Dabar populiaru
Publikuota: 2018 spalio 20d. 20:00

Knygos recenzija. 100 000 Linos Ever žingsnių su Algirdu Toliatu

Knygos iliustracija 15min recenzija
Linos Ever nuotr. / Knygos iliustracija

Berlyne gyvenanti rašytoja Lina Ever praėjusių metų rudenį kartu su kunigu Algirdu Toliatu ir fotomenininku Algimantu Aleksandravičiumi leidosi į piligriminę kelionę dailininkų romantikų kadaise pamėgtu ir išgarsintu Dailininkų keliu (Malerweg) Vokietijoje. Iš šios kelionės įspūdžių ir nuotraukų ir gimė nauja Linos Ever knyga „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“, kurią išleido leidykla „Tyto alba“.

Saksonijos Šveicarija vadinama viena romantiškiausių Vokietijos vietų, o piligriminis dailininkų romantikų pamėgtas kelias Malerweg – gražiausiu pėsčiųjų keliu Vokietijoje. Kur teka Elbė ir kur susijungia Vokietijos Saksonija su Čekijos Bohemijos apskritimi, gamta sukūrė nepaprastai gražų paminklą – aukštyn iš senųjų miškų šaunančias smiltainio uolas ir tarp jų nardančius debesis. Lina Ever rašo: „Kai pirmą kartą atvykau į Saksonijos Šveicariją, buvau pakerėta, kad Europos viduryje yra tokia archaiška vieta, kur medžiai ir uolos atrodo kaip iš senųjų brolių Grimų ar Anderseno pasakų ir kur vis dar gali eiti kelias valandas nesibaigiančiais miškais nesutikdamas kito žmogaus. Iki šiol manau, kad tai viena gražesnių ir per mažai atrastų Europos vietų.“

Algimantas Aleksandravičius/ Knygos iliustracija
Algimantas Aleksandravičius/ Knygos iliustracija

Šveicarų dailininkams Adrianui Zinggui ir Antonui Graffui prieš daugiau nei du šimtus metų keliaujant po Drezdeno apylinkes, tos smiltainio uolos taip patiko ir taip priminė gimtinę, kad jie jas pavadino Šveicarija. Taip ir prigijo pavadinimas Saksonijos Šveicarija. Jų keliais traukė ir daugiau Drezdene studijuojančių ar dvare dirbančių dailininkų, jie vedėsi savo draugus rašytojus ir kompozitorius, todėl per miškus, uolas ir tarpeklius vinguriuojantis takelis buvo pavadintas Malerweg – dailininkų keliu, kuris tęsiasi 112 km. Pakeliui yra daug iškabų su tose vietose nutapytais peizažais ir aprašymais, dailininkų biografijomis.

Žurnalistė, rašytoja, tinklaraštininkė Lina Ever skaitytojams jau žinoma iš savo ankstesnių knygų, straipsnių spaudoje ir vedamo blogo „Berlyno dienoraštis“. Rašytoja taip pat veda ekskursijas po Berlyną, turistų nepramintais keliais. Lina prisipažįsta, kad stebuklas tai, jog garsus fotografas, Nacionalinės premijos laureatas Algimantas Aleksandravičius ir vienas žinomiausių šių dienų dvasininkų Lietuvoje, daug veiklos turintis Algirdas Toliatas, leidžiantis knygas, skaitantis pamokslus nuolatos perpildytose bažnyčiose, sutiko leistis su ja į šią kelionę. O kartu nerimavo, ar su šiais dviem menkai pažįstamais bendrakeleviais ji atras bendrą kalbą, ar pavyks pakreipt pokalbius jai norima linkme, ar nepaves jos gidės gebėjimai vedant šiuo nauju Keliu.

