajėgi girdėti) ir psichologinė (žmogus girdi, ką nori girdėti, ir negirdi, ko nenori) akustika. Visi trys komponentai yra vienodos svarbos, priklauso vienas nuo kito ir vienas kitą perdengia. Nepaprastai nuodugnūs garso tyrimai, atliekami sudėtinga šiuolaikine technika, mokslui įdomūs, tačiau, išeidami toli už klausos ribų ir galimybių, praktiškai vargonų restauravimo reikalams pasitarnauti vargu bau gali. Todėl neturėtų būti bent jau finansuojami iš vargonų restauravimui skirtų lėšų.
INVENTORINIMAS
Skiriamos dvi pagrindinės inventorinimo pakopos, nors tvirtų inventorinimo taisyklių nėra.
Visa su vargonais susijusi veikla, ypač paveldosaugos darbai, pradedami nuo pirmosios pažinties ir jų būvio nustatymo. Dažnai ši pažintis būna gana paviršutiniška. Pasižymima tik tai, ką galima pamatyti neatidarius vargonų. Užrašoma vargonų stovėjimo vieta, dydis, stilius, jei yra galimybė – fotografuojama. Toliau nurašoma dispozicija, klaviatūrų kiekis ir apimtis, traktūros rūšis, dumplių rūšis ir jų stovėjimo vieta, griežyklos rūšis ir jos vieta. Nurašomi išorėje esantys užrašai ant vargonų, ypač meistro vardas, jei toks žinomas. Šie duomenys paprastai telpa viename puslapyje arba vienoje kartotekos kortelėje. Maždaug tokie inventorinimo reikalavimai buvo pasiūlyti pirmosiose Veilheimo taisyklėse (1957). Pasak taisyklių, dėmesys atkreiptinas į šiuos dalykus:
-
vargonų stovėjimo vieta, bendra būklė;
-
spintos su prospektu aprašymas;
-
instrumento aprašymas:
-
oro skirstymo dėžių rūšis ir išdėstymas,
-
traktūros rūšis,
-
dispozicija (su klaviatūrų apimtimis ir sankabomis),
-
mišrių balsų sudėtis,
-
medžiagos,
-
oro spaudimo nustatymas,
-
derinimo aukščio nustatymas;
-
duomenys apie pastatymo laiką (laikus), vargondirbius, perstatymus, remontus;
-
būklės aprašymas.
Dėl prastos mūsų vargonų būklės net ir šiuos elementarius dalykus nebūtinai paprasta nustatyti.
Registrų pavadinimų užrašai dažnai būna pamesti, pakeisti, perrašyti ir nebūtinai atitinka esamą būklę. Dauguma senų vargonų perdirbti, pakeisti jų registrai, trūksta ištisų eilių vamzdžių. Mikstūrų vamzdžiai dažnai būna supainioti, jų trūksta, tai reikėtų vamzdžius išimti ir išsidėlioti. Koks registras, spręsti iš klausos taip pat gali būti netikslu. Juoba vargonai apskritai gali neveikti, tai galimybės pasiklausyti gali ir nebūti. Pažvelgus į vargonų vidų, galima tiksliau pamatyti bendrą vargonų būklę, vamzdyno išdėstymą, traktūros rūšį. Tačiau žiūrėti giliau – atidarinėti ordėžes, iškeldinti vamzdžius – to pirminės apžiūros metu paprastai nedaroma. Tokiam darbui reikia specialių įgūdžių, patirties, kartais dar ir tam tikrų įrankių. Oro spaudimui nustatyti reikia specialaus prietaiso. Be to, dėl pūtyklos būklės spaudimas gali būti netikslus. Taip pat gali būti ir su derinimo aukščiu, nors apytikriai išgirsti, ar vargonai buvę suderinti pagal kamertoną, ar derinimas kitoks, aukštesnis (chorinis), paprastai įmanoma.
Bet ir be pastarųjų duomenų galima apie vargonų vertę susidaryti gana ryškų vaizdą. Vargonų istorinės vertės ir techninės būklės nustatymas priklauso nuo vargonų vertintojo išsilavinimo, profesionalumo. Vertinimas gali būti subjektyvus, tačiau tokios pažinties pakanka sprendžiant apie vargonų ateitį, apie būtinybę juos įrašyti į saugomų sąrašą ir skirti deramą dėmesį.
