Knygą išleidusios leidyklos VAGA redkolegija kviečia skaityti interviu su Elyes apie debiutinę jo knygą „Rašytojas“ ir iš arčiau susipažinti su knygos autoriumi.
– Papasakokite apie save. Kaip ir kada pajutote norą kurti?
– Mano vardas Elyes Hachicha. Esu oro linijų pilotas ir skrydžių instruktorius, gyvenu ir dirbu Vilniuje. Gimiau Tunise, o užaugau pietų Prancūzijoje, netoli Nico.
Rašymas mane traukė visada, net ir paprastais pavidalais. Iš pradžių kūriau pamokų planus ir mokymo vadovus studentams – taip išmokau aiškiai struktūruoti mintis. Esminis lūžis įvyko per COVID izoliaciją, kai rašymas tapo būdu tyrinėti tylą. Tuo metu gimė ir pirmosios mano istorijos – viena apie užkoduotus laiškus tarp ūkininko ir princesės, kita – apie gedėjimo stadijas, pateiktas per erdvės ir laiko kilpą.
– Kas paskatino knygą išversti būtent į lietuvių kalbą?
– Jau kelerius metus gyvenu Vilniuje, ir Lietuva man tapo daugiau nei tik darbo vieta – ji tapo vieta, kurioje jaučiuosi priklausantis. Labai gerbiu Lietuvos žmones ir jų kultūrą, todėl knygos vertimas į lietuvių kalbą atrodė natūralus žingsnis. Tai nėra pareiškimas, veikiau gestas – mano būdas pasidalinti dalimi savęs su šalimi, kuri man tiek daug davė.
– Knygoje „Rašytojas“ kalbate apie mirtį ir rašymą kaip galimybę gyvuoti po jos. Ar šis kūrinys jums pačiam yra įprasminimo aktas?
– Manau, kad kiekvienas žmogus bando suprasti savo gyvenimo prasmę. Man rašymas tapo būdu tyrinėti šį klausimą. Knygoje „Rašytojas“ egzistavimas po mirties nėra tikrumas, veikiau viltis – labai žmogiška viltis, kad istorija gali toliau gyventi kito žmogaus mintyse. Tai nėra savęs įprasminimas, greičiau tylus nepatogumas dėl minties, kad galėtum palikti jokio pėdsako.
– Knygoje daug kalbate apie tapatybę. Ar šiuolaikinis žmogus, jūsų manymu, prarado ryšį su savimi?
– Aš nesakyčiau, kad ryšį prarado – veikiau pasimetė. Gyvename greitame, informacijos ir idealizuotų gyvenimų perpildytame pasaulyje. Tai sukuria triukšmą, kuris užgožia vidinį balsą. Signalas vis dar yra, tik aplink jį – daug trukdžių. Galbūt šiandien tapatybės paieškos yra ne naujo savęs atradimas, o sugrįžimas prie to, kas visada buvo.
– Knygoje žaidžiate tikrove ir fikcija. Ar, jūsų manymu, tarp jų egzistuoja aiški riba?
– Manau, kad kiekvienas savyje nešiojamės įsivaizduotą savo versiją – svajonę ar galimybę, kuri dar neegzistuoja. Šioje knygoje norėjau suteikti erdvės būtent tai mūsų daliai. Kasdienybėje ji lengvai išblėsta, nes daug dėmesio skiriame pareigoms. Fikcija tampa būdu tyrinėti vidinį pasaulį laisviau.
Todėl fikcija nėra visiškai atskirta nuo tikrovės – ji veikiau yra jos tęsinys. O kur ta riba, nenoriu apibrėžti. Kiekvienas skaitytojas ją nusibrėžia savaip.
– Jūsų pasakojimo stilius fragmentiškas, kartais sapniškas. Kodėl pasirinkote būtent tokią formą?
