Knygos recenzija: Adamsų šeimynėlės stiliaus detektyvas

Tie, kurie skaitė pirmąją šios detektyvinės trilogijos dalį „Saldumas pyrago dugne“, jau susipažino su pagrindine heroje – išradinga, sarkastiška chemijos mėgėja vienuolikmete Flavija de Liuka, jaučiančia aistrą mirčiai, nuodijimams, į visą pasaulį žvelgiančią niūrokai ir nuolatos įsiveliančia į įvairiausiais keblias istorijas. Taip pat ir su jos šeima, kuri panašiausia į Adamsų šeimynėlę – keistuoliu tėvu pašto ženklų kolekcionieriumi, nepripažįstančiu televizijos, Flavijos nekenčiančiomis seserimis, iš Londono atvykstančia snobiškąja tetule, pasibaisėtinus valgius gaminančia virėja ir ištikimuoju namo prižiūrėtoju.

Šios šeimos santykių aprašymas ir juoduoju humoru persmelkta istorija paverčia knygą kiek keistoko stiliaus detektyvu. Nors detektyvinė linija ir yra svarbi, ne ką mažiau dėmesį prikausto ir paties miestelio bei jo gyventojų aprašymas – autorius išties turi talentą kurti įsimenančius personažus, o jo juodokas, kartais net ciniškas humoro jausmas ne kartą verčia skaitant knygą juoktis balsu. Tuo ši knyga galbūt kiek primena kitą detektyvinę seriją – Andrea Camilleri knygas apie komisarą Salvą Montalbaną, kur detektyvinė fabula taip pat tik dalis knygų žavesio, o daugelį skaitytojų traukia ir puikus humoras bei puikiai atskleisti personažai.

„Koriko maišo virvėje“ Flavija vėl pakliūna į keistą istoriją – ji susipažįsta su klajojančio teatro trupe ir tampa žmogžudystės, įvykdytos prieš spektaklio žiūrovų akis, liudininke. Nors daugelis mano, kad tai  buvo nelaimingas atsitikimas, Flavijai atrodo kitiap, ir gabioji mergaitė imasi savarankiško tyrimo. Netrukus paaiškėja, kad žmogžudystė slepia daugybę kitų paslapčių, o miestelyje pastaruoju metu nutikę įvykiai taip pat ne iki galo išaiškinti – viskas yra ne taip, kaip atrodo.

„Koriko maišo virvę“ galima būtų rekomenduoti klasikinio detektyvo mėgėjams, kur paslaptys išaiškėja analizuojant, regis, nereikšmingas detales, o pilnas nusikaltimo vaizdas sudėliojamas išanalizavus daugybę istorijų, remiantis nuojautomis. Tiems, kas mėgsta Agatha Christie stiliaus detektyvus, ši knyga turėtų patikti.

Tiesa, vietomis 11-etės, sugebančios išnarplioti bet kokią situaciją, ir savo protu pranokstančią bet kurį suaugusįjį, personažas atrodo kiek neįtikinamas, o tai, kaip ji sužino paslaptis, atrodo naivoka, tačiau herojų paveikslai  ir juodojo humoro dozės tai atperka. Knyga, puikiai tinkanti karštai dienai prie ežero – praryti ją, įsitaisius šešėlyje, galima vos per kelias valandas.