Knygos viršelis/Lina Ever, Algirdas Toliatas, Algimantas Aleksandravičius „Kelyje“
Knygos viršelis/Lina Ever, Algirdas Toliatas, Algimantas Aleksandravičius „Kelyje“

Prisipažinsiu, kad man buvo smalsu skaityti šia knygą dėl kelių priežasčių. Pirma, man įdomus pats knygos formatas. Kai po šios kelionės grįžusios Linos paklausiau, ką ketina daryti su šia trijų skirtingų žmonių kelionės patirtimi, Lina atsakė, kad kol kas dar nežinanti. Tačiau dabar jau matome rezultatą – kelio knygą, kurioje nuostabūs gamtos ir architektūriniai kraštovaizdžiai persipina su keleivių refleksijomis, emocijomis, diskusijomis pačiomis įvairiausiomis temomis. Antra priežastis – man tikrai buvo įdomus pats maršrutas, Dailininkų kelias, kurį jau net patys vokiečiai primiršę. Ir trečioji priežastis – noras sužinoti daugiau apie kunigą Algirdą Toliatą, kurio populiarumas Lietuvoje kasdien tik auga, smalsu buvo atskleisti šios asmenybės žavesio paslaptį, tad Linos pasiūlyta pažinties su šiuo dvasininku forma per „piligriminę kelionę“, pasirodė visai patraukli.

Algimantas Aleksandravičius/ Knygos iliustracija
Algimantas Aleksandravičius/ Knygos iliustracija

Knyga suskirstyta į penkias dalis su simboliniais pavadinimais: „dugnas“, „tiltai“, „bokštas“, „laiptai“, „dangus“, kuriose aprašomos penkios kelionės dienos. Lina šiuo maršrutu leidosi pirmą kartą, tad jai teko atsakomybė ne tik plepėti įrašinėjant pokalbius, bet ir būti šio žygio vadove. Ji kasdien buvo numačiusi po tam tikrą atkarpą, kurią trijulė turėjo įveikti, pakeliui besigėrint įspūdingais gamtos stebuklais, žmogaus sukurtomis istorinėmis, architektūrinėmis vietomis, tokiomis kaip didžiausias paminklas Vagneriui – Lochmiulės malūno liekanos, kur jis sėmėsi įkvėpimo ir sukūrė didžiąją operos „Lohengrinas“ dalį, ar nuo viduramžių užsilikusi Saksonijos kunigaikščių medžioklės pilis, įstabūs tiltai, malūnininko ar dailininko namai, septynių šimtų metų senumo miesteliai, visi turintys savo istorijas.

Kol Lina su Algirdu aptarinėdavo įvairiausias temas, gimusias kelionėje spontaniškai ar išprovokuotas pačios rašytojos, kol pavargusiems po sunkios dienos keliautojams kartais pratrūkdavo emocijos, nukrisdavo kaukės, fotografas Algimantas fiksuodavo šio maršruto įstabiausias akimirkas, net jei ir ne visada labai linksmas. Visa tai Lina sudėjo į knygą.

Knygoje aprašomi pokalbiai, diskusijos varijuoja nuo pašaukimo apie kiekvieno keleivio profesiją, kūrybiškumą, draugystę, meilę, meną, atleidimą, pareigą iki temų apie Dievą, tikėjimą, nuodėmės sąvoką ar bažnytinius ritualus, tokius kaip išpažintis ar kassekmadieninio bažnyčios lankymą.

Apie kaukes, fasadus, apie kasdienį slydimą paviršiumi, apie amžiną laiko stoką šiuolaikiniame pasaulyje, apie būtinumą stabtelti, pabūti akimirkoje su savimi ar brangiausiais žmonėmis. Apie baimes nerti gilyn į savo klampius sielos liūnus, nes vaikščioti gražiais takeliais, žvelgti į pasaulį pro rožinius akinius ar skraidyti ant iliuzinio debesies yra daug lengviau, bet, ar vertingiau? Knygoje daug gyvenimiškų temų yra gvildenama per Dievo prizmę ir daug dieviškų temų – per žemiškus patyrimus. Patyrusiems skaitytojams didesnė dalis knygos minčių nebus naujos, nes tai jau seniai perskaityta Paulo Coelho ar panašiose knygose, tačiau tai gali būti puikus priminimas, jei netyčia primiršote šias elementarias, žmogiškas tiesas.