– Norėjau tyrinėti laisvę, kurios realiame gyvenime ne visada turime. Struktūra natūraliai kilo iš šios idėjos. Kiekvienas skyrius – tarsi susitikimas tarp rašytojo ir Celesto, panašus į tikrą pokalbį, kuris niekada nebūna visiškai linijinis. Tokie susitikimai tampa mažomis tyrinėjimo akimirkomis, kurios pamažu kuria gilesnį savęs supratimą.
– Ar rašytojas gali visiškai atsiriboti nuo savo gyvenimo, kurdamas fikciją?
– Mano atveju – ne visiškai. Fikcija leidžia atsitraukti nuo savo gyvenimo, įsivaizduoti kitus pasaulius ir kitokias savęs versijas. Tačiau net ir labiausiai išgalvotos istorijos kyla iš tikrų emocijų, patirčių ir klausimų. Visada pradedu nuo kažko tikro, net jei tai vėliau transformuoju.
– Knygoje daug kalbate apie vienatvę. Ar kūryba, jūsų manymu, neišvengiamai yra vienišas procesas?
– Man – ir taip, ir ne. Rašymas yra vienišas procesas, nes turiu būti vienas, kad galėčiau išreikšti tai, kas paprastai lieka viduje. Tačiau kūryba kyla iš pasaulio – žmonių, patirčių, visko, ką gyvename. Tai balansas: būti vienam, kad galėtum išreikšti, ir būti pasaulyje, kad galėtum suprasti ir būti įkvėptas.
– Ar turite autorių, su kuriais jaučiate kūrybinę giminystę?
– Neseku konkretaus autoriaus, tačiau jaučiu artumą rašytojams, kurie tyrinėja vidinį dialogą ir vaizduotę. Jaučiu ryšį su Antoine’u de Saint-Exupéry – ne tik dėl jo kūrybos, bet ir dėl to, kad jis taip pat buvo pilotas. Man artimi autoriai, kurie palieka erdvės apmąstymui, o ne pateikia atsakymus.
– Ką jums reiškia būti rašytoju šiandien, informacijos pertekliaus pasaulyje?
– Rašymas man yra atsitraukimo nuo triukšmo forma. Kai rašau, kuriamas pasaulis tampa labai ryškus ir savaip tikras – tai padeda susitelkti į kažką tylesnio ir prasmingesnio. Nenoriu, kad mano knyga taptų dar viena triukšmo dalimi. Veikiau matau ją kaip kvietimą – erdvę, prie kurios skaitytojas gali sugrįžti, kai jam reikia pauzės.
– Ką norėtumėte, kad skaitytojas išsineštų užvertęs paskutinį „Rašytojo“ puslapį?
– Labiausiai norėčiau, kad istorija liktų su skaitytoju ir po paskutinio puslapio. Nenoriu primesti konkrečios minties ar jausmo – kiekvienas atsineša savo patirtis, todėl svarbu, kad skaitytojas būtų laisvas interpretuoti savaip. Mane džiugina tai, kad žmonės išsineša skirtingus dalykus – tai rodo, kad istorija kiekviename suskamba savaip.
– Ar ketinate tęsti rašytojo kelią?
– Taip. Kiekviena knyga man yra ne tik istorija, bet ir savita koncepcija. Šiuo metu jau formuoju kitą projektą – istoriją, kurią galima skaityti dviem kryptimis. Skaitant nuo pradžių, ji teka natūraliai, kaip gyvenimas. O pasiekus pabaigą, knyga kviečia skaityti atgal – ir tuomet pabaigos ima atrodyti kaip pradžios.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Palikimas
Popietės saulė liejo pro langą savo balzganą šviesą, tarsi dvejodama, ar apšviesti tą mano galvoje vykstantį keistą veiksmą. Atsiverčiau sąsiuvinį, paėmiau rašiklį ir pajutau, kaip Celestas sujudėjo tuščioje lapo erdvėje – jis laukė, kada bus išgirstas.
– Celestai, – pratariau švelniai, – ar tu čia? Pasigirdo jo balsas, tylus ir susimąstęs.
– Taip, čia. Bet... kažkas slegia mano mintis.
Pasilenkiau į priekį, jausdamas jo nerimą.