Kiekvienas vargonų savininkas – bažnyčios klebonas, atėjęs dirbti į naują vietą, taip pat vargonininkas, gavęs darbą, tokią „pirminę inventorizaciją“ turėtų atlikti pats sau. Nors daugumos Lietuvos vargonų elementarūs duomenys surinkti ir paskelbti1, kiekvienam verta atidžiau pažvelgti savomis akimis. Be to, paskelbtuose duomenyse gali būti netikslumų. Negana, laikui bėgant vargonų būklė kinta, tai turimus aprašymus reikia tikslinti.
Kai vargonai įtraukiami į saugotinų sąrašą, arba kai juos rengiamasi restauruoti, reikia aprašyti gana nuodugniai. 1970 m. Ciuriche kelių Europos šalių istorinių vargonų puoselėtojai parengė naują Veilheimo taisyklių redakciją. Jie ryškiai apibrėžė paminklinių vargonų sąvoką, taip pat nustatė jų inventorinimo uždavinius. Numatyti šie atspirties taškai:
-
Patalpa, jos architektūrinis stilius, dydis, sudalinimas, langai, akustinės savybės; vargonų stovėjimo vieta, ankstesnė jų buvimo vieta; klimatinės sąlygos, šildymo būdai.
-
Bendri duomenys apie būklę, garso įrašas, fotonuotraukos iš išorės ir iš vidaus.
-
Spinta ir prospektas, jo planas, dydis, brėžinys, medžiagos (medžio rūšis), prospekto seka, apdaila ir dažymas, įrašai, drožiniai, figūros, stilistiniai ypatumai; trūkstamos dalys; griežyklos pavidalas, vieta, registrų jungiklių išdėstymas, forma, užrašai, klaviatūrų kiekis ir apimtis, klavišų medžiaga ir forma, klaviatūrų ir klavišų matmenys.
-
Pūtykla – dumplės, ortakiai, jų matmenys, vožtuvai, tremuliantai; oro spaudimas dumplėse, vožtuvų dėžėse ir tiltelio skylėje (nurodant registrą ir toną); pažymėti duomenis apie anksčiau buvusį spaudimą; oro skirstymo dėžių konstrukcija ir matmenys, narvelių matmenys, vožtuvų angų ilgis ir plotis, vožtuvų forma, vožtuvų eiga (narvelio skylės pradžioje), vožtuvų dėžės ir ortakių įleidimo vidaus matmenys, narvelių ir registrų tvarka, įrašai.
-
Klaviatūrų traktūra su sankabomis, registrų traktūra (išdėstymo schema). Pastaba: tuomet Europoje istoriniais ir vertais apsaugos iš esmės buvo laikomi vien mechaniniai vargonai. Nors neatmesta galimybė saugoti ir kitokius, tuometinėse taisyklėse apie konkretesnę pneumatinių ir elektrinių vargonų globą dar net neužsimenama.
-
Vamzdynas – dispozicija, trūkstami registrai arba vamzdžiai; derinimo aukštis (nurodant patalpos temperatūrą); registrų apimtis, medžiagos, forma, mišrių balsų sudėtis, kartojimo vietos, įrašai ant vamzdžių, pagalbiniai registrai.
-
Vargonų istorija, archyvinių ir literatūros šaltinių, ankstesnių vaizdų ir būklės aprašymų įvertinimas.
Numatyta, kad dauguma čia išvardytų duomenų turi būti surinkta istorinių vargonų bylose. Šitaip turi būti aprašyti visi istoriniai vargonai, nepriklausomai į kokį registrą jie įrašomi.
Dalį minėtų dalykų, daugiausia įvairių apmatavimų, galima padaryti tik vargonus išardžius, todėl tai reikia daryti remontų ar restauravimo proga, kai vargonai išardomi.