Knygos iliustracija
Knygos iliustracija

„Kiekvieną laisvą minutę žiūrime į telefonus, nervinamės įstrigę spūstyse, nenuleidžiame akių nuo laikrodžio, mintyse planuojame dar dešimt dalykų, galvojame, ką pasakysime, ką parašysime, mūsų rankos ir mintys nuolat užimtos, nebeturime laisvos minutės tiesiog pabūti, išgyventi dabarties akimirką iki galo. Neskaičiuojant nei laiko, nei žingsnių, nei kilometrų. Lipi, skubi nieko aplink nematydamas, bandai pasiekti viršūnę, o ją pasiekus – žiūrėk, jau ir vakaras. O juk Dievas kurdamas žmogų, visai ne to jam linkėjo. Jis kaip ir sakė – eime kartu, dairykis aplink, sukūriau tau rojų žemėje, tu įkvėpk, pamatyk, išgirsk, pajausk.“

Mane vietomis erzino Algirdo pamoksliškas, prikišamas tonas, ypač tame skyriuje kur Linai „atvėrinėja“ akis apie tai, kaip jai reikia liautis eiti paviršiumi. Erzino ne todėl, kad jo išsakytos mintys būtų neteisingos, bet kad jos skamba kaip neginčijamos tiesos ir, jeigu teisingai supratau iš teksto, buvo išsakytos bendrakeleivei tokių patarimų neprašant. Žinoma, prisiminus, kad kunigo kasdienybė ir darbas yra skaityti pamokslus, net ir už bažnyčios ribų, gal reiktų į tai žvelgti atlaidesniu žvilgsniu. Reikia pripažinti, kad Algirdas visas tikėjimo temas gvildena ir aiškina gan paprastai ir suprantamai šiuolaikiniam žmogui, duodamas paraleles su kasdieniu gyvenimu, o ne biblijinėmis pasakėlėmis. Gal tas Dievo nuleidimas iš dangaus ir priartinimas prie paprasto žmogaus kasdienybės ir yra Algirdo Toliato populiarumo paslaptis.

Liną verta pagirti už tai, kad į savo pasakojimo giją tarp pokalbių ir savo minčių, įpynė itin vaizdingus, vizualius kraštovaizdžių aprašymus, po kurių, manau, ne vienas skaitytojas užsimanys pakeliauti šiuo maršrutu, kad nepabijojo apnuoginti ir savo ne itin malonių patirčių, emocijų, asmenybės atradimų, kurie ne visada buvo linksmi ir malonūs, ir kurių šįkart rašytoja neturėjo galimybės paslėpti po sukurtų knygų herojų kaukėmis. Šįkart tikriems knygos veikėjams atiteko galimybė būti ir trimis muškietininkais, ir malūnininkais, ir princesėmis, įkalintomis pilies bokšte, lyg tose pasakose, kurias Lina savo bendrakeleiviams sekdavo prieš miegą iš Hanso Christiano Anderseno knygos.

Nepaisant to, kad pirmuosius kelionės vadovus po Saksonijos Šveicariją prieš du šimtus metų parašė dvasininkai, čia keliaujantys kunigai vis tik yra retenybė, o knygų apie Vokietijos Dailininkų kelią yra labai mažai, juo labiau – su gražiomis meninėmis nuotraukomis. Todėl labai linkiu, kad šios trijulės knyga būtų išversta ir į vokiečių kalba, gal net didesnio leidinio formato pavidalu, kad nuotraukos būtų didesnės, ant kokybiškesnio popieriaus ir dar labiau atsiskleistų jų grožis.

O kol kas kartu šia Linos Ever knyga siūlau į kelionę leistis mūsų skaitytojams, ne tik pasižvalgant po įkvepiančius, meniškus gamtos stebuklus, bet ir po sielos užkaborius, liūnus, tamsias girias, tarpeklius, o kartais ir kvapą gniaužiančias viršukalnių panoramas, kurias atveriame patys sau, įveikę visas kelionės kliūtis.

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

07:40
07:22

Gera keliauti kartu

Ko reikia šiuolaikiniam pirkėjui?

Sveikata

Būk nesustabdoma