– Pasakyk man.
Jis nutilo, tarsi bandytų susikaupti.
– Kiek dar mane čia laikysi? Ar aš tikras, ar… vieną dieną imsiu ir išnyksiu?
Klausimas mane sunkiai prislėgė.
– Taip, Celestai, tu egzistuoji dėka mano žodžių, bet dar svarbiau, kad tu egzistuoji, nes aš tavim tikiu. Tu gyvensi tol, kol bus pasakojama tavo istorija.
– O kas bus, jei tu nustosi rašyti? – paklausė jis, jo vaikiškame balse pasigirdo baimės drebulys. – Jei tu nusisuksi nuo manęs, ar aš tiesiog... pasibaigsiu?
Lėtai iškvėpiau, leisdamas jo nerimui įsismelkti įmane.
– Nežinau, – prisipažinau. – Kol kas tu gyveni šiuose puslapiuose. Ir mano galvoje tu esi labai tikras. Galbūt gyvuosi tol, kol kažkas kažkur skaitys apie tave arba tave prisimins.
Tarp mūsų tvyrojo susimąstymo kupina tyla, kurią sudrumstė švelnus mano rašiklio brūkštelėjimas per popierių. Tada Celestas vėl prabilo, jo balsas buvo slogus.
– O kaip tu? Ar tu amžinas?
Žodis pakibo ore tarsi aidas. Nurijau seiles, nes staiga perdžiūvo gerklė.
– Ne, Celestai, nesu amžinas. Esu žmogus, o tai reiškia, kad vieną dieną manęs čia nebebus. Visi gyvi dalykai galiausiai miršta. Tai mūsų realybės dalis – tiesa, nuo kurios negalime pabėgti.
– Ar tai tavęs negąsdina? – paklausė Celestas, ir šis paprastas klausimas nuskambėjo stulbinančiai giliai.
– Taip, – tyliai tariau, – mirtis mums kelia baimę, nes mes nieko apie ją nežinome ir iki galo nesuprantame, kas nutinka po to. Žinome tik tiek, kad šis gyvenimas kažkada baigiasi.
– Tai kaip tu gyveni, žinodamas, kad vieną dieną mirsi? – jo balsas virpėjo iš baimės. Trumpam padėjau rašiklį ir pirštais perbraukiauper sąsiuvinio kraštą.
– Aš susitaikiau su mintimi, kad viskas laikina. Stengiuosi branginti tuos dalykus, kuriuos turiu –
draugystes, mažus džiaugsmus, galimybę kurti. Tai tas akimirkas daro vertingesnes.
Stojo tyla, lydima švelnaus popietės šnarėjimo. Įsivaizdavau Celesto plačiai atmerktas, susimąsčiusias akis, kuriose matėsi pastangos suvokti mintį, kurios daugelis suaugusiųjų neperpranta.
– Tai… mirtis yra dalis gyvenimo, – galiausiai, tarytum sau pačiam, tarė jis. – O… koks tai jausmas...būti mirusiam?
Svarsčiau, kaip galėčiau atsakyti į šį klausimą.
– Manau, kad nieko nejauti. Bent jau taip spėju. Vis kartoju sau, kad, prieš ateidamas į šį pasaulį, aš irgi neegzistavau – tam tikra prasme buvau miręs. Ši mintis padrąsina mane.
Celestas pakreipė galvą, atrodė susimąstęs.
– Tai nori pasakyti, kad gyvenimo pradžioje yra mirtis, prieš tampant gyvu, o baigiasi irgi mirtimi?
– Kažkas panašaus, – švelniai patvirtinau. – Štai kodėl, kol esu čia, gyvas, prieš grįždamas į nebūtį noriu pasidalinti tuo, kuo galiu – mintimis, svajonėmis, emocijomis. Jis tyliai atsiduso.
– Man nepatinka apie tai galvoti. Nuo tokios minties jaučiuosi tuščias.