RESTAURAVIMO PROGRAMA IR METODIKA
Pirmasis ir svarbiausias uždavinys – apgalvotai ir kvalifikuotai pasiruošti darbams. Sudaryti gerą darbų planą ir programą (žr. taip pat Dokumentacija). Jeigu vargonai yra paveldo objektas, restauravimo programos parengimas ir patvirtinimas specialioje Kultūros ministerijos Restauravimo taryboje yra privalomas dalykas. Jei vargonai į paveldo registrą neįtraukti, programa vis vien reikalinga jau vien dėl to, kad darbai būtų dirbami pagrįstai, apgalvotai, tikslingai. Net jeigu laukia iš pažiūros nedidelis darbas, vis vien reikia veikti atsakingai – pasirūpinti, kad būtų apgalvota darbų seka ir parengtas geras darbų aprašymas. Jais remiantis jau galima pasirašyti išsamią sutartį. Jeigu manoma be defektinio akto, programos ir kvalifikuotai pasirašytos sutarties apsieiti, vėliau kartais gali būti sunku pasiekti, kad darbai būtų tinkamai ir iki galo padaryti, kad būtų nustatytos garantinės sąlygos ir jų laikomasi. Taupant tvarkingos ir kvalifikuotos dokumentacijos sąskaita, ne tik nesutaupoma, bet neretai patiriama nuostolių – daugelis menkos kvalifikacijos „meistrų“, neturėdami nei gebėjimų, nei sąlygų, padaro kokį nors iš išorės matomą, bet beprasmį darbelį. Tuo tarpu esminių dalykų ne tik kad nesutvarko, bet dar prigadina. Šimtmetinė patirtis rodo, kad vargonams kenkia ne tiek naudojimas (griežimas), kenkėjai ir apskritai laikas, kiek prasti meistrai.
Vargonų restauravimo projektų sėkmė iš esmės priklauso nuo restauravimo programos parengimo, darbų priežiūros lygio, nuo patarėjų kompetencijos. Vakaruose vargonų restauravimo programas rengia technologai, patarėjai, parengtoji programa specialistų komisijos aprobuojama ir perduodama restauratoriui. Nėra gerai, kai vargondirbys restauratorius programą rengia sau pats, nes kartais būna linkęs ją taikyti prie savo galimybių, pakreipti sau naudinga ir patogia linkme. Galima suprasti, kai kokio nors paveikslo restauravimo programą parengia pats restauratorius. Jis savo busimąjį objektą ištiria, parenka restauravimo metodiką, ir komisijai telieka patvirtinti, ar metodika pasirinkta teisinga. Su vargonais yra visai kitaip, nepalyginamai sudėtingiau. Metodikos parinkimas yra sudėtingas ir gana dažnai diskutuotinas dalykas. Paprastai reikia principinių, konceptualių sprendimų, galimi įvairūs restauravimo variantai. Vargonų restauravimo problemų gausa vienam žmogui sunkiai aprėpiama. Labai retai restauruojant vargonus yra tik vienas variantas. Paprastai galimi įvairūs sprendimai, ypač kai seni vargonai yra ne kartą perdirbinėti. Kai uždavinys bent kiek sudėtingesnis, vienam technologui patikėti visą atsakomybę pavojinga. Net kraštuose, kur vargonų restauravimo tradicijos ir gamybiniai pajėgumai yra nepalyginami, restauratorius vienas nepaliekamas visų klausimų spręsti. Turėtų būti sudaroma nedidelė, profesionali ir darbinga grupė, kuri aptaria koncepciją ir parengtą restauravimo programą. Vakarų pavyzdžiu kiekvienam atsakingesniam vargonų restauravimo projektui būtinai reikia sudaryti specialią kelių patarėjų komisiją. Ši komisija privalėtų nustatyti restauravimo kryptį, aprobuoti parengtą programą, priimti darbą.
Lietuvoje per mažai žmonių, galinčių pakankamai kvalifikuotai kalbėti konceptualiais vargonų restauravimo klausimais. Būtina daugiau ir dalykiškai bendradarbiauti su kitų šalių, ypač kaimyninių, profesionalais, išmanančiais ir tarptautinį pripažinimą turinčiais vargonų paveldosaugos žinovais.
1 Gučas R., Lietuvos vargonai, Vilnius, 2009.
Rimantas Gučas
LIETUVOS PAMINKLINIAI VARGONAI, apsauga, priežiūra, restauravimas
Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2019
