Adamas Johnsonas pagirtinai atliko namų darbus, tad jo tekstas kerta tiksliai ir negailestingai. Skaitytojas kartu su pagrindiniu knygos veikėju, Čiun Do, turi nepakartojamą galimybę įkišti nosį į šalies-kalėjimo našlaičių buitį, kartu su armijos kareiviais leisti dienas naktis drėgnuose bet kada galinčiuose užgriūti tuneliuose, išraustuose po demilitarizuota zona tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų, plaukti į Japoniją, kur pakrantėse lyg grybai „surenkami“ vaikštinėjantys japonai, įsikūnyti į surūdijusio žvejų laivo, neturinčio nei gelbėjimosi valčių, nei gesintuvų, komandą, spjaudančią ant tavęs už tai, kad prieškariniu radio aparatu jūros viduryje bandai pagauti amžinų priešų, amerikiečių, pokalbius, nuskristi kaip korėjėčių delegacijos nariui į Teksasą ir galop pamatyti mylimiausiąją, kurios portretas ištatuiruotas tau ant krūtinės. Čiun Do lyg Heraklis blaškomas po tamsiausius uždariausios pasaulio valstybės pakampius, iš kurių paprastai gyvi negrįžta.
Johnsonas atidžiai išstudijavo iš Šiaurės Korėjos pabėgusių žmonių raštus, pats pabuvojo Pchenjane ir surinktą informaciją, patirtį sudėjo į romaną „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“, kurio slogi atmosfera, sakyčiau, ne tik primena G. Orwello „1984“ ir M. Atwood „Tarnaitės pasakojimą“, bet kartkartėmis net juos lenkia. O, kai supranti, jog tai vyksta šiandien, realybėje, oda ima šiurpti. Kita vertus, būtent tai, korėjėčiams „uždrausto vaisiaus“ (įsivaizduoju, kokią reakciją sukeltų šį knyga, jeigu būtų – leiskite pasvajoti – išleista Čiučės idėjų šalyje) ragavimas, pritraukia ir neleidžia paleisti skaitomos istorijos iš rankų ir išmesti iš galvos.
Knyga stora, puslapių – virš penkių šimtų, tad skaitydamas kiek pavargau. Ypač sunkiai stūmėsi pirmieji du šimtai, kuriuose Čiun Do, vėtomas ir mėtomas iš vienur į kitur, atrodė, yra tiesiog vardas, kuriuo naudojamasi norint sujungti nieko bendro neturinčias pasakojimo dalis. Tačiau, kai jau ėmė atrodyti, jog totalitaristinio siaubo persunkta žinutė perduota su kaupu, rašytojas padarė meistrišką siužeto vingį (sakyčiau, tokį neįmanomą, arba įmanomą tik Šiaurės Korėjoje), kuriuo pademonstravo savo, kaip rašytojo, talentą ir nepriekaištingai sudėliojo visus taškus. Ir ne tik – Johnsonas sukurpė įstabią nenugalimos meilės istoriją, tokią neįmanomą neįmanomoje (draudžiamoje) mylėti šalyje.
Pas mus, – tarė, – visos istorijos tikros. Jei valdžia paskelbtų valstietį esant muzikos virtuozu, visi turėtų pradėti jį vadinti maestro. O jam, jeigu nekvailas, derėtų slapčia pradėti mokytis skambinti pianinu. Istorija mums svarbesnė už žmogų. Jei tarp žmogaus ir jo istorijos yra prieštaravimų, žmogus privalo pasikeist.
Gal kiek neskaniai ir neįtikinamai, tačiau, be abejo, efektingai knygos puslapiuose pasirodė ir siužetą savo smulkiomis rankutėmis pasukinėjo pats Kim Čen Iras. Nežinau, kodėl tik jo paveikslą Johnsonas nupiešė tokį ne tironišką, o greičiau kaip asmens su sutrikusiu mąstymu ir neadekvačiu realybės suvokimu? Gal, kad visą tą, perdėtą aplinkinių keliaklupsčiavimą ir fanatišką garbinimą, rimtai gali priimti tik protiškai nesveikas žmogus.
Be to, piliečiai, mūsų laukia šio mėnesio kulinarinio recepto konkursas. Geriausias receptas bus paskelbtas ant centrinės autobusų stoties priekinės sienos, kad visi galėtų nusirašyti. Laimės tas pilietis, kuris pateiks geriausią salierų lakštinių receptą!
Adamas Johnsonas parašė ne tik pagaulaus siužeto istoriją, kuri leidžia pažvelgti už visam pasauliui nuleistos uždangos, bet ir pademonstravo literatūrinį talentą – „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ žavi ir neįprasta struktūra bei turtingu žodynu. Pastarąjį privalumą visgi norisi priskirti knygos į lietuvių kalbą vertėjui Povilui Gasiuliui, kuris, man atrodo, vietomis persistengė su lietuviškais sinonimais, kurie lietuvišką tekstą padarė įdomesniu nei originalo. Bet verčiau taip, nei atvirkščiai.
—–
Informacija apie knygą: romanas / Adam Johnson, orig. „The Orphan Master’s Son“; iš anglų kalbos vertė Povilas Gasiulis. – Vilnius : „Baltų lankų“ leidyba, [2014].– 526, [1] p. – ISBN 978-9955-23-791-4.