– Suprantu, – sušnibždėjau aš. – Mane tai irgi gąsdina. Bet atmink, kad nežinomybės baimė dažnai skatina žmones mylėti stipriau, kurti nuožmiau, stengtis, kad po jų liktų geri prisiminimai.
Celesto balsas sušvelnėjo.
– Tai galbūt gyvenimas yra toks ypatingas būtent
dėl to, kad turi pabaigą?
– Būtent, – atsakiau, pajutęs tylų tiesos smūgį. – Niekas netrunka amžinai, todėl kiekvieną akimirką branginame tai, ką turime.
Kurį laiką mes abu tylėjome. Pasislinkusi saulės šviesa metė ilgus šešėlius ant sąsiuvinio. Galiausiai Celestas vėl nutraukė tylą jau drąsesniu nei anksčiau tonu.
– Nežinau, ar esu amžinas, ar ne, bet gal tai nėra svarbu? Jei galėsiu įnešti šiek tiek šviesos ar paguodos į tavo pasaulį ir jei tu pasidalinsi mano istorija, kad kada nors dar kas nors galėtų ją perskaityti... gal to ir pakaks.
Nusišypsojau, švelniai spausdamas rašiklį prie popieriaus.
– Tu jau tai padarei, Celestai. Ir visada tai darysi, kol aš tęsiu tavo istorijos pasakojimą. Mes susimąstę tylėjome. Po kurio laiko Celestas prabilo, šįkart su vaikiško rimtumo gaidele:
– O kaip tu? Ar kada nors galvojai, kaip norėtum mirti?
Pajutau, kaip man suspaudė širdį. Klausimas smogė netikėta jėga.
– Tikiuosi, kad tai nebus pernelyg skausminga, – pradėjau tyliai. – Bet kad ir kaip būtų, noriu, kad mano mirtis paliestų kitus – ne fiziškai, o emociškai. Noriu, kad jiems būtų manęs gaila. Kad jie manęs liūdėtų, kad mano mirtis juos skaudintų. Noriu, kad jie niekada manęs nepamirštų. Nes tai reikštų, jog aš buvau svarbus… kad mano buvimas paliko žymę pasaulyje.
Celestas staigiai įkvėpė, tarsi mano žodžių rimtumas
jį užklupto netikėtai:
– Tai skamba taip stipriai. Ar todėl, kad bijai, jog niekas tavęs neprisimins?
– Taip, bijau, kad mano mirtis nieko nesujaudins ar liks nepastebėta, – man užgniaužė gerklę. –
Mes visi norime būti reikšmingi – palikti pėdsaką. Ir tai, kad žmonėms skaudės... tai reikš, kad buvome mylimi. Kad palikome tuštumą, kurios niekas kitas negali užpildyti. Taip, žinau – tai savanaudiška, bet kartu ir labai žmogiška.
Stojo susimąstymo kupina tyla. Celestas švelniai ją nutraukė:
– Tai… ar dėl to kuri istorijas? Kad būtum prisimintas?
– Iš dalies, – prisipažinau. – Dalintis idėjomis, kurti istorijas, personažus, tokius kaip tu – tai būdas peržengti savo paties gyvenimo ribas. Jei Žmonės perskaitys šiuos žodžius ir juos prisimins, galbūt dalis manęs išliks net ir po to, kai manęs nebebus. Ir būtent dėl to sukūriau tave, Celestai, – tam, kad šioje istorijoje gyventų bent dalelė manęs, net jei manęs vieną dieną šalia jau nebebus. Dėl to aš ir renkuosi istorijas rašyti, o ne pasakoti. Užrašyti žodžiai turi ypatingą galią – ištartas žodis nuskamba ir greitai išnyksta ore, o užrašytas palieka pėdsaką, įspaudą popieriuje, kuriam gali būti lemta išlikti amžinai. Taip aš galiu palikti ženklą – kažką, kas sakytų: „Aš buvau čia. Aš egzistavau.“
Elyes Hachicha, „Rašytojas“, iš anglų kalbos vertė Viltenė Vaitkevičiūtė, leidykla VAGA, 2026.
